Zastaučiai – kaimas Mažeikių apylinkės seniūnijoje, Ventos kairiajame krante. Pietiniu pakraščiu eina Mažeikių–Skuodo kelias, šiauriniu ir rytiniu teka Venta, vakariniu į ją teka Rubežupis. Pietinėje dalyje yra Pušyno miškas. Šiame kaime gimė lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius, Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkas Juozas Vaičkus.
Istorija
Kaip rašoma virtualiojoje Mažeikių krašto enciklopedijoje, Zastaučių kaimas paminėtas 1605 m. Tirkšlių valdos inventoriuje. 1721 m. rugpjūčio 7 d. Tirkšlių miestelio ir valsčiaus inventoriuje surašyti kaimo valstiečiai, jų prievolės, žemės ribos. Jis paminėtas ir 1738 m. birželio 17 d. Tirkšlių seniūnijos inventoriuje, kuriame nurodyta, kad kaime yra penki dūmai (kiemai).
Kaime buvo Zastaučių akmenų skaldykla (plotas 3,8 ha, priklausė Mažeikių melioracijos statybos montavimo valdybai).
1941 m. veikė partizanų būrys: Albinas Jucius, Vytautas Vaičkus, latvis Ernestas Bizulis (turėjo 5 ha žemės) ir broliai Adomaičiai iš Pumpurų k. Prie būrio buvo prisijungęs ir iš kažkur atvykęs samdinys Žvirgždinas. Visi buvo suimti ir ištremti į lagerius. Prie būrio buvo prisijungęs ir naikiškis tarpukario metų lakūnas Alfonsas Jurkūnas, kuriam su tėvais pavyko išvažiuoti į Ameriką.
Išgarsino pilkapynas ir kapinynas
Mažeikių krašto enciklopedijoje teigiama, jog Zastaučių kaimą išgarsino pilkapynas ir kapinynas, kurie yra kaimo šiaurės rytinėje dalyje, Ventos kairiajame krante, ant dviejų kalvelių. Telšių ir Mažeikių kraštotyros muziejų darbuotojai 1974–1975 metais ištyrė visus pilkapius ir šalia jų esančią kalvelę. Jie nustatė, kad visi pilkapiai pilti ant miškožemio, kurio storis siekia 12–15 cm. Po juo visame plote eina buvusios upės nuosėdinis smėlis. Virš pilkapių susiformavęs maždaug 8 cm storio miškožemio sluoksnis. Iš to tyrinėtojai padarė išvadą, kad pilkapių teritorijoje žemė nebuvo dirbama, greičiausiai čia augo miškas.
Kraštotyrininkams pasisekė nustatyti, jog toje vietoje žmonių gyventa dar gerokai prieš pilant pilkapius. Po vieno pilkapio sampilu aptikta ovali apie 30–40 cm gylio duobė. Jos pietiniame gale rasta buvusi ugniavietė: ant smėlio pastatytas keturkampis rąstelių statinys, storai aptinkuotas moliu. Perdegusio molio gabaluose, kurie supo ugniavietę, aptikta sienojų atspaudų. Prie ugniavietės jokių dirbinių nerasta, tik šalia duobės, pietryčių pusėje, miškožemyje, rasta keletas blogai išdegtų brūkšniuotu paviršiumi puodų šukių ir akmeninio pentinio kirvuko apvalainos penties pusė. Šie radiniai tyrinėtojams leido ugniavietę priskirti I tūkstantmečiui prieš mūsų erą.
Pilkapyne rasta per 30 griautinių kapų su I–IV amžiaus įkapėmis ir vienas degintinis kapas. Greta, į šiaurės vakarus, esančioje kalvelėje rasta dar apie 30 kapų su IV–V amžiaus įkapėmis. Nedegintiniuose kapuose mirusieji laidoti su karstais, aukštielninki, įvairiai sudėtomis rankomis. Tik vienas kapas kalvoje išsiskyrė laidosena: 40 cm gylio duobėje rastas kniūbsčias mirusysis, kurio kairė ranka ištiesta palei kūną, dešinė palenkta po pilvu, o abi kojos per kelius kiek sulenktos.
Režisieriaus, aktoriaus gimtinė
1885 m. balandžio 16 d. Zastaučių kaime gimė J. Vaičkus – lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius, Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkas.
Mokėsi J. Vaičkus Mintaujos gimnazijoje, bet už priklausymą slaptai lietuvių moksleivių „Kūdikio“ draugijai buvo pašalintas iš gimnazijos (7 klasės). Tęsė mokslus Liepojos, Dorpato, Pernavos gimnazijose, vėliau Peterburgo universitete, kur baigė teisės fakultetą. Mokydamasis universitete, jis kartu lankė ir Imperatoriškąją dramos mokyklą.
Teisininko veikla J. Vaičkus niekada neužsiėmė. Per vasaros atostogas su Mažeikiuose įkurta „Skrajojančiojo teatro“ trupe važinėdavo po miestelius rengdamas lietuviškus vakarus.
1915 m. Peterburge J. Vaičkus įsteigė vaidybos studiją, kurioje rengė profesionalius aktorius lietuviškam skrajojančiam teatrui. Dirbdamas su šia grupe, jis pasiekė žymiai daugiau, negu pradžioje tikėjosi. J. Vaičkaus suburtas kolektyvas tapo Lietuvos valstybinio dramos teatro branduoliu, o pats J. Vaičkus – šio teatro vedėju ir režisieriumi, todėl pelnytai laikomas Lietuvos dramos teatro tėvu.
1918–1923 m. dirbo Lietuvoje. 1919–1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugijos Dramos vaidybos vedėjas ir režisierius, 1921–1923 m. savo paties įkurtos vaidybos studijos vadovas. 1923 m. išvyko į JAV, studijavo kino meną. Ten 1923–1928 m. dirbo su Amerikos lietuviais. Brukline, Niujorke, įsteigė dramos studiją, paruošė daugiau nei 75 lietuviškus vaidinimus, bandė savo jėgas ir Holivude. 1931 m. grįžo į Lietuvą, Kaune įsteigė vaidybos studiją. Gyvendamas Kaune režisavo savo statomus spektaklius, prašė vyriausybės pensijos, kol 1935 m. Lietuvos ministras pirmininkas teikėsi paskirti 350 litų pensijos, kurią J. Vaičkus gavo tik du kartus.
Mirė J. Vaičkus 1935 m. balandžio 7 d. Kaune.
Pirmasis lietuviškas vakaras
Mažeikių periodas J. Vaičkaus gyvenime užima nedidelį tarpsnį. Reikšmingiausi jo darbai nuveikti jau vėlesniu laikotarpiu, bet režisierius itin didžiavosi tuo, kad gimė ir gyveno Mažeikiuose, čia kai ką nuveikė kultūros srityje. Ypač išskirdavo 1905 m. birželio 29 d. įvykusį pirmąjį oficialų lietuvišką vakarą Mažeikiuose, kuriame buvo suvaidintas spektaklis „Velnias spąstuose“. Kauno gubernijoje tai buvo taip pat pirmasis lietuviškas vakaras.
Įstojęs į Peterburgo universitetą studijuoti teisės, J. Vaičkus vasaros atostogų metu iš mažeikiškių subūrė „Skrajojančio teatro“ trupę, su kuria 1907–1914 m. apsilankė apie 50 Žemaitijos vietovių, suvaidino 180 spektaklių. Sąlygos lietuviškai kultūrinei veiklai buvo nepalankios. Jei ne solidus užnugaris – priklausymas imperatoriškajai Ostrovskio vardo teatro draugijai – tokios veiklos J. Vaičkus tikrai nebūtų galėjęs išvystyti.
Trupė vaidino „Nutrūkusią stygą“, „Gaila ūsų“, „Meilė galvon – velnias uodegon“, „Genovaitė“ ir kt. spektaklius. Jai vadovavo, gastroles organizavo J. Vaičkus, vaidino Morta Grikštaitė-Vaičkienė, fotografas, jis ir dekoratorius Jonas Motuzas, Konstantinas Bužokas, Juozas Juodis, Teofilė Motuzaitė, Mykolas Krypas, Aleksandras Vaičkus ir kt. Gastrolių metu dar buvo scenos darbininkas, virėja. Keliaujama buvo keturiais arkliais. 1914 m. balandžio 20 d. Radviliškyje parodyta K. Alytos 3-jų veiksmų drama „Likimo bausmė“. Vėliau lankantis Radviliškyje sužinota apie prasidėjusį karą. J. Vaičkus išvyko į Peterburgą, kur ėmėsi organizuoti profesionalią trupę. Su mažeikiškiais daugiau nebevaidinta.
1975 m. Lietuvos teatro pradininko J. Vaičkaus gimtinėje, Zastaučių kaime, atidarytas muziejus. Dabar uždarytas. Mažeikių parke 1984 m. pastatyta J. Vaičkaus skulptūra (autorius Jonas Meškelevičius).
„Skrajojamasis“ teatras
2010 m., siekiant Mažeikiuose atkurti kraštiečio, lietuvių profesionalaus teatro pradininko J. Vaičkaus tradicijas, surengtas lietuviškas vakaras, kurio metu mėgėjai aktoriai suvaidino Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės sukurtą pjesę „Velnias spąstuose“.
Idėja atkurti „Skrajojamąjį“ teatrą kilo Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro tuometinei direktorei Kristai Kinčienei, o ją įgyvendinti padėjo ir spektaklį režisavo Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojas Martynas Januška, kuriam Gabijos gimnazijos mokytoja Airida Lementauskienė.
Nuo 2011 m. teatrui vadovauja režisierė pedagogė A. Lementauskienė, debiutavusi spektakliu pagal Balio Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“, kuris 2012 m respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai 2012“ nominuotas kaip ,,Ryškiausias nacionalinės dramaturgijos spektaklis“ ir tapo diplomantu, o aktorius Juozapas Kukštas apdovanotas už geriausią vyrišką epizodinį Pipynės vaidmenį.
2013 m. pastatytas spektaklis pagal Kazio Sajos groteską „Mamutų medžioklė“. Tais pačiais metais teatrui suteikta mėgėjų meno kolektyvų I kategorija.
2014 m. „Skrajojamasis“ teatras dalyvavo Lietuvos dainų šventėje „Čia – mano namai“, kur inscenizavo ištrauką iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ – ,,Žiemos rūpesčiai“. Po to inscenizacija buvo papildyta biografine dalimi ir pristatyta kaip 2-jų dalių spektaklis „Jau saulelė“ Antano Drilingos romano „Jau saulelė“ ir Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ motyvais. Šio spektaklio aktoriai 2015 m. X Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvo nominuoti kaip „Ryškiausias aktorių ansamblis“.
Tais pačiais metais teatro kolektyvas priimtas į Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungą ir tęsia lietuviškos teatrinės mokyklos tradicijas.
2015 m. J. Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras kartu su mišraus choro ,,Draugystė“ choristų grupe pastatė sakralinį spektaklį „Jobas“ (pagal Senąjį Testamentą Karolio Voitylos sukurtą dramą). Spektaklis rodytas nemažai Lietuvos sakralinių erdvių: Mažeikių, Šiaulių, Juodkrantės, Vilniaus, Klaipėdos, Naujosios Akmenės, Kurtuvėnų, Tytuvėnų bažnyčiose.
2016 m. žiūrovams pristatytas poezijos spektaklis „Langas“, kuriam teatro režisierė A. Lementauskienė pasirinko mažeikiškio poeto Virginijaus Sungailos eiles.
Šiemet sukurtas spektaklis „Amžinos moterys“ pagal Mildos Le „Moters dienoraštį“ ir garsių Lietuvos moterų portretus.
Nuo 2012 m. teatro iniciatyva organizuojamos teatro, poezijos, dainų „Skrajonės“, kurios sukviečia rajono žodžio, muzikos ir teatro mylėtojus.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Algirdo Vilko nuotrauka
