Keliukas per miško glūdumą atveda į vienkiemį, prisiglaudusį prie miško. Kieme neįprastos „dirbtuvės“ – nuo vėjo pagairės polietileno plėvele uždengta pavėsinė. Akmens luitas išduoda, kad čia kūrybinės dirbtuvės. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbantis Antanas Murauskas neturi laiko burnoti likimą, kad neturi ką veikti laisvalaikiu, kad trūksta veiklos. Jam paklūsta tiek akmuo, tiek ąžuolas.
Stoties gatvės atmosfera
Stoties gatvė, išauginusi ne vieną žymų žmogų ir turėjusi ypatingą aureolę, kaip menininkui formuotis padėjo ir A. Murauskui. Būtent čia gyvenimas dar vaikystėje suvedė su dailininku grafiku, tapytoju, akvarelistu, dizaineriu Vladu Lisaičiu (Lisinu), kuris bendraudavo su gatvės vaikais, piešdavo paveikslus, portretus ir jiems dovanodavo. Piešimas, lipdymas iš plastilino, lietuviško molio, tiesiog stebėjimas žinių nuo pat mažens trokštantį vaiką pastūmėjo lankyti dailės būrelį.
Platus mokslų spektras
Nesustojo įgijęs dekoruotojo specialybę, A. Murauskas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute menotyrininko specialybę – tai sistemingai vedė meninio pomėgio linkme. Tarp šių dviejų studijų dar baigė ir kitą mokslo sritį – tapo bitininku-technologu. Be to, turi ir viešojo administravimo diplomą. Jeigu finansinės galimybės leistų, menininkas žinias tobulintų menotyros srityje. Pasak jo, menotyrininkas – tai lyg seklys, neleidžiantis apgauti, pasisavinti kitų idėjų.
Pirmieji darbai į akmenį
Noras būti skulptoriumi ir kalti akmenį, atsiradęs menininkui dar pirmoje klasėje, pirmiausia realizavosi darbais į akmenį, portretų kalimu. Vėliau atsirado skulptūros, darbai, turintys išliekamąją vertę – tai jau visas procesas, kuris vyksta pagal griežtą tvarką. „Kad tai sugultų eskizuose, pradedu gyventi su ta mintimi. Vėliau nulipdau skulptūrą iš plastilino. Prieš imdamasis akmens padarau maketą iš cemento tokio dydžio, kokia bus skulptūra, ir tik tada kalu iš akmens. Prasideda sunkus, ištvermės reikalaujantis akmens tašymas, kurį lydi ir rutininis darbas, ir procesas, suteikiantis euforijos bei džiaugsmo“, – „Būdui žemaičių“ sakė skulptorius. Po kiekvieno darbo, nepriklausomai nuo oro sąlygų, nusimaudęs tvenkinyje ar bent apsipylęs šaltu vandeniu, susigrąžina tiek fizinę, tiek dvasinę jėga ir vėl pasiruošęs kibti į darbą. Be to, dar du kartus per savaitę lanko sporto klubą, užsiima karate, medituoja.
Įgyvendintos užsakovų idėjos
Nutolus į praeitį, pirmieji A. Murausko darbai, puošiantys Mažeikių miestą, padaryti iš ąžuolo. Tik baigęs meno mokyklą ir sužinojęs, kad Gabijos gimnazijos direktorius Pranas Barvydas turi idėją – pastatyti meninius darbus pagal S. Nėries poemą „Eglė Žalčių karalienė“, ją ir įgyvendino – išskaptavo penkis stogastulpius. Ir tai ne vienintelis darbas, puošiantis šią gimnaziją – tai ir ugnies deivės Gabijos skulptūra, ir prieš keletą metų iš granitinio akmens iškalta žalčio galva. „Praėjus kuriam laikui, ąžuolinės skulptūros prie Gabijos nuo laikmečio nudūlėjo ir teko restauruoti – uždėti stogelius, pakelti nuo žemės, nudažyti, impregnuoti“, – kalba savo darbais besirūpinantis menininkas A. Murauskas.
Darbai, išsibarstę apylinkėse
Ąžuoliniai kryžiai, koplytstulpiai, Rūpintojėliai plačiai išsibarstė Mažeikių apylinkėse – Pikeliuose, ant Kazimiero Ercupo kapo, pastatytas stogastulpis, Laižuvoje – išdrožtas 9 m medinis kryžius mena kun. A. Vienažindžio bažnyčios altoriaus vietą. Laižuvą puošia ir kitas skulptoriaus darbas – iš akmens iškaltas strazdas. Grįžtant į Mažeikius, Auksūdyje akis patraukia riboženklis – „obuolys“. Neaplenkė skulptoriaus darbai ir Sedos – čia pastatytas medinis koplytstulpis kalbininkui Adomui Šoblinskui atminti. Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos teritorijoje stovi A. Murausko sukurta šv. Florijono skulptūra, kaip įvardino menininkas – tai Mažeikių miesto sergėtojas nuo gaisrų.
Kurmaičių maro kapinaitėse pastatytas ąžuolinis Rūpintojėlis. „Gaila, kad kai kurie darbai yra sunykimo stadijoje, keista, kad žmonėms nerūpi, neįdomu“, – nusivylimo neslepia A. Murauskas. Pamačius Lietuvos kapinėse angelo skulptūrą, nesuklysite – tai išskirtinis skulptoriaus darbo braižas, stilius.
Kūrybiniai planai
„Mūsų tauta nebuvo vieniša nuo Vytauto Didžiojo laikų, mūsų valstybėje gyvena daug tautybių, visi tie žmonės sudarė visumą lietuvių tautos, tuo buvo graži kultūra. Visi pasauliniai karai, kurie vyko, koregavo tuos dalykus. Tokios tautos, kaip žydų, mūsų valstybėje kaip ir nebeliko, todėl seniai buvo tokia mintis bent kažkaip įamžinti nebesančių bendrataučių žydų tautybės būtį mūsų valstybėje“, – kūrybiniais planais dalijasi skulptorius ir įvairių iniciatyvų autorius A. Murauskas. Būtent jis pasiūlė idėją ir jau sukūrė maketą žydų genocido aukoms paminėti ir džiaugiasi, kad projektas patiko žydų kultūros Lietuvoje atstovams. Tai bus meninis darbas iš granitinio akmens Mažeikiuose. Kaip tęstinį darbą, norėtų pastatyti ir po atminimo ženklą kiekvienoje sinagogos buvimo vietoje. Paklaustas, kodėl tokia mintis, atsakė, kad tautos pagrindą, tautinę stiprybę sudaro tikėjimas – bažnyčios, tikėjimas į Dievą. „Tikėjimas į Dievą visose kultūrose tas pats, tik bažnyčios savo stiliumi, architektūra skiriasi. Tai naujausio darbo mintis, planuose dar daug darbų, kad tik laiko užtektų. Esu nemažai projektų numatęs iš akmens“, – intrigą palieka pašnekovas.
Vietoj pavydo – pagalba
Menininkas dalindamasis jausmais sako, kad žiauru ir pagalvoti, kaip jautėsi tie, kurių artimuosius vedė sušaudyti. „Kartais pagalvoju, o kas būtų buvę, jei taip būtų kentėję ne žydai, o lietuvių tauta... Nors iš dalies kentėjo Sibire. Mano intencija – per savo kūrybą suartinti tuos žmones, suartinti sielas, kad jos būtų kuo artimesnės ir kuo tolerantiškesnės kitiems. Gal mes, lietuviai, turėtume pagalvoti, kad reikia ne pavydėti vienas kitam, o padėti – ne tiek mūsų daug Lietuvoje. Jeigu savo galvoje perverstume savo failus ir vietoj pavydo, neapykantos pradėtumėme padėti savo artimiesiems, kaimynams, mes tikrai gyventume geriau“, – tęsė mintis menininkas.
Gyvenimo vienkiemyje privalumai
Vardindamas gyvenimo vienkiemyje palei mišką privalumus, džiaugiasi suteikta galimybe ramiai dirbti tai, kas mėgstama, netrukdant aplinkiniams nei triukšmu, nei dulkėmis. O tame vienkiemyje ir ne viena bičių šeima gyvena. Pasak A. Murausko, prisilietimas prie tų padarėlių suteikia malonumo, dvasinio pasitenkinimo, palaimos širdžiai. „Atidarai avilį, pamatai bičių darbą ir supranti, kad žmonėms iš jų labai reikėtų pasimokyti disciplinos, susitelkimo. Griežta drausmė, administravimas, tvarka, darbų pasiskirstymas, jokių prieštaravimų vienas kitam, sąžiningas pavesto darbo atlikimas – jei pavesta saugoti avilį, tai geriau numirs, nei apleis postą. Bitelės kelias – darbininkiškas ir ji tol dirbs, kol nuo aplinkos poveikio, pasipriešinimo vėjui suplyšta sparneliai. Kaip ir žmogus – gyveno, dirbo stengėsi ir... išėjo“, – paralelę išveda pašnekovas.
Puslapį parengė Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
