Sprogimas

Akis – už parankės

 

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Viešoji įstaiga Mažeikių rajono neįgaliųjų centras jungia keturias skirtingų neįgalių rajono organizacijas: Neįgaliųjų bei Kurčiųjų draugijas, Cerebrinio paralyžiaus asociaciją bei Aklųjų ir silpnaregių tarybą. Pastarosios nariai broliai Henrikas ir Ričardas Domarkai, turintys nuo gimimo regėjimo negalią, džiaugiasi centro veikla.

Groja kapeloje

Mažeikių rajono neįgaliųjų centre veikė Petro Letukio vadovaujama kapela. Prieš 5 metus prie kapelos prisijungė Henrikas bei Ričardas. Vyresnysis Henrikas muša būgną, Ričardas, iš pradžių grojęs kontrabosu, vėliau į rankas paėmė bosinę gitarą. Vaikinai groja iš klausos ir klavišiniais muzikos intrumentais. Išėjus amžinybėn P. Letukiui, kapelos vairą perėmė Antanas Erlickis. H. Ir R. Domarkai lanko repeticijas, koncertuoja ne tik Neįgaliųjų centro renginiuose, bet ir kitur.

Veikla aktyvi

Į užsiėmimus Henriką ir Ričardą atveža tėvai Irutė ir Viktoras Domarkai. Pasak vaikinų mamos, centras duoda daug: „Užimtumas, tobulėjimas. Du kartus per savaitę vyksta repeticijos, įsisavina daugiau kūrinių, dalyvauja pasirodymuose.“ Tėvų teigimu, Henrikas dar lankęs ir centro šokių būrelį, tačiau teko nutraukti pamokas dėl sveikatos: „Sunku visiškai nematantį išmokyti žingsnelių, nors įdėtas didelis darbas, dėl atsiradusių epilepsijos priepuolių teko šio užimtumo atsisakyti.“ Epilepsija, pasak mamos, kankina ir Ričardą.

Nepaisant visų sveikatos problemų, vaikinai aktyvūs: retkarčiais lanko baseiną, abu moka plaukti. Henrikas labiau mėgsta bendrauti, patinka vakaronės. Ričardas noriai lankosi koncertuose, mėgsta išvykas. Pasak I. Domarkienės, anksčiau „Lietuvos geležinkeliai“ teikdavo keleiviams, turintiems regėjimo negalią, persodinimo paslaugą: „Mes įsodindavome į traukinį, kitoje stotyje pasitinka geležinkelių atstovas, persodina į kitą traukinį. Taip ir nukeliaudavo... Yra keliavęs net su „fūra“ po Europą – Lenkija, Vokietija, Belgija...“ Ričardas patikino, jog norintis ir dar taip keliauti. Vaikinas su tėčiu mėgsta retkarčiais ir pažvejoti.

Neregystė – ne kliūtis tobulėti

Brolius domina šiuolaikinės technologijos: abu vyrai, o ypač jaunėlis, daug laiko praleidžia prie kompiuterių, ne tik skaito, bet ir sugeba sau darbui pasiruošti kompiuterį, žino visą terminologiją anglų kalba, tvarkosi el. bankininkystę, perka prekes internetu, testuoja įvairias platformas, lankosi mediatekose ir kt.

Vaikinai ne tik patys mokosi, bet pamoko ir kitus. „Išmokė 92 metų neregį senelį dirbti skaitmeniniu knygų grotuvu ir klausyti įgarsintas knygas, o kompiuteriu dirbti išmokė neregį žmogų Mosėdyje, kur vykdavo savo pajėgomis, – sakė I. Domarkienė. – Kol nebuvo kompiuterių, domėjosi radijo imtuvais, juostiniais, o vėliau kasetiniais magnetofonais, perrašydavo muziką.“ Dabar, pasak pačių vaikinų, juos domina internetiniai radijo tiuneriai – testuoja 30–50 tūkst. stočių, kurios veikia, rašo gamintojams, bendrauja su TV darbuotojais, pasišovę iš projekto „Du balsai – viena širdis“ padaryti tik koncertą, be reklamų. Henrikas ir Ričardas įvaldę ir išmaniuosius telefonus. Tiek anksčiau, tiek dabar pačia naujausia aparatūra, kad galėtų tobulėti, sūnus stengiasi aprūpinti tėvai.

Pasigenda didesnės paramos

„Džiugu, kad yra daug gerų žmonių, daugiau nei blogų, – įsitikinusi I. Domarkienė. – Prireikus pagalbos, noriai padeda ne tik pažįstami, bet ir svetimi. Kasmet Romas Dambrauskas dovanodavo bilietus visai mūsų šeimai į savo naujametinį koncertą, paramos sulaukiame ir iš kitų žmonių. Problema išmokė kantrybės, užsiauginome storą odą, išmokome nekreipti dėmesio į neigiamą žmonių požiūrį.“ Pasak regėjimo negalią turinčių vaikinų tėvų, labai reikalinga didesnė valstybės parama, ypač piniginė, kad būtų galima oriai gyventi, nes turinčiųjų negalią poreikiai didesni nei sveikųjų, gal lengvatų galima būtų gauti poilsinėms kelionėms, dabar tenka pasitenkinti tik poilsiu senelių sode Šiauliuose, prie Rekyvos ežero, kartais dar šeima nuvažiuoja prie jūros.

    „Meldžiu Dievą, kad dar turėtume sveikatos ir galėtume dar ilgiau juos visur lydėti, o vyras galėtų ilgiau vairuoti, nes taksi – ne mūsų išgalėms“, – sakė I. Domarkienė, pridurdama, jog šios negalios atveju reikia akis už parankės vesti.

Projektas remiamas Mažeikių rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų programų 2018 m. lėšomis.

Autorės nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode