1946 metais Mažeikių MGB įkūrė agentų-smogikų grupę, vadinamą ,,Siaubo“ vardu. Jie, apsimetę partizanais, pasivadinę ,,Algirdo“ atskirąja kuopa, apsigyveno Kurmaičių kaime pas Prancišką Beinoravičienę, vėliau pas Paulauskienę. ,,Siaubo“ smogikai planavo per A. Skurvydo partizanų būrį susisiekti su „Alkos“ rinktinės štabu ir jį sunaikinti.
Pas P. Beinoravičienės giminaitę, Purvėnų kaimo ūkininkę Apoloniją Undžienę, užėjo A. Skurvydo būrio vyras, jos giminaitis Juozas Žiulpa. Jis šeimininkės paklausė, ar leistų pernakvoti partizanams. A. Undžienės samdinys J. Liegaudas pasakė, jog gegužinėje sutikti nepažįstami vyrai žadėjo ateiti pernakvoti. A. Undžienė net nematė, kaip jie 1947 m. birželio 26 d. vakare suėjo daržinėn. Ant šieno sugulė šeši vyrai. Trys Skurvydo-Butos būrio partizanai ir trys ,,Siaubo“ grupės smogikai.
Trys LLA Skurvydo būrio partizanai
Steponas Barauskas-Dziegorius gimė 1921 metais Šarnelės kaime. Paimtas sovietų kariuomenėn, po karo tarnavo Vilniuje, 3-iajame milicijos skyriuje. 1945 m. gruodžio 24 d., gavęs atostogų, į Vilnių negrįžo. Slėpėsi pas brolį Žemaičių Kalvarijos valsčiuje. Vėliau pas Prancišką Beinoravičienę (Juozas Žulpa vėliau prisimins, kad, kai vyrai susiruošė eiti pas A. Undžienę, Steponas Barauskas, tarsi nujausdamas nelaimę, labai nenorėjo ten eiti).
Antanas Apulskis-Ancis, gimęs 1908 metų birželio 23 dieną Nerimdaičių kaime, gyveno Rekečių kaime. 1934 metais vedė Uršulę Poškutę, apsigyveno Naikių kaime, Viekšnių valsčiuje. Susilaukė keturių vaikų. Jis – 1941 metų birželio sukilimo dalyvis. 1944 metais, gavęs šaukimą į sovietų kariuomenę, slėpėsi pas Naikių kaimo gyventoją Kazimierą Sidabrą. Vėliau įstojo į A. Butos partizanų būrį.
U. Apulskienė su vaikais vėliau ištremta į Sibirą. Jų namuose apsigyveno rusų kariškio šeima.
Trečias partizanas buvo Henrikas Jarušauskas-Žvirkulis, gimęs 1928 metais Viekšniuose. Apie jį Adomas Riauka, gyvenantis Viekšnių miestelyje, pasakojo taip: ,,1944 metų vasarą artėjo frontas iš rytų. Viekšniškis policininkas Jarušauskas su žmona ir trimis dukromis pasitraukė į Vakarus. Jarušausko sūnus, Adomo bendraamžis, 4 kl. gimnazistas, šešiolikametis Henrikas, pasiliko gimtuosiuose Viekšniuose pas savo senelę J. Mažeikienę. Tai buvo gražus, aukšto ūgio, atletiško sudėjimo, linksmo būdo jaunuolis. Saugumiečiai sužinojo, jog Henrikas yra pabėgusio policininko sūnus, todėl atėjo pas J. Mažeikienę jo areštuoti. Neradę Henriko, padarė kratą ir nuėjo ant Ventos tilto laukti jo pareinančio. Adomas su Henriku tuo metu kartu dirbo plytinės lentpjūvėje už Žibikų pušyno. Gėrėdamiesi gražia gamta, jie pietauti į namus ėjo ne per Ventos tiltą kaip visuomet, o pasuko žilvičiais apaugusia Ventos pakrante. Valtele persikėlę per upę, namus pasiekė iš kitos pusės, negu saugumiečių laukta. Namuose sužinojęs, kad jo ieško saugumas, Henrikas pasileido link geležinkelio stoties. Daugiau Adomas draugo nebematė, nes Henrikas išėjo pas miško brolius. Saugumiečiai, ant Ventos tilto nesulaukę Henriko, puolė atgal pas J. Mažeikienę, o čia jo ir pėdos atšalę... Tad susierzinę atskuodė pas Adomą ir išsivedė jį tardyti.“
Trys ,,Siaubo“ grupės agentai-smogikai
Juozas Kairys-Tigras, gimęs 1918 metais Tauragės apskrityje. Viekšnių miestelio gyventojas.
Juozas Meižis-Sakalas gimęs 1912 metais Šiaulių apskrityje.
Henrik Volhad-Tauras, gimęs 1918 metais. Karinės-čekistinės operacijos metu 1946 metų gruodžio 5 dieną jis buvo sulaikytas Viekšnių apylinkėse. MGB jį įjungė į „Siaubo“ smogikų grupę. Vaikščiojo užrištu kaklu, lyg būtų sužeistas į gerklę ir nebegalintis kalbėti partizanas. Jis tikriausiai lietuviškai neišmoko, tad saugumiečiams pasidarė nebereikalingas.
Dar pakeliui į A. Undžienės sodybą tikrieji partizanai tarėsi užeiti pamokyti TSRS deputatę Šultienę. Agentai tam nepritarė. Jų elgesys sukėlė partizanų įtarimą. Agentai irgi suprato, jog yra sekami, todėl tarpusavy nusprendė, kilus konfliktui, partizanus likviduoti.
Iš ryto A. Undžienės samdinys J. Liegaudas vyrams ant šieno atnešė pusryčius – košės su pienu. Pats išėjo dirbti į laukus. Samdinė Kleopa Mikulskytė išėjo ravėti daržų. Apie 12–13 valandą agentas „Tigras“ su ginklu rankoje nulipo nuo šieno. Įkandin jo ir H. Jarušauskas. Jis paklausė, kur „Tigras“ einąs. Tasai atsakė einąs pasikalbėti su mergina, ravinčia daržą. H. Jarušauskas jį bandė sulaikyti. Tada agentas „Tigras“ paleido seriją iš automato į H. Jarušauską, o pats per javų lauką pasileido į kelią.
Ant šieno likęs agentas „Sakalas“ išgirdo šūvius lauke ir, nieko nelaukęs, atidengė ugnį į A. Apulskį, taip pat į smogikams nebereikalingą vokietį „Taurą“. S. Barauskas puolė ant „Sakalo“. Prasidėjo grumtynės. „Sakalas“, sugriebęs S. Barausko automatą, paleido seriją...
Prisiminimai
Zuzana Mažeikaitė-Liaučienė, gimusi 1935 metais Purvėnų kaime, prisimena: ,,Brolis, pasikinkęs arklį, ruošėsi vagoti bulves už 1 km esančioje Undžienės sodyboje. Pasigirdo trumpa automato serija. Po kurio laiko pas juos atėjo nedidelio ūgio, žiaurios išvaizdos žmogus, apsirengęs pusiau kariškai, su automatu rankoje ir su granata už diržo. Kalbėjo nevietine tarme ir pareikalavo arklio joti į Mažeikius. Balno nebuvo, užsiropštęs ant arklio nujojo link žvyrkelio į Mažeikius. Kelyje sutiko Leliugienę, atėmė jos dviratį ir, palikęs arklį, nuvažiavo. Po kurio laiko pasirodė mašinos su kareiviais.“
Samdinė K. Mikulskytė prisiminė, jog A. Undžienė, išgirdusi šūvius, bijojo eiti į daržinę ir pranešė kaimynams. Greit atvažiavo mašinos, pilnos ginkluotų saugumiečių. Jie liepė K. Mikulskytei pirmai lipti ant šieno. Užlipusi pamatė kulkų suvarpytus vyrų kūnus. Suguldė juos kieme, prie šulinio. Dar gyvą H. Jarušauską įnešė į trobą. Davė atsigerti. Jis dar pasakęs: ,,Jie mus norėjo užverbuoti...“ Vyras po kelių valandų mirė.
Samdinys J. Liegaudas pakinkė arklį, žuvusiuosius kareiviai nuvežė į palaukę ir užkasė (dabar ten stovi metalinis kryžius).
Vyrai buvę neblogai ginkluoti, pas žuvusiuosius rastas rankinis rusiškas kulkosvaidis, rusiškas automatas PPŠ, šautuvas, du 7,25 kalibro pistoletai ir 528 šoviniai.
Saugumas paleido gandą, esą partizanų išgertuvėse kilęs konfliktas dėl merginų, ir partizanas „Jokeris“ (agentas „Tigras“) nušovė 4 partizanus ir sužeidė partizaną „Sakalą“, kuris esąs kažkur paslėptas.
Visi namiškiai buvo tardomi. Ūkio savininkė našlė A. Undžienė tris kartus tardyta saugume. Matyt, bandyta ją verbuoti. Gavusi ketvirtą kvietimą į saugumą, nusižudė. Liko jos vaikai, 9 ir 3 metų Rimantas ir Vita. Juos priglaudė giminės, o seną motiną – kaimynai.
Atminimo įamžinimas
Mažeikių sąjūdininkai Irena Šimanauskienė ir Antanas Gaurilavičius visą 1989 metų pavasarį važinėjo po apylinkes ir gretimus kaimus, rinkdami žinias apie Purvėnų kaimo tragediją. Sąjūdžio seimo narė I. Šimanauskienė, padedama Pranutės Butienės ir politinio kalinio Jono Liaudansko, organizavo žuvusiųjų partizanų paieškas vietinių žmonių apytikriai nurodytoje užkasimo vietoje. 1990 metų rugpjūčio 11 dieną, po ilgų visos dienos paieškų, saulei jau einant prie laidos, pasipylė žuvusiųjų kauleliai...
Partizanų ir vokiečio palaikai buvo iškilmingai palaidoti Mažeikių kapinėse, prie tremtinių kryžiaus. Antkapyje įrašytos tik trijų partizanų pavardės, nors tame kape guli ir vokiečio H. Volhad kauleliai. Laidotuvėse dalyvavo partizano A. Apulskio žmona Uršulė su sūnumi Antanu ir dukterimi Jadvyga Januškienė.
Žuvusiųjų atminimui 1998 metų rugsėjo 1 dieną Purvėnų mokyklos kieme pašventintas kryžius. Šventinime dalyvavo viena iš trijų H. Jarušausko seserų Eugenija Baciulis su šeima, atvykusi iš Bostono miesto JAV. 1944 metais, frontui artėjant, ji išsiskyrė su broliu. Daugiau jo gyvo neteko matyti.
Žuvusiųjų užkasimo vietoje pašventintas nerūdijančio plieno kryžius, pastatytas politinio kalinio Aleksandro Ribikausko.
Šie paminklai dar ilgai liudys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį.
Albertas RUGINIS
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
