Reklama 2

Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – seną istoriją menanti

 

Iš kurios pusės į Viekšnius bežvelgtum, akys pirmiausia išvysta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią su dangų remiančiu bokštu. Ši bažnyčia pastatyta 1844–1854 m. ir įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Taip pat įtrauktas ir visas bažnyčios statinių kompleksas, kurį sudaro bažnyčia ir šventoriaus tvora su vartais bei koplyčiomis.

Pasak Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės Rūtos Končiutės-Mačiulienės, verta paminėti šventoriuje palaidotus bažnyčios dvasininkus.

Interjeras

Bažnyčia tinkuoto mūro, kryžminio plano, vienabokštė. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora. Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1844–1854 m., interjeras atkurtas 1921 m., fundatorė – Teklė Gružauskaitė. Kompleksui nustatytos vertingosios savybės: planavimo sprendiniai – skirtingų tūrių statinių: bažnyčios, šventoriaus tvoros su vartais ir koplyčiomis planinė struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija; įvairios išraiškos formos – šulinys su stogeliu šventoriaus šiaurės vakarų kampe; prie šventoriaus tvoros esantys akmenys su metaliniais žiedais arkliams pririšti; taip pat lygus reljefas šventoriuje; šventoriaus apželdinimas lapuočių medžių eilėmis pagal tvorą. Anot R. Končiutės-Mačiulienės, įspūdingai atrodo ir netaisyklingo daugiakampio formos lauko akmens mūro tvora su 14 Kryžiaus kelio koplyčių, įkomponuotų pačioje tvoroje bei šventoriaus koplyčių keturiolikos reljefų ciklas „Kryžiaus kelias“.

Į KVR įtrauktas ir bažnyčios centrinis altorius su skulptūromis, kai kurie bažnytiniai indai.

Istorija

Sprendžiant iš įvairių literatūrinių šaltinių, Viekšniuose yra buvusios kelios bažnyčios. Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad pirmoji Viekšnių bažnyčia pastatyta 1597 m. Ji buvusi Akmenės gatvėje, netoli Puodininkų gatvės. Viekšnių bažnyčią XVI a. pabaigoje pasisavino evangelikai reformatai. 1626 m. bažnyčiai dovanotas Milių kaimas.

1634 ar 1636 m. Biržinėnų tėvūno Jono Alfonso Liackio, kuriam priklausė Viekšnių dvaras, ir jo žmonos Jonė Talvaišaitės Liackienės pastangomis pastatyta antroji Viekšnių medinė bažnyčia. Ji buvo prie Ventos, Birutės gatvėje. Jos buvimo vietoje iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo keli seni kryžiai, o atskardyje buvo galima rasti žmonių kaulų – tai prie bažnyčios buvusių kapų liekanos. 1637-02-11 Žemaičių kaštelionas bažnyčią perdavė Viekšnių klebonui Jurgiui Ščavinskiui (buvusiam Smolensko kanauninkui). 1680 m. ši bažnyčia atnaujinta.

Trečioji bažnyčia buvo miesto centre, kur dabar yra Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus sporto aikštelė. Ji kryžiaus formos, pastatyta Viekšnių seniūnijos tikinčiųjų lėšomis ir užbaigta 1680 ar 1685 metais. Ją 1741 m. sausio 20 d. konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. 1816 m. bažnyčią atnaujino klebonas kun. Kasparas Bytautas iš Viekšnių dvaro ir apylinkių valstiečių aukų. Buvo sumūryti nauji akmeniniai pamatai, mediniais pilioriais sustiprintos lubos, sienos apmuštos lentomis, stogas uždengtas medine skiedra, bokštas – skarda. Be to, bažnyčią puošė dar keturi maži bokšteliai – virš presbiterijos, chorų ir dviejų šoninių koplyčių, su vietinių kalvių darytais geležiniais kryžiais. Į visas keturias šalis žvelgė net septyniolika langų. 1834 m. Viekšnių bažnyčia turėjo 32 valakus ir 18 margų fundacinės žemės, 52 revizinius asmenis ir 162 sidabro rublius kapitalo. Abiejų lyčių parapijiečių buvo 9431.

Vėliau čia buvo koplyčia, pastatyta iš lauko netinkuotų akmenų, su vienomis suveriamomis durimis. I pasaulinio karo metu buvo sudeginta, bet tuojau po karo, 1915 m., vėl atstatyta senosiose sienose, paaukštinus ją plytomis. Po karo, kol atstatė bažnyčią, joje buvo laikomos pamaldos. Maždaug už 150 m nuo buvusios koplyčios, ant supiltos kalvelės, pastatyta dabartinė bažnyčia.

Bažnyčia pergyveno ir iškentė tuos pačius vargus bei nelaimes, kaip ir visas šis kraštas. 1915 m. pavasarį kaizerinės Vokietijos kariuomenė pasiekė Ventos pakrantes. Birželio 14 dieną, kautynių metu vokiečių artilerijos sviediniui pataikius į bažnyčią, joje kilo gaisras, po kurio beliko tik mūrinės sienos. Gaisro pasekmes pavyko užgydyti tik 1921 metais. Iki tol klebono V. Jarulaičio rūpesčiu 1915 m. pastatyta laikina bažnyčia. Deja, 1939 m. spalio 23 d. gaisras vėl kilo – šį kartą bokšte nukrito varpai. Jos atstatymo darbus organizavo vietinis statybininkas Robertas Gutmonas, kuris yra pastatęs dvi bažnyčias – Vainute ir Gardume.

Dabartinė bažnyčia

Mūrinę bažnyčią sumanė statyti kanauninkas Kasparas Bytautas. Jam mirus, tuo 1840 m. ėmė rūpintis klebonas Pranciškus Kondratas. 1841 m. patvirtintas inžinieriaus Keršteino mūrinės bažnyčios projektas. 1843 m. bažnyčią leista statyti, o 1844-04-12 kunigas P. Kundrotas pašventino jos pamatinį akmenį. Klebonui apakus, jam bažnyčios statybą padėjo prižiūrėti paskirti kunigai administratoriai: iki 1849 m. Dominikas Vitkevičius (iškeltas į Tirkšlius), 1849-10-13–1850-04-10 Peliksas Lenkauskis, nuo 1850 m. – Orlovskis. 1849-10-20 bažnyčia pastatyta iki langų vidurio.

1853 m. bažnyčia buvo pastatyta, tačiau be bokšto, šventoriaus, neįrengtas vidus. 1853 m. trečiąjį sekmadienį, po Trijų Karalių, vyskupas M. Valančius bažnyčią pašventino. Po bažnyčios pašventinimo vyskupas M. Valančius nušalino kunigus Pranciškų Kundrotą, Ignacą Vaišvilą ir Peliksą Lenkauskį ir paskyrė kun. Rupertą Bartkevičių. Šis pastatė bokštą, aptinkavo sienas, sutvarkė grindis, apmūrijo šventorių, nugriovė senąją medinę bažnyčią. Miško medžiaga buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Lėšas aukojo parapijos tikintieji. 1854 m. bažnyčios statyba užbaigta. 1855 m. gegužės 29 d. vyskupas M. Valančius pakonsekravo naująją Viekšnių bažnyčią. Altoriai buvo perkelti iš senosios bažnyčios, tačiau jie buvo negražūs, todėl 1870 m. parapijietis Vincas Juodeikis pastatė naujus, gausiai paauksuotus altorius. Tai jam kainavo 500 rublių.

1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir sugriovė, beliko tik mūrinės sienos. Klebono V. Jarulaičio rūpesčiu 1915 m. pastatyta laikina. Kunigas Izidorius Valys-Gudavičius su parapijiečiais bažnyčią 1921 m. atstatė senose sienose. Atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. Langai pasiaurinti, padaryti 2 nauji. Atstatymo darbams vadovavo technikas V. Landauskis, kuris daug kur Lietuvoje statęs bažnyčias. Visą miško medžiagą dovanojo Sonteklių dvaro savininkė Teklė Gružauskaitė. Kad ne jos gausi auka, negreit tebūtų imtasi statyti. 1921 m. gruodžio 21 d. Žemaičių kapitulos prelatas Jonas Mačiulis-Maironis bažnyčią rekonsuliavo, jai suteiktas Šv. Jono Krikštytojo vardas. 1937 m. Viekšnių parapijai priklausė miestelis ir 53 kaimai su 9992 gyventojais katalikais.

1939 m. spalio 23 d. bažnyčios bokšte kilo gaisras, nukrito varpai. Jos atstatymo darbus organizavo vietinis statybininkas Robertas Gutmonas. Gotikinio stiliaus senąjį bažnyčios kryžių prieš II pasaulinį karą nukalė Domininkas Stankus. Apie 1980 m., kai buvo remontuojama bažnyčia, senasis geležinis kryžius nuimtas ir iškeltas naujas. Dabartinis eklektinių formų šviesus kryžius pagamintas iš nerūdijančio plieno.

„Jau keletą metų vyksta šios bažnyčios tvarkybos darbai, kuriuos finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybė ir pagal galimybes prisideda pati parapija. Labai norisi, kad užsitęsę darbai kuo greičiau baigtųsi ir viekšniškiai galėtų melstis savo bažnyčioje“, – „Būdui žemaičių“ teigė R. Končiutė-Mačiulienė.

Varpai

Viekšnių kapinių teritorijoje buvo pastatyta varpinė, kuri 1826 m. remontuota. Joje ant medinių sijų kabojo įvairaus dydžio keturi tarpusavyje suderinti varpai, 1738 m. kovo 23 d. konsekruoti Žemaičių vyskupo Juozapo Mykolo Karpio, pirmasis – 400, antrasis – 300, trečiasis – 200, ketvirtasis – 100 svarų svorio.

Viekšnių bažnyčios koplyčioje kurį laiką buvo 260 svarų varpas, vėliau, Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio nurodymu, atiduotas Laukuvos filinei bažnyčiai. Viekšnių bažnyčios bokštelyje glaudėsi 16 svarų signatūrinis varpas. Apeigų metu bažnyčioje skambėdavo keliolika mažesnių ir visiškai mažų žalvarinių varpelių: keturi, pritvirtinti prie didžiojo altoriaus ir zakristijos sienos (8 svarai), ir vienuolika rankinių, ministrantūrinių varpelių prie altorių (taip pat 8 svarų).

Didesniuosius varpus bažnytinių apeigų ir švenčių metu 1841 m. aptarnaudavo keletas samdomų varpininkų – Barbora Kerčiūtė, Ona Smilgaitė, Elžbieta Žnutienė, Juozapas Butkus, Jonas Kundys, Jurgis Lemežis, Jonas Pundzius, Petras Skabeika. „Zvanininkais“ paprastai samdyti nusenę vietos gyventojai dažniausiai glaudėsi špitolėse prie bažnyčių ir, atsižvelgiant į amžių bei sveikatą, skambinę paeiliui jiems skirtais varpais. Mokėta už darbą ir Viekšnių parapijos Rožančiaus giedotojų vadovui (promotoriui) Kazimierui Dogeliui.

Viekšnių bažnyčioje buvo įrengti XVIII a. Karaliaučiuje pagaminti varpai. Per I pasaulinį karą jie vokiečių išvežti, o juos pakeitė nuo cerkvės nukabintieji. 1925 m. įsigyti nauji varpai – „Jonas“, „Juozas“ ir „Antanas“, tačiau jie taip neskambėjo, kaip buvę senieji.

Vargonai

Viekšnių bažnyčios choruose virš „bobinčiaus“, į kuriuos buvo kylama stačiais mediniais laiptais, stovėjo nemaži trylikos balsų (registrų) vargonai su papildomai įrengtais savotiškais koloritiniais registrais – būgnais ir varpeliais, kartais vadinamais „janičarų muzika“. Vargonai buvo įsigyti XIX a. pradžioje Viekšnių klebono kun. Mirskio rūpesčiu, parapijiečių surinktomis lėšomis. Be Viekšnių, „janičarų muzikos“ registrus turėjo dar Akmenės, Laižuvos ir Leckavos vargonai.

Šie vargonai per 1915 m. gaisrą sudegė. 1922 ar 1923 metais buvo įrengti nauji vargonai, juos statė rygiečio K. Skersteno firma. Iki 1939 m. tais vargonais be jokio vargo ar remonto grojo keli viekšniškiai vargonininkai – Stulgaitis, Jeronimas Kačinskas, Drąsutis, vėliau – Jokubauskas, Viktoras Kriaunevičius, Albinas Jasenauskas, Dapkevičius, Vasiliauskas, Kazimieras Liaudanskas. Kai 1939 metų rudenį vėl kilo gaisras, žmonės, bijodami, kad bažnyčia sudegs, ir gelbėdami visą jos turtą, vargonus per skubėjimą taip išardė, kad restauratoriui Adolfui Karaškai prisiėjo be galo daug padirbėti, kad jie vėl atsistotų į savo vietą ir suskambėtų. Per Antrąjį pasaulinį karą vargonai vėl apgadinti. XX a. pab. vargonai dar kartą suremontuoti, suderinti, skamba švariu dvidešimties registrų skambesiu.

Šventorius

Kryžius Viekšnių bažnyčios šventoriuje – meistro Klemenso Narmonto darbas. Jį 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejui užsakė kunigas Vincas Gauronskis.

Bažnyčios šventoriuje palaidotas 1941 m. birželio 27 d. Maigų miške nužudytas ilgametis parapijos ganytojas kanauninkas J. Navickas (1864–1941). Greta ilsisi kunigas, politinis tremtinys J. Ilskis (1907–1985) ir buvęs Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas J. Meidus (1907–1983).

Iki pat XX amžiaus trečiojo dešimtmečio bažnyčios šiaurinėje pusėje, už šventoriaus tvoros, atvažiavusieji prisirišdavo arklius. Kai parapijiečiai sugalvojo tą vietą sutvarkyti, pirmiausia šiaurės rytų pusėje pastatė šv. p. Marijos skulptūrą ir visą šiaurinį pakraštį apsodino gėlėmis. Ta vieta ilgai buvo vadinama „bažnyčios darželiu“. Po kiek laiko surinko pinigų ir šiaurės vakarų pusėje 1930 m. pastatė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą. Paminklas atidengtas 1930 m. liepos 13 d. Autorius – Kostas Remeika iš Veiviržėnų. Paminklas tebestovi, o šv. p. Marijos skulptūra perkelta į bažnyčią. Iki 1941 metų darytose nuotraukose matyti, kad „bažnyčios darželyje“, netoli Vytauto paminklo, stovėjo dar vienas paminklas – ant aukšto žemių kalno, į vakarus pasisukęs staugiantis „Geležinis vilkas“.

Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Parengta pagal mke.lt ir telsiuvyskupija.lt

Nuotrauka iš mke.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode