Lapkričio 1 dieną prisimename visus šventuosius, o lapkričio 2 d. – sielas skaistykloje.
Ką mums, krikščionims, primena Visų Šventųjų diena? O kas iš viso yra šventasis? Žinoma, galima tiksliai apibrėžti: „Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra Bažnyčios narys, kuris, vykdydamas Dievo valią, gyvendamas žemėje, praktiškai ypač uoliai vykdė krikščioniškąsias dorybes ir savo darbais panašus į Kristų. Įvykus jo užtarimu moksliškai patikrintiems stebuklams, Katalikų Bažnyčia neklaidingu savo autoritetu skelbia, kad toks asmuo yra mielas Dievui, kuris per stebuklus paliudija kitiems Bažnyčios nariams jo šventumą. Šitaip šventasis pripažįstamas tarpininku ir užtarėju pas Dievą visų tų, kurie dar nėra pasiekę savo tikslo – vienybės su Dievu amžinoje laimėje. Šventasis yra regimas įrodymas, kad Dievas veikia savo Bažnyčioje ir todėl šventasis yra tikrojo krikščioniško gyvenimo pavyzdys“ (LE, XXX t., p. 222).
Tačiau mes, pagalvoję apie šventuosius, dažniausiai prisimename, jog nemaža jų plakėsi iki kraujo, naktis praleido ant grindų, marinosi alkiu, nešiojo ašutines. Kai kurie nusipynė iš erškėčių vainikus, savo kantrybei užgrūdinti bėgo į tyrus ir miškus, kad galėtų nuošalumoje pabūti vieni su Dievu. Mes juos gerbiame, mylime, jais stebimės, bet jais sekti, iš jų mokytis nesugebam, neišdrįstam, nesiryžtam. Kodėl taip mes atitrūkę nuo tų rinktinių, tokių visiems, ypač mūsų amžiui, pačių reikalingiausių mūsų visuomenės narių? Bene svarbiausia priežastis – mūsų valios silpnumas, neryžtingumas. Mes iš viso nesuprantame šventumo esmės, kad ją svarbiausia sudaro nesilpstanti meilė Dievui, kuriam jis skyrė visą savo laiką, sveikatą, visą gyvenimą taip, kaip to meto sąlygomis atrodė geriausia parodyti. Taigi, jei norime ieškoti naujų meilės būdų, kad labiau patiktume Dievui, šiandien nebūtina taip skaudžiai marintis, kaip būdavo daroma prieš kelis ar keliolika amžių. Juk svarbu ne tiek savo energiją sumažinti plakimais ir sudildyti nemiga, kiek našiu, vaisingu ir naudingu darbu pasiaukoti artimo meilei ir apaštalavimui. Čia svarbiausia mokytis iš šventųjų uolumo, kurį dera pritaikyti mūsų laikais pačia tinkamiausia proga, būdais ir metodais.
Mes greičiausiai netgi klaidingai suvokiame šventuosius ir jų atliktus darbus, nes apie juos dažniausiai sužinome iš laikraščių, knygų puslapių, kur jie parodyti neretai pačiomis kraštutinėmis gyvenimo sąlygomis atlieką keisčiausius darbus, žygdarbius ir išnaudoją netikėčiausias progas, kurios mums gal visiškai nėra reikalingos ir būtinos.
Pranas Dovydaitis vieno susitikimo metu ateitininkams pasakė: „Lietuvai reikia šventųjų.“ Šis posakis itin įsidėmėtinas dabar, kai dangaus paramos, kai kasdienės pagalbos reikia ne tik vaikams, jaunimui, bet ir kiekvienam, kuris vaikšto dulkėtais, pažliugusiais ar snieguotais gimtosios mūsų žemės keliais ir takais. Po II Vatikano susirinkimo Bažnyčia ypač pabrėžia šventumo siekimą visiems: tiek pasauliečiams, tiek kunigams, tiek ir vienuoliams.
Šventieji atliko daugel herojiškų darbų. Šv. Perpetua didvyriškai pakėlė kankinės dalią, bet jai buvo dar sunkiau, kai į kalėjimą atėjęs jos tėvas prašė pasigailėti jo žilų plaukų ir paklusti imperatoriaus norui. Japonijos kankiniai buvo svilinami lėta laužo liepsna. Pal. Jurgis Matulaitis kantriai kentė sąnarių skausmus, bet buvo nepaprastai malonus kiekvienam žmogui. Jo šūkis: „Blogį nugalėkim gerumu.“ Pradėjęs valdyti Vilniaus vyskupiją, jis padarė pasiryžimą: „Pasižadėjau jokios tautos, jokio žmogaus neapykantos neįsileisti į širdį, pasižadėjau visiems lygiai tarnauti, kad ir kažin kiek nemalonumų patirčiau.“
Visų didysis troškimas – Saulės, Dangaus ilgesys. Eidami į Saulę, mes norime žengti keliais, kuriuos jau pramynė šventieji, kurie buvo tokie žmogiški, mieli, paprasti ir mums artimi. Juk jokia širdis žemėje neturi tiek taurios, tyros meilės, kaip šventojo širdis. Joje viskas pašventinama ir paverčiama Dievo meile.
Ateinančią dieną po Visų Šventųjų šventės minime „kandidatus į šventuosius“ – sielas skaistykloje. Einame į kapines, nešame gėlių, uždegame žvakutes ant mūsų mirusiųjų kapų. Bet ar užtenka šią įsimintiną dieną tik gėlių ir žvakučių? Ar užtenka mirusiems padovanoti tik po kelių dienų ar valandų nuvystantį žiedą ar sutirpstančio vaško gabalėlį? Jie iš mūsų laukia ko nors daugiau. Jie ypač laukia šv. Mišių. Tai didžiulė dovana mirusiems. Mišios – tai niekuo kitu nepakeičiama auka, kuri padeda mirusiems atsiteisti už praeities neatlygintas kaltes. Gražu ir prasminga, kai laidotuvių proga mirusiojo artimiesiems draugai ir pažįstami įteikia vokelį su prašymu aukoti šv. Mišias.
Žinoma, yra ir kitų gražių būdų velioniui padėti: sukalbėti „Amžiną atilsį“, „Viešpaties Angelą“, rožinį ar kitą maldą už mirusius. Taip pat būtų prasminga už velionį paaukoti sunkesnio darbo prakaitą, susilaikyti nuo pasilinksminimo ar nuo skanesnio kąsnio. Tebūna išradinga mūsų aukos skalė.
Skaistyklos sielos, mūsų maldomis ir aukomis greičiau patekusios į dangų, neliks mums skolingos. Jos mus užtars pas Dievą, kad kantriai neštume kasdienos rūpesčius, vargo ir sunkumo naštą, kad būtų palaiminga ir prasminga kiekviena mūsų gyvenimo minutė, kad mūsų valandos, dienos ir metai būtų tarsi aukso raidės, įrašytos į Amžinybės Knygą, kai ji bus atversta mūsų mirties akimirką.
Žiedų šventėje
Pačių gražiausių žmonijos žiedų – Visų Šventųjų šventė. Gerai, kad jie yra, juk tiek įvairių reikalų atsiranda, tiek bėdų mus ištinka. Ne tik intensyviai darbuojasi pamestų daiktų ieškotojas šv. Antanas, bet ir kiekvienos specialybės darbuotojai turi savo globėjus, neišskiriant nė laidotovių namų direktorių Amerikoje. Tačiau ar patys šventieji ir šventosios mus žavi? Anaiptol! Juk tai žmonės lyg iš kito pasaulio. Galbūt jie nei valgė, nei gėrė, nei miegojo. Jie piešiami su ilgu vienuolišku abitu, su kryžiumi ar Evangelija rankose ir neretai dar su šalia padėtu plakimosi ar kitokiu atgailos įnagiu. Šioje sustingusioje pozoje mes neįžiūrime nieko žmogiško. Beje, jie ir jos visi vienodi. Tikriausiai jie niekada neliūdėjo, neverkė ir juo labiau niekada nesijuokė. Jie visada atsijungę nuo aplinkos: nieko nematantys, negirdintys, nejaučiantys. Jie nesupranta, kuo žmonės domisi, ką myli, ko neapkenčia, ką vertina, ko siekia, ką niekina... Jie tikriausiai be lyties ir be aistros, be mūsiško kūno, nesuprantantys, kas yra meilė. Jie nežemiški, nežmogiški, beveik tiek tolimi kaip ir ufonautai iš „skraidančių lėkščių“... Atrodytų, jog jie dienomis dirbo, naktimis meldėsi, nuolat pasninkavo ir save dar kankino atgailos įnagiais. O jau šventųjų padaryti stebuklai! Kas iš mūsų galėtų ką nors panašaus padaryti?
Visa tai neįmanoma, nerealu ir be galo tolima. Gal tokį šventumo paveikslą sukūrė tie, kurie norėjo žmones patraukti nuostabiais lyg pasaka gyvenimais. O kiti, ateizmo užvaldytose šalyse pateikdami tokią šventojo karikatūrą, norėjo išjuokti ir patį šventumą.
Kas gi yra šventasis
Jis turi ne tik dvasią, bet ir kūną, kaip ir mes. Jis ne tik meldžiasi, bet ir dirba, valgo bei miega. Jis neša pareigų naštą, kaip ir mes, bet kantriai, patvariai, ištikimai, džiaugsmingai, visai ne taip, kaip mes. Ir jis būna kartais apleistas, apšmeižtas, tyloje verkiantis, bet visa pakeliantis, visiems atleidžiantis, nieko iš artimo meilės nešalinantis, nesmerkiantis, nes akių nenuleidžia nuo Išganytojo, už mus kryžių nešančio. Jis kančioje visai ne toks, kaip mes.
Prie jo irgi prisėlina pagundos, bet jau iš tolo jis atpažįsta jas ir tuojau atmeta nesižavėdamas, nesiderėdamas ir todėl nesuklupdamas. Svyravimai, kompromisai, savęs pateisinimai, parpuolimai silpnybės akimirką – tai ne jo, mūsų dalia. Jis ar ji yra išimtys, o mes – kaip visi.
Niekas nežino jo sunkumų, jo skausmo. Tai tik jo ir Dievo paslaptis. Nevaitodamas ir nemurmėdamas jis neša savąjį kryžių.
Aplinkui jį paprastai susidaro ramybės oazė. Bendraudamas su juo, pradedi suprasti, kas yra ramumas ir širdies nuolankumas. Daugelis nori būti šalia, eiti kartu. Jei su juo, tai ir alsuoti lengviau, ir nepavargsti, ir naštos taip nesijaučia. Gal tai jis nepastebimai prisiima tavo sunkumus, gal Išganytojas, šalia jo einantis ir nešantis jį ir tave kartu.
Mūsų vaizduotėje jis vien į Nukryžiuotąjį bei šventus paveikslus maldoje bežiūrintis ir kukliai nuleidžiantis akis, išeidamas į pasaulį. O iš tikrųjų, pasaulis jam – tai didysis Dievo kūrybos gyvasis paveikslas. Jame jis pastebi ir pirmą daigą, ir bręstantį javą, ir sutrupėjusių vaivorykščių rudenį, ir angeliškai džiaugsmingą snieguolių šokį... Jis neiškenčia neuždėjęs rankos ant kūdikio galvos, jis sustos prie verkiančio, nepraeis pro pagalbos reikalingą žmogų, paukštį ar gyvulį. Jis mato daugiau už mus ir girdi dar daugiau. Ir visada atsiliepia – kiek tik jo žmogiškos jėgos, Dievo padvigubintos ar patrigubintos, išgali. Jo širdis panaši į dievišką Širdį. Ji nori visus apglėbti, visus gelbėti, visus laimingus padaryti, todėl jis žiūri ne į save, galvoja ne apie save, atiduoda save ne sau. Taip išdalija savo laiką, sveikatą, gyvybę po mažą lašelį – viską. O ką gauna? Visą Kristaus palaiminimų palaimą – čia ir kitame pasaulyje – Dievą! Palyginkime, ką viliamės gauti mes ir ką gauna jis? Ir tas apdovanojimas nesibaigiantiems amžiams.
Ačiū Tau, Dieve, kad šventieji buvo, yra ir bus. Ne vien bėdoje užtarėjai, ne vien mūsų pasigrožėjimui, bet kaip realus pavyzdys ir paskatinimas, kad šventumas – ne pasaka, kad atsidavimas Dievui ir paprastą lauko augalėlį pražydina įstabaus grožio žiedu. Jo grožiu gėrėsis, jo sukrautu gėriu maitinsis kartų kartos, jo gyvenimu paseks rinktiniai įvarių tautų ir rasių sūnūs bei dukros.
Sielų šventėje
Vėlinių vakaras. Kapai. Žvakutės. Mintyse artimieji, kurie su mumis keliavo žemės kelionę. Vieni jų buvo arčiau, kiti toliau. O keliavome tuo pačiu keliu, vieni kitiems ištiesdami ranką, pagelbėdami, padrąsindami. Buvo, kas mokė mus, paskui mes kitus mokėme gyvenimo išminties. Ir taip viskas sukosi... Skubėjo laikas, skubėjome mes, jo verčiami. Tik laikas nuo laiko, neprašytai viešniai apsilankius, nustebę sustodavome ir klausdavome: „Kodėl taip greit, kodėl ne laiku?“ Atsakymo tyla kartais perimdavo šalčiu ir sustabdydavo pamąstymui, refleksijai. Bet neilgam. Pareigų karuselė juk nesustoja. Ji vėl grąžindavo ritmą gyvenimo eigai.
Vėlinių dieną vidun įsėlina filosofuojanti mintis: „Dabar mes laidojame kitus. Vėliau kiti mus, po to juos kiti ir taip be galo: kol visi kiti ateis, kol bus kam išeiti.“ Mūsų planeta priima ateinančius ir nesulaiko nueinančių. Kartais matai žmogų, kurį jau šaukia kitas pasaulis, ir jo nusistatymų negali suprasti. Kodėl jis taip įsikibęs į žemę? Kodėl taip bijo kito pasaulio? Kodėl nebando keisti savo gyvenimą pagal ateinančiojo principus? Taip, žemės trauka nugali amžinybės artėjimą pranešančius ženklus. Ir keista, ir nesuprantama: žmogus žemės nori daugiau nei Dievo ir žmogaus bendros laimės pasaulio. Kodėl žmogaus neįtikina, kodėl jo netraukia paties Dievo jam parengtas meilės pasaulis, kurį Šv. Raštas aprašo taip: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9). Kodėl taip yra?
Šis troškimas pasilikti žemės laike sako, kad žmogus dar nėra pasiruošęs gyvenimui kitame pasaulyje, kad jam dar reikia augti ir bręsti, todėl jis taip trokšta pasilikti laiko pasaulyje, nes aname jau nebus laiko. Kas nepasiekta, ir bus nepasiekta, kiek užklopta, taip ir liks. Tuo saiku, kuriuo mes seikėjome meilę, ir mums bus atseikėta.
Kam Dievo įsakymai? Pasiruošimui. Juo geriau pasiruoši egzaminui, tuo drąsiau. Jei tobulai, tada jo tiesiog laukte lauki. Nuo mūsų dėmesio vis pabėga tas įsakymas, kuris ima į save visus kitus: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30). Jis mums lyg švelni raminanti muzika, lyg graži, nepasiekiama svajonė. Nuskambėjo, iš minties išėjo, ir mes vėl savame neypatingo gerumo ir neypatingos meilės pasaulyje.
Kitų gyvenimai baigėsi. Esame liudininkai. Mūsų taipogi tirpsta. Tuo netikime. Ir išėjusieji netikėjo. Štai tau ir protingas, bet neprotingai besielgiantis žmogus.
Didysis įsakymas – tai Meilės šauksmas, laukiantis atsakymo. Tu gavai ir gauni viską, tad atsiliepk! Kūrėjas tave šaukia! Kodėl į priešingą pusę nusigręžęs? Kodėl su kūriniais moki kalbėtis, o su Viešpačiu – ne? Tačiau pabandyk, rimtai pabandyk, bandyk, kol išeis. Pradėk nuo to, ką akys mato ir ausys girdi, ir eik iki subtiliausių savo sielos virpesių. Prieš akis gamta, žmonių veidai, įvykiai. Garbink Kūrėją, dėkok, atsiprašyk ir prašyk už save ir kitus, už Tėvynės reikalus, už ligonius ir mirštančius, už žmoniją. Tikėk, kad Jis dėmesingai klauso, nori dalyvauti tavo gyvenime, žmonijos gyvenime, kad Jam rūpi tavo laimė daugiau nei tau pačiam. Kaip žemiškai meilei reikšti reikia tam tikrų sąlygų, taip ir šiai visų pirma reikia tylos. Ir laiko reikia tiek vienai, tiek kitai. Tikra meilė sulėtina gyvenimo skubą, pareikalauja laiko ir tylos. Dievas kalba ramybėje ir tyloje. Meilės ryšio be šito su Dievu neužmegsi.
Viskas lyg ir aišku, bet nekonkretu. O štai: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Mk 12, 31) patarnauja tiltu į Dievo meilę. Tiktai tas mastas, kurį taikome sau ir artimui, yra gana skirtingas. Ne veltui apaštalas Paulius primena: „Kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų" (Fil 2, 3-4). Nelengva tokį artimo išaukštinimą suprasti ir dar sunkiau tuo nurodymu gyventi. Logiškai mąstant, privalu mylėti artimą, nes jame slepiasi Kristus: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Mūsų artimieji iš kito pasaulio trokšte trokšta mums pasakyti, kad meilė visatoje yra viskas. Didesnės vertybės nėra, nes Dievas yra Meilė ir meilėje yra Dievas.
Tai Vėlinių diena, kada neregimos akys žvelgia į tave ir prašo be garso:
Tai ši diena, kai skaistykloje kančios prigęsta, užslopsta.
Tai ši diena, kuri daugeliui paskutinė kančios ir laimės pirmoji diena.
Vėlinių diena – prisiminimo, maldos ir meilės reiškimo diena.
Puslapį pagal kunigų jėzuitų K. J. Ambraso bei Algirdo Palioko mintis parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Ernestos Šneideraitytės nuotrauka
