Sprogimas

Patirtis, paženklinta skausmu

Vytas ALEKNAVIČIUS

Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko Roberto Šarknicko knygos „Šarkos sielos šauksmas“ pristatymas. Dalyvavo knygos autorius – pedagogas, teatro ir kino aktorius, režisierius, LR Seimo narys Robertas Šarknickas. Renginį moderavo VšĮ „Gerumo rankos“ koordinatorė Gabrielė Markūnaitė.

„Gražus jūsų miestas“, – sveikindamasis sakė svečias ir pasinėrė į savo pirmosios knygos labirintus. – Ši knyga rašyta dvejus metus. Ja tarytum atidariau žaizdų Pandoros skrynią. Europoje esu trečias žmogus, parašęs tokio pobūdžio knygą. Reikėjo išdrįsti viską atverti, atleisti ir... paleisti, nepykti ant žmogaus, kuris davė kūnui gyvenimą ir sielą, bet po to jį paliko. Dažnai matome, kaip žmonės pyksta, jei tai neatitinka jų nuomonės. Nors patys taip pat klysta. Apkabinimas, varpo dūžiai yra kelias, kuris leidžia tikėti Dievu, gyvenimu. Vaikai ir seneliai – silpniausia grandis. Aš kartais paverkiu ir to net neslepiu. Man gaila Matuko ir kitų vaikų, gaila, kad per nepriklausomybės metus Valstybė neišmoko paprasčiausių pamokų. Kaip beskambėtų, bet žmogus turi turėti ateitį. Mes visi esame centrinė valdžia savo širdyje. Kodėl pasirinkau šarką? Kadangi mano pavardė Šarknickas, kai patekau į internatą, gavau pravardę „šarka“. Ten nebuvo jokių vardų ir pavardžių. Rokiškis, Kaunas, Šiauliai – tai vietos, kur man teko augti ir nešti savo kryžių. Mano sesuo ir brolis buvo vyresni už mane. Nežinia, kodėl iš penkių vaikų tik aš vienas buvau paimtas į internatą. Prisimenu, kai mane norėjo išvežti, penkerių metų sesutė šaukė: „Jei mama negali, tai aš užauginsiu broliuką!“ Po to atmintyje ilgai ilgai mačiau ją bėgančią iš paskos. Ir daugiau nebemačiau. Susitikome tik po vienuolikos metų...“

„Internate kažkodėl saugiausiai jausdavausi su valytojomis (mano Marijos). Mėgdavau šluoti ir valyti. Su ilgesiu prisimenu ir Naujuosius metus. Kai kiti vaikai išvažiuodavo, aš pasiimdavau salės raktą ir vienas pats ilgai gulėdavau po didžiule žibančia egle, – tęsė pasakojimą R. Šarknickas. – Svarbiausia gyvenime profesija – būti žmogumi. Kaip neprarasti jame žmogiškumo, išlieka visada svarbiausia. Iki septintos klasės man sunkiai sekėsi bendrauti. Obelių internate buvau stipriai sumuštas fizinio lavinimo mokytojo. Kai žmogų sukrečia įvykiai, jis tarytum pasikeičia. Smurtautojams esu dėkingas už tai, kad išmokė mane pereiti per išbandymų spyglius.Visada troškau, kad mane kas nors apkabintų, bet to nesulaukiau. 1988 m. pabėgau iš internato. Likęs vienas verkiau su lietumi ir bėgau pas mamą. Pasirodo, visai ne ta kryptimi... Radusi laukuose, mane parsivedė močiutė. Užtepė sviesto, įpylė pieno. Prašiau, kad mane pasiliktų pas save, tačiau netrukus atvažiavo milicija ir vėl mane išvežė atgal.“

Pasak knygos autoriaus, būsimas profesijas irgi parinkdavo inernate: „Tu būsi melžėja, tu – traktorininkas, o tu, Šarknickai, – agronomu. Aš ir pats pagalvodavau, kad, kai baigsiu mokyklą, tapsiu agronomu. Vėliau mokiausi šios specialybės. O kokia nuobodybė! Gerai, kad mano gyvenime atsirado teatro studija, knygos, įdomios asmenybės ir nauja patirtis. Kažkaip pamažu prabėgo tie aštuoniolika metų ir aš užaugau. Toji skaudi patirtis ir sugulė į knygą. Dabar gerai suprantu, kad žmogui bet kurioje akimirkoje reikia būti žmogumi. Kai tik pyksti, be reikalo švaistai savo energiją. Kiekvieną dieną turi turėti tikslą ir kopti į kalną. Nereikia būti profesoriumi, užtenka šypsotis.“

Paklaustas, kaip baigėsi istorija su mama, papasakojo, jog nustebino tai, kad po daugelio metų ją pažino: „Bet gerklė užsirakino, o širdis užsidarė. Aš pamilau svetimus žmones, o mama to egzamino neišlaikė. Pas kitus vaikus motinos net iš Sibiro atkeliaudavo.“

R. Šarknickas tikino, jog niekada netikėjo, kad kada nors bus Seimo narys: „Per rinkimus nebuvo nė vieno mano plakato, o sutriuškinau J.Sabatauską. Buvau pasiruošęs laimėti ne už plakatus, o už būsimus darbus. Visada buvau tarp žmonių ir dabar tą stengiuosi daryti.“

„Kiekvienas iš mūsų laikome savo egzaminą ir žiūrime, ar sugebame atverti delnus bei pirštus. Šiame pasaulyje dar labai trūksta meilės ir supratimo. Mokėkime dalintis ir apsikabinti. Dėkoju, kad priėmėte šarką į savo namus“, – baigdamas sakė svečias.

Gražią ir prasmingą popietę vainikavo betarpiškas ir šiltas bendravimas su rašytoju, o Seimo narys Valius Ąžuolas padovanojo Viešajai bibliotekai penkias knygeles, kurias įteikė jo padėjėja Reda Šiaulienė.

Autoriaus nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode