Lietuvoje šiais metais prapliupo lietumi ir tai buvo kiek netikėta gamtos anomalija. Prisimenant kadaise buvusią populiarią mažeikiškio dainininko R. Dambrausko dainą „Lietus Lietuvoj“, galima teigti, kad šlapio oro kliuvo visiems. Nors dažnai orai būdavo lietingi, bet, kad taip lytų ir net patvintų gyvenvietės, niekas nesitikėjo. Skendo ir bulvės vagose, ir kitos daržovės. Vanduo užpylė žmonių namų rūsius ir ūkinius pastatus. Žemesnėse Mažeikių vietose vanduo tyvuliuoja dar ir dabar. O kai mažai saulės, tai ta drėgmė prasismelkia visur, todėl kai kas paaimanuoja, kad vanduo jau ir mūsų kauluose, ir smegenyse. Bet nieko čia nepadarysi, prieš tokią gamtą nepapūsi ir nepakovosi. Kai esi bejėgis, su tuo turi tiesiog susitaikyti. Gerai dar, kad neseniai praūžę škvalai, viesulai su perkūnija bei žaibais aplenkė mūsų rajoną, nors meteorologai prognozavo, kad užsuks ir pas mus. Tačiau tokia orų stichija labiau siautėjo kitur. Ten plėšė nuo pastatų stogus, vartė su šaknimis medžius bei elektros stulpus. Pasižiūri į tokius vaizdus ir nesitiki, kad gyvename labai permainingu laikotarpiu. Nejučiom pagalvoji, kad niekada negali prognozuoti, ką gamta iškrės. Negali tam ir pasiruošti. Visokie žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai bei viesulai kaip reikiant sujaukia gamtoje vyraujančią tvarką ir ramybę.
Savo kailiu tai patyrė ir kelių mažeikiškių grupelė, tik per plauką išvengusi akistatos su ugnikalnio išsiveržimu, turistų pamėgtoje Indonezijos Balio saloje. Jų reisas sekmadienį nebuvo atšauktas, tačiau mažiausiai 445 skrydžiai, tarp jų – 196 tarptautiniai – buvo atšaukti, o tūkstančiai turistų tebėra įstrigę oro uoste. Agungo ugnikalnis praėjusią savaitę dar labiau suaktyvėjo. Jau trečią parą leido dūmus ir garą, kylantį į kelių tūkstančių metrų aukštį. Nuo rugsėjo mėnesio, kai Agungas suaktyvėjo pirmąkart per daugiau kaip pusę amžiaus, apie 25 tūkst. žmonių negali grįžti namo.
Šiandien nebežinai, kokiais siurprizais ir kokioje šalyje gali pavaišinti mus gamta ir taip ,,paįvairinti“ pilką kasdienybę. Daug klausimų kyla, o atsakymų nelabai surandi. Meteorologai nuolatos žada, kad dar bus naujų reiškinių gamtoje. Bet keikti gamtos ir burnoti nereikėtų. Kiekviename blogame įvykyje ar reiškinyje surandame ar bandome surasti šiek tiek pozityvumo. Taigi, reikia tikėtis, kad, kokie orai bebūtų, nepaskęsime tame vandenyje ir sėkmingai išplauksime. Bus ir saulėtų dienų.
Neseniai paaiškėjo, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas mažiausias Baltijos šalyse, o net trečdalis lietuvių nė neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių, anot SEB banko analitikų, gali būti priskirti viduriniajai klasei, kai Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Maža to, net kas dvyliktas Lietuvos gyventojas sako planuojantis per artimiausius trejus metus emigruoti.
Yra nemažai tokių žmonių, kuriems patinka pats šlapiausias, pats niūriausias mėnuo lapkritis. Kai baigiasi nelabai ilga šilta vasara ir praeina bobų vasara, paskui greitai pralekia gražusis ruduo su geltonais lapais ir grybais, kai lieka tik tamsus, šaltas ir šlapias lapkritis. Nors buvome įpratę, kad lapai paprastai nukrenta spalio mėnesį, tačiau šiemet jų užteko ir lapkričiui.
Kažkada anksčiau, kai būdavo dar šilčiau, Lietuvoje lapai pradėdavo kristi lapkritį.
Gamtoje, kaip ir ekonomikoje, krizė neamžina. Ji turi pradžią ir pabaigą, reikia tik kantrybės, užsispyrimo, noro suprasti save ir kitus.
Mokėkime džiaugtis tuo, ką turime. Ir saugokime tai.
Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli –
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
(Juozas Erlickas. Lietūs, panašūs į žmones)
