Reklama 2

Iš širdies į širdį

 

Ar daug žmogui reikia? Ar daug žmonėms reikia? Tvirtai tikiu, kad pirmiausia reikia turėti gerą širdį ir kelią, kuriuo eitum nuo žmogaus prie žmogaus. Ir sutiktam žmogui nesvarbu, ar jį pažįsti ar ne – atvertum tai, ką neši – atvertum savo širdį. Tokį nuostabų jausmą pajutome visai neseniai ir visiškai netoli nuo Mažeikių vieną nuostabiai gražų, spalvingą rudens penktadienį Vienužio (Antano Vienažindžio) apdainuotoje Laižuvoje.

Kas tie mes, kuriems taip palietė širdį? Tai Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktoriai (mes tik mėgėjai). Tai mūsų režisierius Martynas Januška, daug metų dirbęs mokytoju ir vaikščiojęs Vienužio išmintais ir pramintais takais ir takeliais, į sceną perkelia kraštiečio rašytojo Romualdo Granausko 1978 metais sukurtą pjesę ,,Rožės pražydėjimas tamsoj“ apie kunigą ir poetą Antaną Vienažindį, kurio dainų dainelių grožis neišblėso ir mūsų laikais. Dėkingi vadovui, kuris prieš spektaklį vedė tais takais iki šventų ir įsimintinų vietų, į šventorių, kur kažkada stovėjo raudonų plytų bažnyčia, pastatyta velionio klebono ir poeto Vienužio, taip ir nespėjusio pasakyti pirmojo pamokslo...

Su jauduliu širdyje ir atsakomybe užlipome į Laižuvos miestelio jaukią Kultūros centro sceną. Širdimis pajutome, kad čia gal kiek kitokie žmonės, gal juos tebesaugo prosenelių, senelių dvasia... Su režisieriumi tam ir atvažiavome, kad patys pajustume ir savo žodžiu skleistume didžiojo tautos dainiaus, giedojusio Aukščiausiojo ir žmogaus kuriamąją galią, jaunystės džiaugsmą ir tremties sopulį... Čia sutikome dėkingus žiūrovus, kurių akyse tiek daug žemaitiško kuklumo, paprastumo, nuoširdumo ir dėmesio atvykusiems ,,artistams“.

O kai Laižuvos kultūros centro moterų ansamblis ,,Laižuvos širdis“, vadovaujamas Aurelijaus Barakauskio, prieš pasirodymą užgiedojo: ,,Oi dainos – dainelės, jūs mano patieka!/ Visi širdies skausmai pas jumis palieka;/ Tada aš laimingas, kada jums dainuoju – / Kada savo vargus verkdams išrokuoju“, tai buvo pati nuoširdžiausia padėka poetui ir mums, atvykusiems į pirmąjį susitikimą su Vienužio kūrybos ir atminimo sergėtojais.

Viešpatie, ar daug žmogui reikia, ar daug reikia žmonėms? Mažai... Kažkur skaičiau, kad dėkingumas yra pasirengimas pripažinti gautą geradarystę ir atsilyginti už ją.

Širdyse jaučiame dėkingumą Laižuvos kultūros centro darbuotojams: Laimai Virkutienei, Aušrai Šeškienei ir Aurelijui Barakauskiui, bei nuostabiems, paprastiems ir vaišingiems laižuviškiams, su kuriais patyrėme aukščiausias dvasios akimirkas. Taip kalbėjomės iš širdies į širdį...

                                      Juozapas KUKŠTAS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode