Reklama 2

Penktadienį vykusiame Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje patvirtintas svarbiausias dokumentas – 2016 m. rajono savivaldybės biudžetas. Be šio, Savivaldybės taryba svarstė dar 32 klausimus, išklausė informaciją apie Vaikų našlaičių ir senelių globos namų veiklą ir perspektyvas.

Pristatė planą

      Pristatydama šių metų biudžetą Savivaldybės administracijos Finansų skyriaus vedėja Julija Balvočienė informavo, jog jį sudaro 45 083,6 tūkst. Eur pajamų ir 45 759,8 tūkst. Eur asignavimų išlaidoms ir turtui įsigyti. Vedėja įvardino visus finansavimo šaltinius bei atskiroms sritims skirtus asignavimus išlaidoms. Pasak jos, po praėjusį mėnesį vykusio Tarybos posėdžio sulaukta pasiūlymų ir prašymų biudžeto formavimui. Į daugumą jų atsižvelgta, kai kurie prašymai nebuvo patenkinti.

Šiandien Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Rimantas Vaitkus dar kartą susitiko su pedagogų profesinių sąjungų atstovais aptarti galimybes, kaip padidinti mokytojų darbo užmokestį ir pagerinti darbo sąlygas. Praėjusį penktadienį dalyvaujant Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui iš esmės buvo sutarta dėl kompromisinių sprendimų, kad profsąjungos atšauktų planuojamą streiką.

„Deja, šiandien profesinės sąjungos atsitraukė nuo pasiektų sutarimų ir iškėlė naujus reikalavimus. Buvome sutarę, kad Švietimo ir mokslo ministerija ieškos finansinių galimybių nuo rugsėjo 1 dienos mažiausius atlyginimų koeficientus padidinti iki vidutinių. Šiandien profsąjungos jau kalba apie maksimalius koeficientus“, – sako R. Vaitkus.

   Lietuvių kalboje egzistuoja daug rašybos taisyklių, tarp kurių yra ir didžiųjų raidžių rašymas. Kada ir kokius žodžius rašyti didžiąja raide – šiandienos „Gimtojo žodžio pastogės“ puslapyje.

Didžiosios raidės sakinio pradžioje

     Didžiąja raide pradedamas pirmasis teksto ir pirmasis kiekvieno sakinio žodis po taško, šauktuko, klaustuko ir daugtaškio, kuriais baigiasi pirmesnis sakinys, pvz.: 1. Naktis tamsi. Elektra jau užgesusi. Visur tamsa. (V.) 2. Poezija, kas tu esi? Nekaltas melas ar dvasia šviesi? (K. Br.) 3. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... (J. B.)

    Rodos, ką tik prasidėjo adventas – ramybės ir susikaupimo metas, o jau į pabaigą ritasi pirmoji jo savaitė. Praeis dar trys ir į namų duris pasibels didžiosios ir gražiausios metų šventės. Sužibus vakarinei žvaigždei susėsime prie Kūčių stalo, dalinsimės kalėdaitį ir linkėsime vieni kitiems meilės, sveikatos, dvasios ramybės. Kalėdų rytą skubėsime į bažnyčią pasidžiaugti Kalėdų varpų skambesiu, o grįžę namo dalinsime dovanas, sveikinsime vienas kitą. Netruks praeiti dar kelios dienos ir prasidės kiti metai, nešantys naują viltį ir tikėjimą, kad jie bus kitokie – geresni, dosnesni... Tad šiandien – apie šventes, kurių labiausiai laukiame...

Socialinis darbas – pokyčių profesija, glaudus kontaktinis darbas su žmogumi, jo skauduliais bei problemomis. Tai aukšto lygio profesinė veikla, kelianti didelius reikalavimus. Daug kam dar sunku suprasti šio darbo prasmę, nes jis yra tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi.

Šiek tiek statistikos ir informacijos

Lietuvoje socialinį darbą dirba apie 6 000 žmonių, o Mažeikių rajone – apie 200 žmonių. Pažymėtina, kad mūsų rajone dirba ir bendradarbiauja: Socialinės paramos skyrius, Socialinių paslaugų tarnyba, Vaikų našlaičių ir senelių globos namai, gyvenimo mokykla „Vilties erdvė“ ir kt. įstaigos. Šiandien socialinį darbuotoją sutiksime švietimo ir ugdymo įstaigose, specializuotose tarnybose ir daugelyje kitų tokios paslaugos reikiančių vietų. Mažeikių rajone įvairios socialinės įstaigos bei tarnybos teikia šias bendrąsias socialines, socialinės priežiūros bei socialinės globos paslaugas: informavimo ir konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, transporto organizavimo, asmens higienos ir priežiūros, pagalbos į namus, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, laikino apnakvindinimo, intensyvios krizių įveikimo pagalbos, dienos socialinės globos, trumpalaikės ir ilgalaikės socialinės globos.

Lietuvių kalbos skyryba – viena iš sudėtingesnių kalbos sričių, reikalaujanti įsisavinti nemažai skyrybos taisyklių, vienos kurių yra privalomosios, kitos – pasirenkamosios. Taip pat norint taisyklingai rašyti kompiuteriu, būtina žinoti kai kuriuos kodus, palengvinančius lietuvišką skyrybą. Visų taisyklių aprėpti viename straipsnyje neįmanoma, tad apžvelgsime kai kurias jų, sunkiau įsimenančias.

    Neseniai minėjome Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas, skubėdami į kapines prie artimųjų kapų, puošdami juos puokštėmis gėlių ir žvakučių liepsnelėmis. Prisiminėme juos savo maldose ar susėdę prie stalo su šeimos nariais, giminėmis, artimaisiais. Tačiau ne tik tos dvi dienos skirtos mirusiųjų atminimų, bet visas lapkričio mėnuo, senovėje dar vadintas vėlių mėnesiu. Buvo tikima, kad tuo laikotarpiu į namus sugrįžta artimųjų vėlės. Gal todėl dažniau žmonės susimąstydavo, kas yra mirtis, kas atsitinka po jos. Pagal tai, koks buvo požiūris į mirtį ir pomirtinį gyvenimą, puoselėtos laidotuvių tradicijos ir papročiai, bandyta spėti apie artėjančią nelaimę.

Kirčiãvimas lietùvių kalbojèyra viena svarbiausių tarimo ypatybių, atliekančių aiškią skiriamąją funkciją. Lietuvių kalboskirtisyratoninis, kirčiuotą skiemenį išskiriantis ne tik balso intensyvumu, bet ir skiemens tono aukščio kaita. Nuo taisyklingo kirčiavimo priklauso mūsų kalba, deja, labai dažnai ne tik kasdienėje, bet ir viešojoje kalboje pasitaiko kirčiavimo klaidų, kurios gadina kalbą. Norėdami padėti jų išvengti, pateikiame keletą kirčiavimo klaidų pavyzdžių ir patarimų, kaip reikėtų taisyklingai kirčiuoti.

Lietuvos policijos tradicijos ėmė formuotis 1918–1924 m., kai Lietuvoje buvo įkurta milicijos organizacija, dirbo milicininkai savanoriai. 1924 m. sausio 1 d. milicija oficialiai pervardinta į policiją. 

Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas LR policijos įstatymas. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje pašventinta policijos vėliava su devizu „Įstatymas ir teisėtumas“, atkurta Policijos diena – spalio 2-oji. Policijos darbuotojams rengti pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje duris atvėrė Vilniaus policijos akademija, jos filialas Kaune bei Klaipėdos aukštesnioji policijos mokykla.

Mažeikiškė E. Gabalytė – jauna ir labai talentinga fotografė, kurios darbai džiugina ne vieno žmogaus širdį. 18-metės merginos atsidavimas ir meilė fotografijai atsispindi jos nuotraukose, kurios patraukia akį ir prikausto dėmesį. Erika fotografija užsiima jau šešerius metus – tai didžiausias merginos pomėgis, padedantis jai išreikšti save ir savo jausmus.

 Papasakok trumpai apie save, kas tu ir kuo užsiimi?

 Visų pirma, nuo pat vaikystės didžiausia vertybė man buvo šeima ir draugystė. Bendravimas – tai vienas iš maloniausių dalykų, kada galiu dalintis mintimis su savo draugais, su jais leisti laiką. Stengiuosi būti aktyvi visose srityse, esu nuoširdi, visada išklausanti, be galo mėgstanti gerą kompaniją ir juoką! Šiuo metu pats mėgstamiausias mano pomėgis – fotografija.

 Pavasaris – sėjos laikas, kai žemdirbys beria į dirvą grūdą, moterys sėja, sodina daržoves. Juda kruta visi, kad užaugintų derlių. Vasara – brandos metas, kai žemė brandina būsimąjį derlių. Ruduo – laikas, kai subrandintas derlius keliauja į aruodus. Taip sukasi žemdirbio darbų ratas. Tada nėra laiko švęsti, nes brangi kiekviena diena, kiekviena akimirka, kad derlius užaugtų geras, kad soti būtų žiema, bet ateina laikas, kai derlius nuimtas, laukai ištuštėję, o su derliumi ateina į namus ir pabaigtuvių šventės. Taip nuo senovės buvo, taip yra ir dabar, gal tik kiek šventės pobūdis pasikeitė.

Linksnis – linksniuojamųjųkalbos daliųgramatinė kategorija. Savo turiniu ir reikšme tai –sintaksinėkategorija. Linksniavimu vadinamas žodžių kaitymas linksniais. Linksnių galūnės rodo ne tik linksnį, skaičių, bet ir giminę. Lietuvių kalboje egzistuojadaiktavardžio,būdvardžio,skaitvardžio,įvardžiolinksnio kategorijos.Lietuvių kalbos linksnių sistemą sudaro septyni linksniai – vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas. Kartais linksniai vartojami netaisyklingai. Kad to išvengtume, pateikiame taisykles, kada nevartotini linksniai ir kaip jie turėtų būti vartojami taisyklingai.

Mokyklose prasidėjo naujieji mokslo metai. Spalvingai ir triukšmingai nušurmuliavo Rugsėjo 1-osios šventė, o moksleiviams ir pedagogams tai – naujų atradimų ir išbandymų metas. Rajono mokytojų amžiaus vidurkis pastebimai didėja, todėl mokslo metų pradžioje norėjosi surasti ir pakalbinti jauną specialistą. Mūsų šios dienos pašnekovė – lituanistė Laura Arnotaitė.

Papasakokite skaitytojams trumpai apie save.

Mano vaikystė prabėgo Ukrinų kaime. Augau darnioje, didelėje šeimoje. Esu vyriausias vaikas. Turiu jaunesnę seserį Ernestą ir brolius dvynius Ričardą bei Šarūną. Sesuo ir brolis Šarūnas dirba teisėsaugos srityje, o mudu su Ričardu nusprendėme būti mokytojais – jis paskutinio kurso muzikos pedagogikos studentas.

 

Štai ir sulaukėme rudens, kada dienos sparčiai trumpėja, saulė vis labiau pašykšti spindulių, vėsta oras, o soduose bumpsi obuoliai ir kriaušės, prašydamiesi į krepšius. Artėja laikas, kai diena susilygina su naktimi, po to ji vis trumpėja, užleisdama vietą tamsiajam laikotarpiui. Tas laikas – tai rudens lygiadienis –momentasrudenį, kaiSaulė, slinkdamaekliptika, atsiduriadangaus pusiaujoir ekliptikos susikirtimo taškuose. Jis būna apierugsėjo 2223d., kai visameŽemėsrutulyjedienosirnaktiestrukmė tampa vienoda. Nuo šios dienosšiauriniame pusrutulyjenaktis tampa ilgesnė už dieną.Pietiniame pusrutulyjeatvirkščiai – diena tampa ilgesnė už naktį. Senovės lietuviai šią dieną džiaugdavosi derliumi, dėkodavo dievuiŽemininkui, aukodavo jam gyvulius, atlikdavo kitokias apeigas.

Rugsėjo 21 dieną Bažnyčia mini apaštalą ir evangelistą šv. Matą. Nors Mato vardas minimas visų keturių evangelistų pateikiamuose dvylikos apaštalų sąrašuose, tačiau vienintelis fragmentiškų žinių apie jį šaltinis yra jam pačiam priskiriama Evangelija. Mato hebrajiškas vardas reiškia „Dievo dovaną“. Jam priskiriamoje pirmojoje iš keturių kanoninių Evangelijų pabrėžiama, kad Matas buvo muitininkas, tai yra mokesčių rinkėjas. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus sutiko žmogų vardu Matas ir tarė jam: „Eik paskui mane!“. Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Panašų epizodą aprašo ir evangelistai Morkus ir Lukas, tik jie tą muitininką vadina ne Mato, bet Levio vardu.

 Lietuvių kalbos dalys skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą. Yra kaitomos ir nekaitomos, savarankiškos, nesavarankiškos ir jausminės kalbos dalys. Dažnai vartojant kalbos dalis neišvengiama klaidų. Taip pat klystama vartojant prielinksnius, o nuo jų vartojimo priklauso kalbos taisyklingumas, sakinio prasmė. Šiandien pateiksime pavyzdžių, kaip reikia taisyklingai vartoti prielinksnius, kaip taisomi klaidingai pavartoti prielinksniai.

Kažkada dalyje visuomenės buvo susiformavęs bibliotekininko įvaizdis, siejamas su apgailėtina darbo aplinka, kai aplink daug apiplyšusių ir nutrintų knygų, dulkių, spausdinimo dažų kvapas, aibė visokių negerų spindulių, kuriuos skleidė dauginimo aparatai ir kitokia technika. Kiti manė, kad bibliotekininko darbas nuobodus, nėra ką veikti, tik sėdi ir „grauži“ knygas.

Šiandien ruošiamų bibliotekų darbuotojai vadinami komunikacijos ir informacijos paslaugų specialistais, bet, matyt, dar ilgai kasdienėje savo kalboje vartosime bibliotekininko pavadinimą.

Vasara – kelionių metas. Vieni traukia prie jūros, kiti – į užsienio kurortus ar keliauja tolimų kraštų keliais, o mes pakeliaukime po mūsų rajoną. Gal kas iš mūsų skaitytojų dar nepabuvojo ten, kur šiandien kviečiame apsilankyti. Pradėsime nuo Daubarių, garsėjančių piliakalniais, toliau pasuksime Ukrinų link, kur saugomas Stepono Gailevičiaus atminimas, ir kelionę baigsime Židikuose, priglaudusiuose amžinam poilsiui Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą.

Daubarių piliakalniai

Daubarių piliakalniai – du respublikinės reikšmės archeologijos paminklai Tirkšlių seniūnijojeDaubariųkaime, prie Viešetės, 300 m į šiaurę nuo Daubarių tvenkinio. Manoma, kad šiuos piliakalnius suformavo Viešetė, perskyrusi iš pradžių buvusį vieną didelį piliakalnį dvi dalis. Didesnioji piliakalnio dalis likusi dešiniajame, o mažesnioji – kairiajame Viešetės krante. Baigiantis 1997 m., abu piliakalniai ir gyvenvietės įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą. Lankytojų patogumui apie piliakalnius įrengti pėsčiųjų takai, užlipti į jų viršūnę galima laiptais. Viešetės krantus sujungė medinis tiltas. Prie piliakalnių įrengti suoliukai ir informacinis stendas, automobilių stovėjimo aikštelė.

Homilija

Marijos Ėmimo į dangų su kūnu ir siela šventė (Žolinė, švenčiama rugpjūčio 15 d.) kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį. Dėl šios ateities verta gyventi – su kūnu ir siela. Pats Dievo įsikūnijimas atskleidžia mums, ką reiškia Dievo akyse kūnas. Evangelistas Jonas rašo: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Dievas tapo vienas iš mūsų. Apaštalas Paulius taip pat nelaiko kūno sielos kalėjimu, priešingai, vadina kūną „Šventosios Dvasios šventove“ (1 Kor 6, 19). Būtent todėl neturime kūno atiduoti nuodėmei. Jis neturi tapti egoizmo kalėjimu ir geidulingumo objektu. Dievui kūnas toks svarbus, kad jis Mariją paima į dangų su kūnu ir siela. Viešpats nori, kad ir mes būtume su juo kaip pilnutiniai žmonės – su kūnu ir siela. Kaip tai įmanoma? Tai svarstė jau pirmieji krikščionys. Apaštalas Paulius atsako į šį klausimą palyginimu. Kaip grūdas pasėjamas į žemę, kad iš jo išaugtų nauja gyvybė, panašiai kūnas palaidojamas, suyra ir Dievo pažadinamas naujam gyvenimui.

 Lietuvių kalboje yra gramatinių formų, kurios ne visada vartojamos taisyklingai. Neretai nepaisoma žodžių giminės. Kartais netaisyklingai vartojamos veiksmažodžio formos. Ypač dažnai vietoj pusdalyvio pasakomas padalyvis ir atvirkščiai. Pasitaiko bendraties vartojimo klaidų. Kad būtų išvengta panašių klaidų, pateiksime pagrindines taisykles ir pavyzdžių.

Daiktavardžio giminės

Giminių yra dvi: vyriškoji ir moteriškoji. Daiktavardžiai nekaitomi giminėmis, o pagal formas yra kurios nors giminės. Vyriškosios giminės daiktavardžiai turi galūnes -as, -is, -ys, -(i)us, -uo: vyras, brólis, vagis, grėblỹs, sūnùs, sõdžius, vanduõ; moteriškosios giminės – -a, -ė, -i, -is, -uo: šaka, katė, duktė, marti, avis, sesuõ. Norėdami išsiaiškinti, ką reiškia giminės formų skirtumas, visus daiktavardžius skirstome į tris grupes: asmenis, gyvūnus ir daiktus reiškiančius daiktavardžius. Asmenis reiškiančių daiktavardžių giminės forma rodo tikrovėje esantį lyčių skirtumą.

Manoma, kad prekyba prasidėjo prieš maždaug 150 000 metų, netrukus, kai prasidėjo žmonių bendravimas. Istorijos vingiuose ir tolimoje praeityje pasiliko pirmieji mainų ir prekybos epizodai, dinamiška prekybos evoliucija, kuri tęsiasi netgi ir šiais laikais.

Mūsų šios dienos pašnekovais sutiko pabūti ir pasidalinti mintimis apie prekybininko profesiją mažeikiškiai sutuoktiniai Romana ir Alvydas Kimčiai.

        Štai ir atėjo liepa, vidurvasaris, pats liepų žydėjimas, kai viskas aplinkui pakvimpa medumi... Dūzgia bitės liepų žieduose, nešdamos vaistingąjį liepų medų, kurio prireiks liepžiedžių arbatai, kai peršalsime ar kita kokia liga užpuls. Tokiu metu jau ir kitų vaistingųjų augalų galima pasirinkti ir, svarbiausia, ne tik pievoje ar miške, bet ir darže. Pasirodo, čia galima rasti vaistus vos ne nuo visų ligų. Tad pasidairykime sode, darže ir kitur, kur galime rasti vaistingųjų augalų.

 Liepos 26 d. minimi Švč. Mergelės Marijos tėvai – šv. Joakimas ir šv. Ona. Vardas Ona – tas pat kaip kunigo Samuelio motinos, irgi ilgai neturėjusios vaikų (1 Sam 2, 19). Jis yra kilęs iš hebrajiško žodžio hanna– „malonė“. Ona buvo kunigo Matano iš Betliejaus duktė ir turėjo dvi seseris, Mariją ir Sobę, kurios ištekėjo už betliejiečių ir pagimdė viena Mariją Salome, kita – Elzbietą. Ona minima Jokūbo Protoevangelijos(II a.) 1–7 skirsniuose, Pseudomato Evangelijos1–5 skirsniuose ir Marijos Gimimo Knygos1–6 skirsniuose. Iš šių tekstų sužinome, kad ji ištekėjo už Joakimo ir ilgai neturėjo vaikų.

Homilija

Prieš daug laiko lankiau ligoninėje 21 metų jaunuolį kataliką. Jo būklė po avarijos buvo labai sunki. Žinojau, ir jis pats sakė: nebedaug liko gyventi. Padariau viską, ragindamas jį priimti sakramentus. Ne! Kukliai pasiūliau nors kartu pasimelsti. Ne! „Nors paklausykite mano maldos…“ O jis: „Kunige, geriau paduokit man cigaretę.“ Mat jis negalėjo pajudinti rankų. Turėjau įstatyti į lūpas, uždegti… Visa, ką kalbėjau, jam buvo tarsi svetima, visiškai nesuprantama, nubėgo kaip vanduo nuo žąsies. Rytą jis jau buvo miręs… Tas vargšelis šiandienos pasaulyje turi milijonus brolių ir seserų. Juos sutinkame gatvėje, jie sėdi šalia mūsų traukinyje, autobuse, kavinėse... Amžinųjų dalykų, tikėjimo jiems nereikia – pakanka trupučio laimės. Paklausti, ko labiausiai trokšta iš gyvenimo, jie atsako: jokios raukšlės neturėti iki senatvės, daug džiaugsmo, vis daugiau laisvalaikio, mažiau darbo, daugiau socialinių garantijų, gerovės, daugiau pajamų, patogumų, sensacijų, malonumų, užsimiršimo, erotikos be įsipareigojimų; kad nebūtų baimės, katastrofų, žemės drebėjimų. Na, pasitaiko atsakymų ir apie dvasines savybes… Bet tokių vos pusė procento.

 

Šį savaitgalį Alytuje vyko džiaugsmo šventė – septintosios Lietuvos jaunimo dienos „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Jos kvietė 14–35 metų žmones dalyvauti katalikiškam jaunimui skirtame renginyje. Į jį vyko ir mažeikiškiai.

Pirmoji diena

Atidarymo metu Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila sveikino visą susirinkusį jaunimą ir kvietė apmąstyti savo lobius: „Lobio neįveikia kandys, rūdys ir jokie kiti gyvenime atsirandantys iššūkiai.“ Taip pat jis skatino suprasti, kas yra tas lobis, leistis į šią džiaugsmo ir kartu rimties šventę su viltimi, draugiškai ir solidariai padėti vieni kitiems. Taip pat buvo pristatinėjama kiekviena vyskupija, prisiminta Lietuvos jaunimo dienų istorija.

Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Smulkiau tarmės skirstomos į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietinėje ir rytinėje dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba. Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje.

Kalbų, kurios neturėtų tarmių, galima sakyti, nebūna, tik vienų kalbų tarmės turi daugiau panašumų, kitų – daugiau skirtumų.

Sunku vienareikšmiškai apibūdinti teisininką ir jo profesiją, kadangi ši profesinė kategorija apima labai įvairius teisės normų taikymo aspektus. Pagal veiklos sritis gali būti viešojo administravimo,verslo teisininkas, juristas, juriskonsultas. Išskiriamos trys klasikinės (seniausios) teisininko profesijos:teisėjo,prokuroroiradvokato. Greta jų vėliau išskiriama irnotaro(„teisės raštininko“).

Mažeikiškiai Irena ir Justinas Barkai kolektyviniame sode „Šaltinėlis“ susikūrė grožio oazę, džiuginančią akį ir raminančią sielą. Susipažinti su šiais darbščiais žmonėmis kviečiame ir Jus, brangūs „Būdo Žemaičių“ skaitytojai.

Vaikystė prabėgo Sibire

Irena prisimena, kad jos nerūpestingą vaikystę Telšių rajono Maldenių kaime nutraukė tautos tragedija – tremtis. 1948 metais ją, penkiametę, drauge su šeima vienuolikai metų ištrėmė už Baikalo, į atšiauriąją Buriatiją. Ten gimė dar viena sesuo. Nuo tremties tada išsigelbėjo tik vyresnioji sesuo, tuo metu gulėjusi Kaune, ligoninėje. Pati Irena, kaip ir jos brolis, mokyklą baigė svetimame krašte, tad grįžus į Lietuvą, rusų kalba buvo tapusi antrąja kalba. Vienuolika klasių pabaigusi vakarinėje mokykloje, studijas tęsė Šiaulių pedagoginiame institute, kur įsigijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Pagrindui reikės:
1 stiklinės miltų;
1 a. š. kepimo miltelių;
80 g margarino kepiniams;
2 v. š. cukraus;
1 nedidelio kiaušinio;
žiupsnelio druskos.

Varškės masei reikės:
500 g riebios varškės;
0,5 stikl. cukraus;
3 kiaušinių trynių;
1 v. š. manų kruopų;
100 g riebios grietinės.

Suflė reikės:
3 kiaušinių baltymų;
4 v. š. cukraus pudros.

Sekmadienį švęsime Tėvo dieną, tačiau ji nėra tokia populiari kaip Motinos diena.Galbūt dėl to, kad šventės laikomos sentimentaliu dalyku, kai žmonės dalijasi savo jausmais,o vyrai iš mažens mokomi, kad tikram vyrui sentimentalumas turi būti svetimas,bet vyrai, kaip ir moterys, nori dėmesio, padėkos, tad tikrai nudžiugtų sulaukę nedidelės dovanėlės ar tiesiog sveikinimo nuo savo vaikų ir žmonų. Juk tėvas toks pat svarbus šeimoje kaip motina, tik nuo seno jų pareigos šeimoje skirtingos.

Minimas birželio 13 d. Tai vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas.

Gimė 1195 m. Lisabonoje, turtingoje šeimoje, būdamas 15 metų įstojo į šv. Augustino vienuolyną, ten gavo gerą išsilavinimą. Vėliau tapo elgetaujančiu pranciškonu, nes norėjo skelbti Evangeliją musulmonams Maroke. Tačiau liga jį privertė pasilikti Italijoje. Buvo susitikęs ir bendravo su šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju.

Su Šv. Antanu Paduviečiu siejama daug stebuklų ir išgydymų. Pasakojama, kad žmonės Riminio mieste atsisakė klausyti jo pamokslų, tuomet šventasis nuėjo prie upės kranto ir pamokslavo žuvims, o šios išlindusios iš vandens klausėsi.

 

Homilija

Pirmą kartą Jėzus prabilo apie savo kūno valgymą tuojau po duonos padauginimo. Kai minia, sužavėta stebuklingos Jėzaus galios, jo ieškojo trokšdama vėl sočiai pavalgyti, Jėzus ją nuvylė kalbėdamas apie kitokią duoną: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51). Minia laukė ne to. Pasak evangelisto Jono, „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo” (Jn 6, 66). Net apaštalai susvyravo. Tiktai tada, kai Jėzus paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?”, Petras visų vardu skubiai atsakė:„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (plg. Jn 6, 67–68). Sustokime prie Jėzaus klausimo apaštalams: „Gal ir jūs norite pasitraukti?”. Šiandien kiekvienas privalome atsakyti į šį klausimą. Ką manome apie šį Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį? Ar mūsų rūpesčiai nesiriboja vien žemišku maistu? Kad geriau įvertintume Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį, prisiminkime didžiulius reikalavimus, kuriuos Viešpats kelia savo sekėjams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant tiesiųjų ir neteisiųjų. <…> Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 43–45.48). Ar tokia meilė įmanoma be sielą gaivinančio maisto?

Purplių Švento Kryžiaus Išaukštinimo koplyčioje 2009 m.Vytauto Gargaso inciatyva atstatyta Sekminių Vigilija ir Gegužinės pamaldos. Šiemet, gegužės 23 d., Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ bei kiti dvasininkai aukojo šv. Mišias, po kurių vyko gegužinės pamaldos.

Iškilmėje dalyvavo iš tų vietovių kilęs Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys.

Nuotrauka kun. Donato LIUTIKOS

Trumpai aptarkime, kaip lietuvių kalbos žodžiai daromi, bet daugiausia žvilgsnį kreipsime į darybos negeroves, taisysime netinkamos sandaros arba netinkamai vartojamus tam tikrą formantą turinčius žodžius.

Žodžių daryba yra žodžių darymas iš kitų žodžių – arba iš paprastųjų, kurie iš nieko nedaryti, arba iš darinių. Yra keli tokio darymo būdai.

Apie geležinkelininko profesijos subtilybes šiandien kalbamės su mažeikiškiu Vitu Smilgiu, kurio abu tėvai taip pat buvo geležinkelininkai.

 Gal galite paminėti kažkokius savo biografijos faktus?

Pagrindiniu savo biografijos faktu vadinu tai, kad esu baigęs „geležinkelių“ universitetą Rusijoje, Sankt Peterburge (1994 m. universitetas vadinosi Sankt Peterburgo valstybinis kelių susisiekimo universitetas). Studijos buvo neakivaizdinės ir truko šešerius metus. Beje, studijuoti buvo galima tik tą profesiją, kurios srityje dirbai. Norėjau studijuoti lokomotyvus ir lokomotyvų ūkį, bet galėjau mokytis tik pervežimų procesų valdymo geležinkelių transporte specialybę, kadangi tuomet dirbau geležinkelio stotyje ir galėjau studijuoti tik „eismą“ (geležinkelio stoties darbuotojai buvo vadinami „eismininkais“, lokomotyvų depo darbuotojai buvo vadinami „lokomotyvininkais“, kelių ūkio – „kelininkais“ ir t. t.), studijos neakivaizdiniu būdu vienoje pagrindinių geležinkelio transporto inžinierių „kalvėje“ buvo išvis negalimos, jei pretendentas studijuoti nedirbo pasirinktoms studijoms giminingame darbe.

Mažeikių rajono Viekšnių lopšelio-darželio „Liepaitė“ pedagogė metodininkė Aleksandra Norbutienė žinoma ne tik rajone, bet ir respublikoje, ir net už jos ribų. Šios specialistės „arkliukas“ – vaikų meninis ugdymas, o šioje srityje moteris dirba jau per trisdešimt metų. Tad pabandėme sužinoti, kaip pedagogei pavyksta sužadinti ir išskleisti vaikų kūrybines galias.

Viskas užsimezga vaikystėje

      Pati Aleksandra prisipažįsta, jog jai labai reikšmingi vaikystės išgyvenimai. „Mano vaikystė prabėgo prie sraunių ir vingiuotų Virvytės krantų. Aš dar būdama maža mergaitė pastebėjau, kurioje vietelėje arčiausia namų pražysta žibuoklės, plukės, gegužraibės ar raktažolės-pelenėlės, dar kitaip vadinamos saulės krisleliais. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo pabraidymo upės seklumoje, šokinėjimo nuo akmens ant akmens. Dienas leisdavau braidydama po pievas, rinkdama žemuoges ar kepdama blynus iš molio. Iki šiol įsiminė auksiniai rausvos riešutų kekės ant pasvirusių virš upės lazdynų šakų ir ilgos vasaros su baisiomis perkūnijomis“, – prisimena pašnekovė.

Anglickis Stasīs

 

 Dvė vasaras

Par sužīdosės pėivas

Vasara brėda,

Vuo bėtelės žuolīnūsė ronkiuojė medo.

Vedo

Ejuov par karklās prižielosė lonka,

Pasėjiemė vėins kėtam už ronku.

Gailē sklēdė aplinkou

Marėnonti kvapa

Ėr karklīna žvėrblelē

Skombiejė tarp lapu.

Bul­vi­nės sau­lė­grąžos (topinambų) gum­buo­se ir stie­buo­se yra C ir B grupės vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, bal­ty­mų, pek­ti­nų, ami­no ir rie­bių­jų rūgš­čių, ge­le­žies, cuk­raus, inu­li­no. Inu­li­nas ge­ri­na medžia­gų apy­kai­tą, virš­ki­ni­mą, va­lo or­ga­niz­mą, stip­ri­na šir­dį. Ypač nau­din­gas ser­gan­tiesiems cuk­ri­niu dia­be­tu, žar­ny­no li­go­mis.
     Bul­vi­nės sau­lė­grąžos gum­bus ga­li­ma vir­ti kaip bulves, kep­ti su sviestu, gaminti troškinius, konservuo­ti, džio­vin­ti, val­gy­ti ža­lius. Jų ne­rei­kia lup­ti, už­ten­ka šva­riai nu­plau­ti.

Rodos, tik vakar visa tai buvo: gėlių puokštės, dovanos, padėkos ir džiaugsmo bei liūdesio ašaros... Sveikinome mamas – gyvas ir jau išėjusias amžinybėn. Kažin ar liko kuri pamiršta, nebent ta, kuri gegute pavirto ir savo vaikelius kitiems išdalino. Motinos nuo senų senovės buvo gerbiamos, mylimos ir reikia jas gerbti ir mylėti kasdien, o ne vieną dieną per metus, tačiau Motinos diena – ypatinga.

Pradžių pradžia

Motinos dienaLietuvoješvenčiama pirmąjįgegužėssekmadienį. Šišventėlietuviamsžinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiamapavasarį.Motinatapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išauginaderlių.

Pasak legendos, Florijonas buvo romėnų karinis valdininkas, Dioklecijano laikais nukankintas už Kristaus mokslo išpažinimą.

Seniausia žinia apie Florijoną yra išlikusi viename VIII a. žemės dovanojimo akte, kuriame presbiteris Reginolfas dovanoja vienai bažnyčiai valdas „vietoje, kurioje ilsisi kankinio Florijono palaikai“. Florijono vardas minimas Jeronimo Martirologijoje (red. VIII a. pab.) ir Liono Martirologijoje. Taip pagal istorines martirologijas jo šventė atsiranda ir Romos Martirologijoje.

Homilija 

Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis „naujas“. Jonas kalba apie „naują dangų ir naują žemę“, regi „naująją Jeruzalę“, o Kristus skelbia „naują įsakymą“.

Būtent Velykų paslapties šviesoje žodis „naujas“ atskleidžia savo esmę ir svarbą krikščionio gyvenime. Visokio naujumo šaltinis yra Kristaus prisikėlimas; šis naujas įvykis leidžia viskam atsinaujinti. Per Jėzaus prisikėlimą ir mes įžengėme į naują gyvenimą.

Klausimas:

Prieš pat Kalėdas buvau išpažinties. Jai ruošiaus labai atsakingai, per savaitę permąsčiau visus savo nusidėjimus, kad tik ko nepraleisčiau, neužmirščiau. Po išpažinties (gal tai sutapimas, gal ne) prasidėjo tarsi košmaras mano viduje. Atsirado vidinis nepasitenkinimas, praradau bet kokį gyvenimo džiaugsmą, aplink vien konfliktai ir nuovargis. Po kiek laiko permąsčiau, kad po išpažinties kaip tik turėjo ateiti susitaikymas, ramybė ir palengvėjimas. Kaip tai galėtų sietis?

Be savų ir tarptautinių žodžių, vartojame ir iš kitos kurios kalbos išverstų žodžių, jei jie atitinka kalbos reikalavimus, yra įteisinami ir vartojami (pvz., sąžinė, įtaka, posėdis). Netaisyklingai išversti gali būti žodžiai (jų priesagų, priešdėlių vediniai ar dūriniai) arba žodžių junginiai. Pateiksime, kokių žodžių ir junginių vartoti negalima.

Neteiktini vertiniai

apystovapagal reikšmę keičiamas žodžiuaplinkybė,pvz.:Nusikaltimo apystovas (=aplinkybes) tiria ekonominių nusikaltimų skyriaus darbuotojai.

gerbūvis – netaisyklingas dūrinys pagal reikšmę keičiamas žodžiais gerovė, aplinka, aplinkotvarka, pvz.: Žmonių (visuomenės; gyvūnų) gerbūvis (= gerovė); socialinis gerbūvis(= socialinė gerovė); sutvarkyti namo gerbūvį (= aplinką);

Seimas po svarstymo bendru sutarimu pritarė Rinkliavų įstatymo pataisoms (projektas Nr. XIIP-1981(2), kuriomis siūloma leisti savivaldybėms nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi gyvenamųjų vietovių viešąja turizmo ir poilsioinfrastruktūra. Nuo šios rinkliavos būtų atleisti vaikai iki 18 metų. Tam, kad naujos nuostatos būtų priimtos, Seimas turės balsuoti dar kartą.

SedosVytauto Mačernio gimnazijoje esanti teatro studija „Metamorfozė“ (vadovė Laura Rojutė) jau kelintus metus iš eilės pradžiugina žiūrovus vis naujomis premjeromis. Šiemet Sedos kultūros centre įvyko net keturi spektakliai. „Metamorfozės“ pasirodymas buvo skirtas Tarptautinei teatro dienai paminėti.

Šiandien, balandžio 15 d. viekšniškė Liudvika Poškienė švenčia garbingą 100 metų jubiliejų.

Jos pasveikinti atvyko Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodra) Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė ir direktorės pavaduotoja Birutė Ignotienė, Savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Virginija Steponavičienė, Viekšnių seniūno pavaduotojas Algimantas Kiudulas ir Viekšnių bendruomenės atstovės.

Šeštadienio popietę į bendruomenės namus, kur vyko ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas, susirinko Pakalupio bendruomenė, jungianti kelis aplinkinius kaimus. Išklausyta pirmininko bei revizoriaus ataskaitos, aptarti įvairūs klausimai. Dėl kai kurių karštai diskutuota.

Kalbėjo apie projektus

      Išrinkus susirinkimo pirmininką, sekretorių ir balsavimo komisiją, vedantis susirinkimą Gediminas Grygolaitis pakvietė kalbėti viešnią – Šiaurės vakarų Lietuvos vietos veiklos grupės vadovę Loretą Rubežienę, kuri pirmiausia pasveikino visus susirinkusiuosius ir pasidžiaugė, kad Viekšnių seniūnija aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje. Pasak L. Rubežienės, naujajam 2015–2020 m. projektiniam laikotarpiui seniūnija parengė išsamią ataskaitą, išsiaiškino savo problemas bei stiprybes ir numatė teikti projektus, tačiau, pasikeitus finansavimo iš Europos lėšų strategijai, projektai nelabai bus finansuojami: „Dabar 75 proc. lėšų skiriama verslo projektams ir tik 25 proc. – kaimo atnaujinimui, bet ir tai tik tam tikroms veikloms, daugiausia įvairių paslaugų teikimui: „Taigi galvokite, kokias paslaugas galėtumėte teikti ir taip gauti finansavimą.“

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato prevencijos poskyrio pareigūnai balandžio 10-ąją sulaukė moksleivių antplūdžio – į Mažeikių rajono policijos komisariatą pagal ugdymo įstaigose vykstantį projektą „Šok į tėvų klumpes“, skirtą profesiniam veiklinimui, lydimi geros nuotaikos sugužėjo svečiai iš Mažeikių miesto mokyklų. Policijos komisariate apsilankė Kalnėnų pagrindinės mokyklos 8-okai, Senamiesčio pagrindinės mokyklos šeštų klasių mokiniai  bei Sodų vidurinės mokyklos 7-okai ir 9-okai.  Mokiniai,  susipažinę  su realia darbine aplinka, žmonėmis, daugiau ar mažiau įsigilinę į atskiros profesijos privalumus, sunkumus ir perspektyvas, gryninasi savo profesinius ketinimus, motyvuotai planuoja būsimą karjerą.

2014 m. Mažeikių muziejaus darbuotojai tošininkai Vytautas ir Raimonda Ramanauskai, dalyvaudami Lietuvos liaudies kultūros centro organizuotoje dešimtojoje respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“, tapo šios parodos laureatais. Mažeikiškiams įsiminė muziejuje V. Ramanausko organizuota unikali Vaclovo Žilevičiaus istorinių fotografijų paroda, skirta fotografo 90-osioms gimimo metinėms, daugeliui gerai žinomi ir vertinami muziejininko edukaciniai projektai bei visuomeninė ir kūrybinė veikla.Šiandien mūsų puslapio svečias yra įdomi ir spalvinga asmenybė – muziejininkas Vytautas Ramanauskas, šį darbą dirbantis jau per ketvirtį amžiaus.

Kūdikio laukimas – turbūt pats nuostabiausias laikas šeimoje, nors kartais jis nebūna lengvas ir šventiškas, tačiau viskas pasimiršta, kai į pasaulį ateina nauja gyvybė ir garsiai pareiškia: „Aš jau čia!“ Žinoma, ne žodžiais, o pirmuoju riksmu, pirmuoju oro gurkšniu. Seniau lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų, dabar šis požiūris pasikeitęs. Reta šeima leidžia sau auginti daugiau nei du, o dažnai tik vieną vaikelį, tad jis tampa dar brangesnis. Vaikui gimus, pirmoji didelė šventė jo gyvenime – tai krikštynos. Senovėje jos buvo itin svarbios, bet ir šiais laikais stengiamasi kūdikį pakrikštyti, kad tik jis būtų laimingas. Tad šiandien – apie motinystę, gimimą ir krikštą.

Powered by BaltiCode