Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
Pirmadienį Mažeikių viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Be pavadinimo“. Ja Mykolas Majauskas nori padėti susitaikyti su artimųjų savižudybėmis. Tiesa, istorijos nesislepia po anonimu. Pasak autoriaus, apie savižudybes reikia kalbėti drąsiai.
Paskatino asmeniniai išgyvenimai
M. Majauskas susidūrė su skaudžia tėvo netektimi. Pasak jo, po tokių skaudžių įvykių nėra kur kreiptis, nenueisi nei į polikliniką, nei skambinsi į jaunimo liniją. Taigi, autoriaus manymu, knygą perskaičiusieji savižudybių aukų artimieji nesijaus vieniši.
„Kai mano tėvas nusižudė, kalbėjau su įvairiais psichikos sveikatos specialistais, akademikais, gydytojais. Klausiau, ką daryti, kad tokių nelaimių Lietuvoje būtų mažiau. Kaip palengvinti žmonių išgyvenimus dėl artimųjų netekties. Žmonės nenori apie tai kalbėti, pasidalinti savo jausmais. Kitose psichologinėse knygose istorijos man pasirodė esančios kažkur toli, ne tokios rimtos, kad perskaičius palengvėtų“, – kalbėjo idėjos autorius.
Sulaukė daug laiškų
„Daugelis mane palaikė, paskatino, tačiau abejojo, ar kas sutiks atvirai dalintis savo istorijomis, mat tai pernelyg asmeniška. Buvau pasiryžęs pasiekti savo tikslą, socialiniuose tinkluose paskelbiau renkąs istorijas. Tuomet sulaukiau ne kelių, bet kelių šimtų laiškų. Su kolege pradėjome rinkti istorijas: vaikų, tėvų, senelių, iš miesto, rajono, kaimo. Nebuvo taip lengva. Kiekvieno išgyvenimai skaudūs, kalbėtis buvo sunku“, – sakė M. Majauskas. Jis taip pat pasakojo ir apie periodus, kai vien dėl to nebenorėdavo leisti knygos, tačiau vėliau persigalvodavo, atsirasdavo užsidegimas, mat norinčių atskleisti savo istorijas buvo nemažai. „Žmonės tiesiog veržėsi“, – sakė autorius.
Sunki eiga
M. Majauskas pasakojo apie sunkų knygos kelią: „Parašę rankraštį lankėmės ne vienoje leidykloje, kadangi ne visos sutiko leisti šią knygą, leidėjams ji pasirodydavo per sunki, per skaudžios istorijos. Atėjus į vieną leidyklą pirmiausia mūsų paklausė apie knygos pavadinimą. Mes patys jo nesugalvojome, kadangi neįmanoma sudėti visų jausmų, istorijų, išgyvenimų vos į kelis žodžius. Galbūt kiekvienas perskaitęs galės užrašyti savo jausmus, sugalvoti pavadinimą pagal save. Kiti leidėjai tvirtino, kad knygoje daug psichologiškai svarbių istorijų, kurioms reikalingas specialisto komentaras. Reikia paaiškinti, kodėl istorijoje žmogus išgyvena pyktį, gedėjimą, o vėliau ir susitaikymą. Nenorėjau jokių psichologų aiškinimų. Jeigu žmogus taip rašo, jaučiasi, vadinasi, taip ir yra. Galbūt visiškai nereikia žmogui aiškinti, kaip jis netrukus jausis, negrąžinkime jo į sveikatos priežiūros pasaulį. Paskutinėje vietoje, į kurią nuėjome, mums pasakė, jog niekas knygos nepirks – be psichologų komentaro, be pavadinimo ir dar balta. Tarsi užrašų knygutė. Tuomet argumentavau, jog visi skausmą įsivaizduojame tamsų, negatyvų, bet šioje knygoje sudėtos istorijos su gražia pabaiga.“
Reikia uždrausti
Autorius, leisdamas knygą, konsultavosi su įvairiais specialistais. Apsilankius pas psichiatrus, šie tvirtino, jog tokią knygą reikia uždrausti, nes joje daug tiesos apie visą psichikos sveikatą. Pasak jų, negalima visų negerų dalykų surašyti. „Paprašiau surašyti viską raštu, kad galėčiau sudėti į knygos anotaciją. Tai būtų pati geriausia reklama – psichiatrai nori ją uždrausti“, – teigė Seimo narys M. Majauskas. Kiti specialistai kūrybinei komandai patarė, kaip arčiau prieiti prie žmonių. Anot jų, reikia žmonių klausti, kaip jiems pavyksta išgyventi, kaip jie jaučiasi. Tuomet jie patys pradės viską atvirai pasakoti.
Graibstė knygas
Pasak autoriaus, vos išleidus pirmąjį knygos tiražą, žmonės jau pradėjo jos ieškoti knygynuose. Tiesa, ji dar nebuvo parduodama, kadangi tuo metu dar net nebuvo jos pristatymo ar reklaminių plakatų su užrašu: „Jau knygynuose!“
„Nusprendėme knygą leisti parduoti anksčiau laiko. Įvyko neįtikėtinas dalykas – knygą išpirko. Nors tebebuvo reklaminiai stendai, tačiau knygos knygynuose jau nebebuvo“, – sakė M. Majauskas.
Plėšoma tyla
„Kažkada, jei pamenate, būdavo knygų brokai – sukibę puslapiai. Vienas knygos leidimas yra su sukabintomis istorijomis. Tai vienetinis leidimas, išleista gal tik keli šimtai kopijų. Kiekvieną lapą reikia plėšti ir skaityti istoriją su mintimi, jog plėšome tylą“, – apie knygos unikalumą pasakojo autorius.
Nori vaistinėse
Kaip teigia M. Majauskas, knyga sulaukė susidomėjimo ir iš vaistinių tinklo: „Gavau skambučių ir iš vaistinių. Mat ten taip pat turėtų būti pardavinėjami ne tik antidepresantai ar kiti panašūs vaistai, tačiau ir tokios knygos, kad žmogui jos padėtų gydytis.“
Anoniminės apklausos
Pristatymo pabaigoje autorius užsiminė apie prevencines programas mokyklose. Anot jo, su mokiniais kalbėtis apie savižudybes sudėtinga: „Tai turėtų daryti labai patyrę specialistai, bet ir jie teigia, kad su mokiniais reikia kalbėti ne apie savižudybių prevenciją, bet apie pasitikėjimą savimi. Nors vaikai ir ateina iš geresnių ar blogesnių šeimų, ne paslaptis, kad mokykloje jie praleidžia daugiau laiko nei savo šeimoje. Mano manymu, pati efektyviausia savižudybių prevencijos priemonė – neleisti tyčiotis vieniems iš kitų mokyklose. Blogiausia, kai pačios bendruomenės nepripažįsta patyčių. Patirtas patyčių skausmas vaikams ilgai išlieka. Mano siūlymas švietimo įstaigoms – daryti anonimines apklausas. Jos gali būti vos kelių klausimų, skirtos ne tik mokiniams, bet ir jų tėveliams.“
Tęsinio nebus
Autorius teigia, jog neplanuoja rašyti knygos tęsinio. Savo sprendimą argumentuoja sunkiomis istorijomis bei ilgu knygos leidimo keliu, kurio nenorėtų pakartoti, nors ir sulaukė nemažai palaikymo.
Autorės nuotrauka
