Sprogimas

Esame vieno – dangiškojo Tėvo – vaikai

 

 

Kiekviena bendruomenė išsiskiria savita gyvensena, kultūrine veikla, tradicijomis, pasiekimais, bet tam visada reikalingas žmogus, kuris laikomas bendruomenės autoritetu.

„Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas, Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos direktorius, penkių vaikų tėvas, mokytojas Vitalis Lizdenis.“

„Penki broliai Lizdeniai ir trys jų seserys, vaikaičiai, marčios, žentai, anūkai – iš viso apie 80 atlikėjų, gražiai giedojo „Ave Maria“ ir kitas giesmes, grojo, sakė jaudinančias kalbas. Jų visų šaknys – Zinaidos, prancūzų kalbos mokytojos, ir Juozapo, ilgamečio Viekšnių bažnyčios vargonininko, Lizdenių šeima. Visi aštuoni vaikai paveldėję iš tėvo skambius balsus. Nors gyvena toli vienas nuo kito, dirba gydytojais ir kitais atsakingais darbuotojais, bet jiems ne kliūtis laisvalaikiu susirinkti, repetuoti, giedoti per šv. Mišias savoje Viekšnių bažnyčioje.“

Tai labai glausta informacija apie mūsų puslapio herojų Vitalį Lizdenį, bet už jos slypi ilgas kelias ir prasmingai nueiti metai. Adventas ir šventų Kalėdų laukimas yra tiesiog labai puikus ir tinkamas metas prisiminti tai, kaip buvo, kas buvo gražu bei išliko atmintyje. Šiandien tik galima apgailestauti, kad žiniasklaida šiam žmogui nebuvo labai dėmesinga. O gal tai lėmė ir jo žmogiškas įgimtas kuklumas. Šiandieną bent dalinai ištaisome klaidą ir kalbiname Vitalį Lizdenį:

– Kaip formavosi Jūsų pasaulėjauta, brendo gyvenimo pažinimo džiaugsmas ir krikščioniškųjų vertybių bei prasmės suvokimo reikšmė?

– Visa paslaptis slypi tikėjime. Tikėjime į gimusį Kalėdų ir Velykose prisikėlusį Jėzų Kristų. Mano tėvai ir seneliai gyvai tikėjo, todėl kiekvieną dieną jiems buvo adventas, o kiekvienos dienos šv. Mišių Eucharistija – prisikėlimas.

Tėvelio mama, būdama kilminga, tačiau caro valdžios nuskurdinta, neprarado vaikystėje perimtų įgūdžių siuvinėti ir puošti aplinką. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi iš tremties ji buvo priimta į bažnyčią „pročkos“ pareigoms, t. y. prižiūrėti bažnytinius rūbus ir puošti altorius. Tėvelis, būdamas šalia savo mamos, dėl muzikinių gabumų greitai buvo pastebėtas tuometinio vargonininko Jeronimo Kačinsko. Jis pakvietė tėvelį padėti vargoninkaujant ir tapo pirmuoju jo mokytoju.

Mamos tėvai buvo siuvėjai. Turėjo savo parduotuvę bei ūkį ir dėl to galėjo leisti vaikus į mokslus. Mama pasakojo, kaip prieš atlaidus mano močiutė savo darželyje visas gėles surinkdavo ir nunešdavo į bažnyčią. Močiutė taip auklėjo savo vaikus, jog jiems atrodė, kad taip ir turi būti. Šitoks pasiaukojimo bažnyčiai troškimas buvo pastebėtas mamos dėstytojų Prano Dovydaičio, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų, su kuriais ji bendravo studentų ateitininkų susirinkimuose.

Šeima kūrėsi komunistinės Rusijos okupacijos metais. Katalikų bažnyčios tikėjimas ir pareigos jausmas mūsų šeimoje buvo savaime suprantami dalykai. Mama gyvenime vadovavosi vien principais, todėl ir mes jautėme pareigą lankyti bažnyčią bei mokytis ne tik bendrojo lavinimo, bet ir muzikos mokykloje. Visi aštuoni vaikai privalėjome baigti aukštąjį mokslą. Vėliau supratome, jog tai buvo tyli rezistencija. Gyvenome tarybinėje „komunalkėje“, tėvelis sekmadieniais su mumis dainuodavo savo jaunystės dainas, o kaimynai sakydavo: „Nu, tie ir vėl!“ Tada tėtis nevargonininkavo, o mama nemokytojavo. Užtat bažnyčios chore mes visi aštuoni maloniai leidome laiką.

Šalia bendrojo lavinimo mokyklos, mano pasaulėjautą, pasaulėžiūrą, tiksliau, tikėjimą, formavo mano tėvai, sesės ir broliai (iš aštuonių vaikų aš buvau septintas, todėl demokratija man labai patiko ir už tai esu ypač dėkingas savo broliams). Vaikystėje daug laiko praleisdavome atostogaudami pas tėvelio gerą draugą kun. Klemensą Arlauską. Jaunystėje eidavau išpažinties pas kun. Joną Ilskį, kanauninką Juozapą Meidų. Turbūt labiausiai man gyvenime padėjo kanauninkas Vincentas Gauronskis. Jis išmokė mane, kaip skaityti knygas, parodė gėrio ir blogio skirtumus.

Šalia Plungės muzikos mokyklos pagrindinis muzikos mokytojas buvo mano tėvas. Iš jo mokiausi Dievo garbinimo meno.

Mano politiniai autoritetai: prelatas Vincentas Vėlavičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vyskupas Jonas Kauneckas, prof. Vytautas Landsbergis.

– Šeima Jūsų gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį, paveikė ir paklojo pagrindus ateities siekiams, darbams bei pergalėms. Šią neįkainojamą patirtį įskiepijote ir savo vaikams, ja dosniai dalijatės su Viekšnių bendruomenės nariais bei Mažeikių rajono gyventojais.

– Man bendruomenė – tai parapija, tas žodis reiškia – tarpe mielųjų. Tėvelis apie Viekšnius sakydavo: „Yra šalis, kur upės teka linksmai... (P. Vaičaitis)“, o ta šalis buvo jo gimtinė Žibikų kaimas, Viekšniai, Viekšnių žmonės, Viekšnių bažnyčia. Jis taip pasakojo apie šią šalį ir jos žmones, kad nė vienoje pasakoje nesutikau tiek gėrio, herojiškumo, kaip čia.

Į Viekšnius su tėvais grįžome 1976 metais. Čia nuo 1984 metų Velykų, kun. Petrui Merliūnui pakvietus, kartu su tėvu buvome bažnyčios vargonininkai. Jau daug adventų buvau kartu tarp mielųjų viekšniškių. Laikas eina, o noras giedoti ir vargonuoti tik stiprėja.

– Kažkada esate įgijęs netgi elektrotechniko specialybę, o šiandien lengvai paklūsta ne vienas muzikos instrumentas, Jūsų žmona Rasa – taip pat muzikė...

– Kaip minėjau, mama laikėsi principų, todėl Kauno politechnikos institutas buvo ta vieta, kur buvo įgytas paskutinis privalomas bendrojo lavinimo diplomas – pramonės įmonių automatizavimas ir elektros pavaros, o tai leido okupacijos metais dirbti šeštosios kategorijos elektriku Mažeikių ETG Surinkimo ceche ir inžinieriumi automatiku tuometiniame naujajame Mažeikių avalynės fabrike.

Kartą bažnyčioje sutikau savo būsimą žmoną Rasą. Tai ji sutvarkė mano gyvenimą. Per ją pamačiau, kad viltis gyva, kad tokių žmonių kaip mano šeima yra daugiau. Mano žmonos meilė man – labai didelė. Dėl šeimos ji paliko savo svajones. Tai – stiprus žmogus. Jos dėka mokiausi muzikos aukštojoje mokykloje, o ji niekada neparodė jokios nuoskaudos, pasilikdama su keturiais mažamečiais vaikais. Taigi drąsiai galiu sakyti, kad su žmona Rasa į mano gyvenimą atėjo Lietuvos nepriklausomybė.

– Senieji viekšniškiai prisimena, kad anksčiau dabartinės Meno mokyklos vietoje buvo bendrabutis, o 2003 m. mokyklai buvo suteiktas Vinco Deniušio vardas. Kada ir kaip viskas prasidėjo?

– Viekšnių meno mokykla – tai labai sena istorija. Viekšniams palikimą paliko tokios asmenybės, kaip išeivijos kompozitorius Jeronimas Kačinskas, muzikos mokytojos pianistės Elzbieta Radzevičiūtė-Biržiškienė ir Zofija Ueiskytė, dailininkas Antanas Gudaitis, režisierius Juozas Miltinis, muzikos mokytojas Vincas Deniušis, baleto žvaigždė Jonas Katakinas. Kad atsirastų Meno mokykla, užteko drugelio sparneliu pamojuoti. Garbė tėvams, kurių vaikus galima mokyti muzikos, dailės, teatro ir choreografijos meno. Mokykla veikia nuo 1994 metų. Dirbame pagal Švietimo ministerijos patvirtintas formalųjį švietimą papildančias muzikos, dailės, teatro ir choreografijos programas. Šiuo metu mūsų mokyklą yra baigęs 331 mokinys. Man – parapijos vargonininkui – buvo kaip ir pareiga prisidėti prie šios mokyklos atidarymo. Manau, Dievui laiminant ir toliau gyvuosime.

– Daugelis pastebėjo, kad visi šeimos nariai turi gerą klausą ir esate labai balsingi. Bėda ta, kad susirinkti kartu vis sunkiau...

– Kaip minėjau, mūsų daug ir mes laimingi. Kadangi žemaitis neišsiklykęs, tai kaip nesimeldęs, mes kiekvienais metais renkamės į Žemaičių Kalvariją, giedame Kalnų giesmes, dalyvaujame atlaiduose. Po jų vykstame prie Platelių ežero, kur vyksta piknikas ir nedidelė dainų šventė su Lietuvos himnu pabaigoje. Taip, kad jokių bėdų. Viekšniuose Šv. Jono atlaidų metu renkasi dar mano tėvelio išmokytas ir paruoštas penkių brolių vokalinis ansamblis, kuris atlieka keletą koncertinių kūrinių, tad mielai kviečiame į atlaidus.

– Gyvenimas nuolatos koreguoja tempą, planus ir darbus, bet visada surandate laiko geriems, prasmingiems darbams...

– Vienas prasmingiausių darbų mano gyvenime buvo senų tėvų globa. Turbūt čia didžiausią įspūdį man paliko mano mama. Mačiau, girdėjau ir jaučiau, kaip ji meldžiasi. Sakydavo: pačios protingiausios kalbos yra maldos. Ir tikrai, kiek ten įvairiausių istorijų, išgyvenimų, susitikimų, kurie net skausmo valandą tiesiog džiugina.

Mama buvo baigusi prancūzų kalbą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, susipažinusi su šios tautos kultūra ir papročiais. Skaitydavo knygas. Turėjau vargo su tomis knygomis – mūsų knygynuose ir bibliotekose vien grožinė literatūra, o jai labiau patiko teologija ir filosofija. Reikėdavo rasti. Ji paliko daug vertimų, rankraščių, kuriuos verta perskaityti.

Tėvelio natų lobynas begalinis. Jos ranka rašytos. Kai kurios labai unikalios. Taigi, laukiu pensijos, gal turėsiu daugiau laiko išmąstyti mamos maldas ir tėvo giesmes.

– Jei tektų grįžti atgal, ką norėtumėte pakeisti, o gal ką nors darytumėte kitaip?

– Gyvenimas nuostabus. Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Niekas mūsų nepersekioja. Galime laisvai puošti savo kraštą. Kas atvažiuoja, visi džiaugiasi. Aš – laimingas, todėl dėkoju Dievui.

– Artėja didžiosios metų šventės. Ko palinkėtumėte sau, savo šeimos nariams, viekšniškiams?

– Kalėdos – Kristaus gimimo šventė. Norėčiau pasidalinti savo mokytojų išmintimi. Išganytojas pasakė: „Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei turėsite vienas kitam meilės“, todėl kiekvieno krikščionio pareiga yra šalinti tą neapykantą, kurios šiandien tiek daug gyvenime, šalinti kietumą, nesutarimus ir kerštus... Prisimenant, kad visi žmonės tarp savęs broliai ir seserys, visi vieno dangiškojo Tėvo vaikai. Ir šiandien turime maldauti gimusį Išganytoją, kad Jis visus surištų krikščioniškos artimo meilės ryšiais. Žvelgdami šiandien į kuklią Betliejaus prakartėlę ir matydami iš meilės žmogui nusižeminusį Dievą, turime mokytis nusižeminti ir aukotis, mylėti tiesą ir ryžtis būti ramybės, kurią atnešė Kūdikis Kristus, nešėjais žemėje. Šiandien savo sielas pripildę to tyro kalėdinio džiaugsmo, naujai atgimę dvasia per išpažintį, susivieniję Komunijoje su Kristumi, neškime tą džiaugsmą į gyvenimą, į savo namus ir šeimas, kad visur įsiviešpatautų giedra ramybė ir šventinė nuotaika.

Kalbino Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode