Reklama 2

Populiarėjanti rankdarbių rūšis – skrebinimas

 

                     Megztas drabužis papuošia žmogų, nertas daiktelis suteikia namams jaukumo, o štai ką duoda skrebinimas ir iš viso kas tai yra, turbūt žino toli gražu ne visos rankdarbių kūrėjos. Spalio 11 d. Mažeikių viešojoje bibliotekoje organizuotas užsiėmimas „Nauja rankdarbių rūšis – skrebinimas.“ Jį vedė ir savo patirtimi dalinosi Alina Grikpėdienė iš Tirkšlių ir Vilanda Daiginienė iš Žemaičių Kalvarijos.

                                           

Apie skrebinimą – teoriškai

Kada iš tikrųjų atsirado ši rankdarbių rūšis – nėra tiksliai žinoma. Kai kas mano, kad skrebinimas jau buvo net Aristotelio laikais, kai kas tikina, kad jis atsirado daug vėliau. Tai nuotraukų ir jų albumų dekoravimo būdas, naudojant iškarpas (angl. Scrap – iškarpa, skiautė, book – knyga). Jo bumas prasidėjo 1980 m. JAV, kai viena amerikietė Pasaulinėje metraščių konferencijoje pristatė net 50 tomų skrebo albumų, įamžinusių jos šeimos istoriją. Tai sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Šiandien Amerikoje skrebinimu užsiima bene kas trečia šeima, o kartais sakoma, kad ši rankdarbių rūšis ten populiaresnė net už taip mėgstamą amerikiečių žaidimą – golfą.

Skrebinti galima daug ką

Abiejų moterų teigimu, Lietuvoje skrebinimas atsirado maždaug prieš dešimtmetį. Pasak A. Grikpėdienės, be nuotraukų albumų, tokiu dekoravimo būdu galima „papuošti“ seną, nevertingą knygą, o V. Daiginienė jai pritaria: „Štai paprasčiausią šokolado plytelę įdėkime į iš storo popieriaus padarytą dėžutę, kuri atrodo šiek tiek kitaip, negu saldainių dėžutės parduotuvėse: ant jos galima priklijuoti kokį paveiksliuką ar mažytę nuotraukėlę ir didelėmis raidėmis užrašyti, pavyzdžiui, žodį „rugsėjis“. Vis įdomiau. Arba galima sukurti taip pat iš storo popieriaus originalų atviruką, dekoruojant jį savo pačios pasigamintomis gėlytėmis.“

Viskas atrodė taip nerealu ir sudėtinga, kad nejučiom išsprūdo klausimas: „Juk čia reikia turėti menininko talentą?“ „Čia pirmiausia reikia turėti daug kantrybės ir šiek tiek išmonės bei fantazijos“, – šypsodamasi atsakė Alina ir parodė savo pirmuosius darbelius, kurie dienos šviesą išvydo prieš 7-erius metus. Tai kartu ir paprasti, ir savotiškai labai įdomūs mažyčiai kalėdiniai atvirukai. Ant vieno iš jų – miniatiūrinė blizganti eglutė, kitas papuoštas eglutės žaisliukais – burbulais. „O pirmasis mano darbo įrankis buvo va šitas daiktas“, – skrebinimo meistrė rodo paprasčiausias žirkles. Dabar A. Grikpėdienė turi net ne vieną žymiai modernesnę priemonę, be kurių tokių skrebinimo darbų, kokius ji daro dabar, nepadarytų: kniediklis, kirtimo mašinėlė, įmantri pjaustymo lenta.

Daugiausia užsiima mažų vaikų mamos

Skrebinimas nėra pigus malonumas, tačiau turinčioms lakią vaizduotę jis gali nieko nekainuoti. A. Grikpėdienės teigimu, kai kuriuos savo darbus ji parduoda, kai kuriuos dovanoja. Kai moteris pasakoja apie tai, ką daro laisvalaikiu, jos veidas tiesiog spindi. Iš karto matyti, kad šis pomėgis Alinai tikrai „prie dūšios“. Nors moteris savo adresu yra girdėjusi ir tokių ar panašių „komplimentų“: „Koks tikslas užsiiminėti tokiais niekais?“, bet, matyt, ji iš tų žmonių, kurie daro tai, ką moka geriausiai. Ir daro tai su didele meile ir atsidavimu.

Skrebinimas daugiausia yra jaunų mamų, auginančių mažus vaikučius, užsiėmimas, o jeigu jau kuriai patiko, tai ji prie to rankdarbio sėdės ir naktį, kai kiti šeimos nariai ilsisi. „Skrebinimas man – tai atokvėpio valandos, kartais tik akimirkos, laikas, skirtas tik sau. Nusiramini, panyri į visai kitą pasaulį, kur galioja kitokios taisyklės. Jei auginant tris vaikus, buitis ir kasdiena reikalauja disciplinos ir tvarkos, švaros ir punktualumo, tai skrebinime viskas daug paprasčiau: darbo stalas apverstas reikalingiausiais daiktais, rankos išteptos klijais ir dažais, po stalu vėl visokio gėrio. Skrebinime viskas pateisinama: kaupimas, išlaidavimas, net bemiegės naktys“, – su užsidegimu pasakoja jauna moteris.

Nori suburti daugiau bemdraminčių

                    

A. Grikpėdienė sako tikinti, kad skrebinimas Lietuvoje vis tik įgaus pagreitį. Jau dabar vykstančiuose skrebintojų suvažiavimuose norinčių dalyvauti būna žymiai daugiau, negu yra vietų. „Kai platinome internete skelbimą apie mūsų organizuojamą renginį Mažeikių bibliotekoje, susidomėjusių buvo daug, pirmiausia su klausimais: „O kas tas skrebinimas? O ką ten reikės daryti?“ ir panašiai. Bendraminčių šiam pomėgiui Mažeikiuose yra tik dvi. Mažai, todėl su Vilanda Daiginiene ir organizavome šį susibėgimą. Būtų labai smagu susiburti su kitomis, taip pat pamišusiomis dėl skrebinimo ir retkarčiais „gyvai“ susitikti, paskrebinti, apie naujoves padiskutuoti, gudrybėmis bei atradimais pasidalinti“, – apie ateities planus kalbėjo A. Grikpėdienė.

Skrebintojų suvažiavimai, pasak moters, vyksta kiekvienais metais, dažniausiai gegužės mėnesį. Dalyvauti gali apie 30 dalyvių. Tiek vietų būna sodyboje, kur vyksta šie susitikimai. „Organizatorės parengia programą, skaito paskaitas, pateikia užduotis, temą. Taip pat skelbiami konkursai, vyksta įvairūs žaidimai, susiję su skrebinimu, renkami užduočių nugalėtojai, kuriems įteikiami prizai, o merginos susiveža krūvas daiktų ir priemonių, kuriomis mielai dalijasi. Pavyzdžiui, darai kokį darbą, pritrūksta tau štampuko su ąžuolo lapu, tik užtenka tai garsiai pasakyti ir netrukus jau gali rinktis iš kelių variantų. Arba eini aplink stalus, pamatai kokią patinkančią detalę ir štai, žiūrėk, ji jau ant tavo darbo stalo“, – skrebintojų suvažiavimų įvairovėmis“, – dalijasi moteris. Tokiame suvažiavime ji dalyvavo tik vieną kartą 2017 m. A. Grikpėdienei tai labai patiko: „Pabėgti iš namų kone dviem paroms ir nieko daugiau neveikti, o tik skrebinti – kas gali būti geriau!“

                     

Valerija KVEDARAITĖ

Nuotrauka iš Alinos Grikpėdienės asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode