Su Naujaisiais! Tokį pasisveikinimą siunčiame į kiekvieno iš Jūsų namus. Su juo norėtųsi palinkėti to krikštolinio baltumo visame kame. Baltumo, kuris trumpam buvo Naujųjų metų naktį padengęs žemę. Bent jau Mažeikiuose. Tik gaila, kad neilgam. Jau paryčiais lietus nuplovė sniegą ir vėl Naujaisiais, kaip ir pernai, tapo purvina. Kaip ir daugumos mūsų sąžinės...
Naujaisiais norėtųsi kalbėti tik gražiai, matyti tik gražius gestus ir darbus, tarpusavio supratingumą, šiltus jausmus ir šypsenas vienų kitiems. Tik, matyt, dar ne šiemet. Kol iki to priaugsime, prireiks ne vienų metų. Tik, jei išvis sugebėsime keistis.
O pirmiausia pasikeisti tiesiogine žodžio prasme turėtų valdžia. Rajono. Gyventojai tiesiog pasibaisėję valdininkų poelgiais. Mažeikiai nustekenti iki žemiausio lygio. Jau net Skuodas ir N. Akmenė mus ženkliai lenkia. Ko stebėtis dėl emigracijos? Šūkis „Mažeikiai – miestas, kuriame gera gyventi“ arba „į kurį gera sugrįžti“ netenka prasmės. Valdžios gobšumas, savų poreikių – asmeninių ir politinių – tenkinimas įgriso žmonėms. Pirmoje kadencijoje teigiamai vertintas meras dabar niekinamas. Dėl to, jog parsidavė partijai ir... Ne veltui sakoma, kad valdžia ir pinigai žmogų gadina. Buvęs Žmogus tapo eiliniu, iš kitų kolegų neišsiskiriančiu, neigiamai vertinamu politiku.
Apie administracijos direktorių žmonės gražiai jau seniai nekalba. Apie vicemeres taip pat dažnai tenka nugirsti paniekinamą žodį – dėl amžiaus ar dėl išsilavinimo. Kai kurie skyrių vadovai irgi „neatsilieka“ nuo pirmųjų asmenų. Pasitaiko, kad visoje Savivaldybės kortų kaladėje net „šeškės“ susireikšmina...
O ką jau kalbėti apie ugdymo įstaigas, kurių darbuotojai, pedagogai, turėtų būti pavyzdžiu savo auklėtiniams. Deja, ne visi tokie. Palyginimui – du darželiai su ta pačia problema. Salmonelioze. Vieno jų administracija reagavo ramiai, kultūringai, kito – agresyviai, grasinamai, bauginamai. Juokaujant galima sieti su jų pavadinimais: pirmasis pavadintas vaikų mėgstamo literatūros žanro vardu, antrasis – nuolat žaliuojančio, tačiau skaudžiai duriančio augaloJ. O jei emocijų nesugebantys valdyti pedagogai jas išlies ant auklėtinių? Čia jau signalas Švietimo skyriaus vedėjui. Tik abejoju, ar bus imtasi kokių nors vaikus apsaugančių priemonių.
Prabangūs automobiliai ir nepravažiuojamos gatvės. Kontrastas. Tai dar viena tema, giliai žeidžianti mažeikiškius, kurie laužo savo mašinas. Užtat seniūnams, kaip žmonės sako, paršeliams į turgų vežioti prabangiausi džipai. Na, paršeliai – jau anksčiau dirbusių seniūnų išmonė, bet, kad dabartiniai nepasinaudos savo reikmėms, ginčytis taip pat neverta.
Kodėl pirkti prabangūs? Atsakymas labai paprastas – reikėjo tenkinti „abipusiu sutarimu“ pardavėjo ir pirkėjo ekonominius bei finansinius poreikius. Asmeninius. Tai ne pirmas toks konkursas.
Nesvarbu, kad mažeikiškiai vėliau mokės brangiai už atliekų tvarkymą, tenkinti poreikiai įmonės atėjūnės, o ne savo. Tikėti, kad visoje Lietuvoje pelningai dirbanti įmonė Mažeikius dotuos dirbdama nuostolingai, naivu.
Tai ar ne dėl tokio valdžios „šeimininkiškumo“ Mažeikiai neigiamai skamba didžiojoje šalies žiniasklaidoje, ar ne dėl to Vyriausybė stebi per padidinamąjį stiklą ir blokavo ateities projektus, kaip Sporto centro ir kitus? Ar ne dėl to atidarant unikalų Lietuvoje pėsčiųjų per geležinkelį viaduką nedalyvavo nė vienas svečias iš institucijų, netgi vietiniai Seimo nariai?
Gal vertėtų vienam iš pirmųjų asmenų, užuot žvejojus darbo metu su vienos gydymo įstaigos vadovu, pasirūpinti tiesioginėmis pareigomis, padirbėti ir žmonių labui, nors ligonius pamaitinti, kad šie, neturėdami lankytojų, badu nenumirtų ir nesijuoktų iš to visa Respublika? Gal tada ir mažiau laiko, ir kelionės sąnaudų reikės važinėjant į STT ir FNTT?
Vertėtų pagalvoti apie tai.
Mažeikiškiams linkėčiau ne tik kantrybės, bet ir atkaklumo.
Pagarbiai,
Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
