Vytas ALEKNAVIČIUS
Kovo 22 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Šiaulių universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Juozas Pabrėža pristatė ne tik žemaičiams reikšmingą knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“.
Kaip jau tapo įprasta, renginio pradžiai gerą nuotaiką suteikė nuotaikingas žemaitiškas pasakojimas ir dainelė, kuriais pradžiugino Mažeikių rajono savivaldybės vaikų folkloro ansamblio „Alksnioka“ dalyvė Ieva.
J. Pabrėža prisiminė susitikimą su mažeikiškiais, įvykusį Viešojoje bibliotekoje 2013-aisiais – Tarmių metais, o šiemet jis vėl keliauja po Žemaitiją pristatydamas savo svarbiausią gyvenimo darbą – knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“.
Penkerius metus rašytas darbas yra pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalyką – žemaičių kalbą. „Idėja parašyti tokią knygą buvo brandinama seniai. Apie ją galvojome kartu su mano mokytoju, šviesaus atminimo profesoriumi Aleksu Girdeniu, kuris, beje, yra Šiaulių universiteto garbės daktaras, atvedęs į mokslą daugelį jaunų žmonių, tarp kurių buvau ir aš. 1978 m., prof. A. Girdenio paragintas, atvažiavau dirbti į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Vėliau,
po disertacijos gynimo, su profesoriumi pradėjome mąstyti apie žemaičių gramatiką. Viskas prasidėjo nuo mažų knygelių. Atėjus Atgimimui, atsirado poreikis grąžinti žemaičių kalbą ir raštą. 1991 m. Šiauliuose išėjo mano pirmoji knygelė „Žemaičių rašybos patarimai“. Vėliau, 1998 m., kartu su prof. A. Girdeniu parašėme rimtesnį veikalą „Žemaičių rašyba“. Paskui nusprendėme, kad atėjo laikas atsidėti žemaičių gramatikai. Taip nutiko, kad prieš 6 metus mano mokytojas išėjo anapilin, taigi pradėjau abejoti, ar sugebėsiu vienas pats padaryti šį darbą. Tokią knygą parašyti visaip ragino ir skatino daug artimų ir iškilių žemaičių kultūrininkų, bičiulių: Danutė Mukienė, Stanislovas Kasparavičius, Algirdas Žebrauskas, Vacys Vaivada, Antanas Kontrimas, Jonas Grušas, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ ir kitų žemaičių kultūros draugijų žmonės. 2012 m., kai LR Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais, pagalvojau, kad grįžta tam tikras požiūris į tarmes, ir nutariau, jog reikia sėstis ir dirbti. Taigi, galima sakyti, kad „Žemaičių kalba ir rašyba“ pradėta rašyti 2012 m. pabaigoje, o baigta tik 2017 m. Intensyviausiai knygą rašiau pastaruosius dvejus metus, kai jau nebedirbau Šiaulių universiteto administracijoje. „Žemaičių kalba ir rašyba“ susideda iš trijų stambių dalių. Įvade paaiškinama žemaičių vardo kilmė, apžvelgiami žemaičių kultūriniai judėjimai, svarbiausi žemaičių tapatybės momentai. Darau išvadą, kad pats svarbiausias žemaičių tradicinės kultūros ženklas yra žemaičių kalba. Keliu kertinį klausimą – ar yra žemaičių kalba, ar yra žemaičių tarmė? Manau, kad abu terminai geri. Abi sąvokos vartotinos ir artimos. Tarkim, jeigu lyginame atskiras kalbines sistemas, puikiai tinka tarmės sąvoka, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių tarmė, pietų žemaičių tarmė, pietų aukštaičių tarmė ir pan., tačiau, jeigu kalbame apie vieną kalbinę sistemą, sakykim, apie žemaičius, drąsiai galima vartoti sąvoką „žemaičių kalba“. Visa ši knyga yra įrodymas, kad galima sakyti, jog yra žemaičių kalba. Akcentuosiu svarbiausius žemaičių kalbos tapatumo dalykus. Jau nuo seniausių laikų kalbininkai puikiausiai sutaria, kad egzistuoja du stambūs būriai – žemaičiai ir aukštaičiai, o štai Antanas Baranauskas vietoj „aukštaičių“ turėjo netgi terminą „lietuviai“. Žemaičiai nuo aukštaičių labai skiriasi pagal kalbą. Kartais netgi daugiau negu kai kurių tautų atskiros kalbos. Pavyzdžiui, žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi labiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų kalbos, daugiau negu estų ir suomių kalbos. Pats svarbiausias dalykas kalbos tapatumui įrodyti tas, kad žemaičių kalba turi visus tai kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis – fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Dar labai svarbu, kad visose šiose sudedamosiose dalyse šiandien žemaičiai yra išlaikę senesnių, archajiškų ypatybių, formų, konstrukcijų, ko nebėra nei bendrinėje kalboje, nei kai kuriose kitose tarmėse“, – sakė svečias.
Pateikdamas įvairių pavyzdžių, knygos autorius išsamiai paaiškino visus svarbiausius dalykus, įrodančius, jog žemaičiai turi kalbą, o ne tarmę, nuostabų žodyną, paminėjo žemaitiškai išleistus periodinius leidinius ir knygas nuo seniausių laikų iki šių dienų. „Džiaugiuosi, kad žemaičių kalba gyva, kad yra ja ne tik kalbančių, bet ir rašančių“, – sakė visą gyvenimą žemaičių kultūrą ir kalbą tyrinėjantis mokslininkas, tęsiantis savo mokytojo, mūsų kraštiečio žymaus kalbininko A. Girdenio veiklą.
Atsivežtos parduoti knygos greitai renginio dalyvių buvo išgraibstytos, o svečias išskubėjo į dar vieną šios knygos pristatymą Žemačių Kalvarijoje.
Autoriaus nuotrauka
