Skrajojamasis teatras prie Vienužio lietėsi labai atsargiai

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuslūgus pirmosioms emocijoms, susigulėjo ir jausmai, todėl Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro režisieriui Martynui Januškai, aktoriams, kostiumų kūrėjai jau lengviau pasidalinti mintimis apie nueitą kelią iki laureatų vardo. „Ateities planų lyg ir nežinau – tarsi stop kadras, mintys įvairios sukasi, man svarbi bendraminčių nuomonė, kaip ir šeimoje – atsisėdi ir šnekiesi, siūlai variantus, ko nori. Su Vienužiu taip nebuvo, matyt, aš tiek buvau suaugęs su juo, tėškiau – noriu ir viskas“, – mintimis dalijasi režisierius, mokytojas ekspertas M. Januška.

Drama, atnešusi pripažinimą

Primindamas teatro istoriją, režisierius sakė, kad iš esmės J. Vaičkaus teatras gyvuoja labai seniai, bet vis nutrūkdavo veikla, niekaip neužsikabindavo, kol prieš 30 m. Alvydui Lenkauskui gimė mintis Zastaučiuose, režisieriaus J. Vaičkaus namuose, įkurti Mažeikių klojimo teatrą, bet privatizavus savininkai atsiėmė viską ir liko be klojimo teatro. M. Januška prisimena, kaip prieš 8 metus nuėjęs pas tuometinę Kultūros centro direktorę Kristą Kinčienę pasiryžęs vadovauti teatrui pasisiūlė atgaivinti veiklą.

Didžiausias teatro pasiekimas ir pripažinimas – drama „Rožės pražydėjimas tamsoj“, pastatyta pagal R. Granausko to paties pavadinimo draminius skaitymus. Pasak režisieriaus, pats R. Granauskas sakęs, kad, vargu, ar statys kas nors pagal šį jo kūrinį, nes paliesta sudėtinga problema – žmogaus, kūrėjo ir kunigo. Toje trejybėje ypač trukdė kunigas – komplikuota asmenybė, kuri nebijojo rodyti jausmų. Režisieriaus sumanymu, biografinės literatūros fone įtraukta ir Antano Vienažindžio kūryba – eilėraščiai, dainos, kurias Vytautas ir Raimonda Ramanauskai bei mokytoja Laima Skabickienė stengėsi įdainuoti, įgiedoti taip, kaip juos atliko laižuviškiai.

Laima Skabickienė: „Autentiškas, nenudailintas dainavimas“

„Vienužis ir Laižuva – neatsiejami kultūros reiškiniai. Į juos tiesiasi ir mano gyvenimo kelias – teko 15 metų gyventi Laižuvoje, kur XX a. pabaigoje moterys ir vyrai nuoširdžiai su kitais dalijosi šio dainiaus kūriniais. Dainos, laižuviškių vadinamos giesmėmis, buvo apipintos ir įspūdingomis legendomis apie spalvingą kunigo Antano Vienažindžio gyvenimą. Visa tai suaugo į vientisą dvasinį kūną, kurį iš senųjų priėmiau kaip Komuniją ir ją nešiau į jaunimą, padedama bendraminčių. Vienas iš jų buvo Martynas. Kai šiemet jis su Skrajojamojo teatro žmonėmis sumanė atgaivinti Romualdo Granausko „Rožės pražydėjimą tamsoj“, išties buvo gyvybiškai svarbu. Kodėl gyvybiškai? O todėl, kad lietuvių literatūros istorija, kūrinių interpretacijos ir improvizacijos mus įkvepia atsinaujinti, atpažinti save čia ir dabar. Šiuokart tam padėjo ir įtaigus režisūrinis Martyno sprendimas: suskilęs Vienužio asmuo lydomas ne tik puikių mūsų teatro aktorių vidiniais monologais bei dialogais, bet ir dainomis, kurios kažkada virpino ne vieno laižuviškio širdį. Martyno paprašyta bandžiau išmoktas iš žemaičių Vienužio dainas pasiūlyti suburtai spektaklio dainininkų grupei. Buvo svarbu, kad suskambėtų autentiškas, nenudailintas dainavimas, primenąs kaimo žmonių giedojimą. Manau, jis prisidėjo prie širdies raudos pakylėjimo į tragiškąjį lygmenį.

Nuostabu, kad vėl pražydėjo rožė tamsoj. Kiek žinau, žiūrovai irgi tuo labai džiaugiasi ir dėkoja Martynui, jo žmonėms, kad einama giluminiu keliu.“

Vytautas Ramanauskas: „Vienažindys, teatras ir aš“

                     

V. Ramanauskas, kuris spektaklyje grojo senovine armonika bei filmavosi spektaklio vizualizacijos intarpuose, turi įdomių sąsajų su istorine praeitimi: „Vienažindys man artimas per giminės istoriją. Purplių kaimas, kur mano šaknys, priklausė Laižuvos parapijai, mano prosenelis Antanas (apie1859–1901) buvo artimas zakristijono Juozapo Ramanausko draugas. Giminėje išlikęs pasakojimas apie senosios bažnyčios gaisrą, kurį prosenelė stebėjo įsilipusi į beržą, vėliau dalyvauta bažnyčios statymo talkose, galų gale iki šiol pas mane stovi stalas, prie kurio kažkada kalėdodamas turėjo sėdėti Vienažindys. Vienažindžio kaimynystėje, Laižuvos kapinėse, ilsisi mano protėviai. Kaip poetas, giesmių kūrėjas Vienažindys mane pirmiausia pasiekė per V. Kernagį, grojimą gitara, vėliau prasidėjo pažintis su L. Skabickiene ir atsivėrė jau kitas, tragiškasis Vienažindys.

Per giminės istoriją eina ir armonika. Mano senolis Vincentas (1896–1981) pradėjo groti 1910 metais, po to dvylika metų grota vakarėliuose, patalkiuose, vedus padaryta pertrauka, bet puikiai pamenu jo grotas polkeles, gaila, visiškai nesidomėjau jo grotomis ir pusbalsiu giedotomis giesmėmis, gal ten būta Vienažindžio kūrybos? Aš pradėjau groti po senolio mirties, nors nebuvome labai artimi, jam mirus pajutau tuštumą, kurią bandžiau užpildyti senolio mėgta muzika. Vėliau atėjo folkloras, A. Lenkausko režisuotas klojimo teatro spektaklis „Nūmanė“, kur atlikau muzikanto vaidmenį, tad režisieriaus Martyno Januškos pasiūlymas man nebuvo visiškai svetimas, ypač, kad jau kažkada – 1980-aisiais – būta bandymų vaidinti mokykliniame spektaklyje 5-ojoje vidurinėje mokykloje.“

Vidmantas Erlickis: „Svarbiausia buvo išjausti“

Senio vaidmens kūrėjas su teatru susijęs nuo pat mažens – pradžioje eilėraščiai, vaidinimai darželyje, mokyklose, dabar vaidinantis Viekšniuose, o Skrajojamajame teatre – nuo jo veiklos atgaivinimo. „Visą laiką buvau komedijinis, o čia rimtas ir dar sėdėti visą spektaklį. Kai pasiūlė Martynas, pamaniau, kad nieko tokio, bet, kai pradėjau skaityti scenarijų – oho. Žodžiai – ne problema, bet štai išjausti. Būsena pradžioje ir pabaigoje? Ką išgyvenu su Veronika – ašaros... pasirodo ašaros. Esu jautrus žmogus, tai natūralus, išgyventas jausmas – to nesuvaidinsi. Nustebau pats save atradęs naujoje plotmėje, dabar irgi norėsis kažko panašaus. Galiu sakyti, kad šis vaidmuo – įsimintiniausias per aštuonerius metus.

Aš dar ir šoku – kantri ansamblyje „Ciongas“. O mano darbas nieko bendro su teatru neturi – dirbu „Migiryje“, gaminu bulvių tarkavimo mašinas.“

Juozapas Kukštas: „Buvo ir kuriozinių nutikimų“

Vyriausias ir ilgiausiai, net nuo 1974 m., esantis saviveikloje Juozapas Kukštas (klebonas) prisimena, kai išėjo į pensiją, žmona pasakė: „Jei nebeisi dainuoti į chorą ir vaidinti teatre – išvesi mane iš proto.“ Taip ir sukasi meniniame miesto gyvenime – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, Skrajojamojo teatro aktorius, dar ir piršlys buvo, beje, ir teatre dažnai vaidinantis piršlį.

Šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis Juozapas prisimena ir juokingus momentus iš gastrolių: „Skuode – pirma scena, dar nesusipažinęs su scena, aš, kaip klebonas, grūmoju pirštu, o trečioje ar ketvirtoje eilėje sėdinti moteris garsiai šneka telefonu, aiškina, kad neparvažiuos, o aš išsigandau, maniau, kad mano personažu, klebonu, nepatenkinta. Ir per visą spektaklį jai telefonas skambėjo. Viršūnė buvo Kalvarijoje – liko 15 min. iki spektaklio pradžios, mes visi susiruošę sėdime, Gintautas Alekna praskleidžia užuolaidą – nė vieno žmogaus salėje. Pasirodo, tik po Mišių susirinko pilna salė, 150 žmonių, buvo toks pakylėjimas, iš visų mūsų pasirodymų – pats geriausias.“

Hrismantas Gonta: „Tapau lyriškai atviresnis“

Į patyrusių senbuvių gretas nuo šio pavasario puikiai įsikomponavo ir jauniausias trupės narys – Hrismantas Gonta (Klierikas), Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas, buvęs mokytojo M. Januškos mokinys.

„Kai pamačiau kitus aktorius, kurie jau seni vilkai, viską gerai daro, pamaniau, kad aš negaliu būti rakštis..., negaliu tempti žemyn. Šis spektaklis mane kaip žmogų pakeitė – prieš tai gal kiek romantikas buvau, dabar tapau lyg ir uždaresnis, bet lyriškai atviresnis, panašiai kaip Vienažindys. Manau, kad atitiko, kaip tėvai mane kartais pavadina „išplaukusiu“, gal todėl buvo lengviau įsijausti į vaidmenį. Po repeticijų akiratis prasiplėtė, laisvesnis tapo bendravimas, atrodo, vien nauda buvo. Ir draugai atėję pažiūrėti, manau, nelabai suvokė, kad čia tikrai aš – dauguma lyg ir pradėjo giliau mąstyti. Su tekstu suaugau, kai prasidėjo mizanscenos. Vakare vėl skaitau ir prisimenu tuos veiksmus. Maloniausia buvo repeticijos, bendravimas, o sunkiausia buvo laukti spektaklio pradžios. Sėdi užkulisiuose ir drebi, galvojau, kad širdis pro kaklą iššoks. Po kiekvieno spektaklio pajaučiu, kur padariau klaidų, ir vis norisi pataisyti. Apie įvertinimus... Gal jie perdėti.

Keistas jausmas po premjeros buvo – brolis po spektaklio eina link manęs ir netiki, kad tai aš, mama apsiverkusi... O žiūrint spektaklio įrašą net pačiam keistoka – nejaugi aš ten sėdžiu ir kalbu, net vienoje vietoje pats save užbūriau – sėdžiu ir žiūriu akis išpūtęs.“

Šis jaunas žmogus net po sunkaus fizinio darbo prie statybų vasaros metu suko į repeticijas. Lavindamas sielą, nepamiršta ir kūno – lanko kikboksą, o vasarą džiaugėsi galėdamas mokytis braziliško džiu-džitso.

Domėjausi mandalomis, piešiau jas. Studijuoju kalvystės meną pas Martyną Stankų – ruošiuosi mokytis metalo meno Telšiuose arba Švedijoje. Linksta širdis lyg ir į Telšius, bet Švedijos studentų darbai – nepalyginsi.“

Virginija Dementjevienė: „Spektaklis gimė pačiu laiku“

     „Pirmą kartą gyvą teatro spektaklį pamačiau būdama 5 metų, pamenu, išėjome su baba, bočium (taip juos vadinau), mama, tėvu – aš per vidurį, spektaklio žiūrėti. Tai buvo Sedoje, nes ten gyveno seneliai, nepamenu pavadinimo, bet žinau, kad tai buvo dviejų aktorių vaidinamas spektaklis apie dviejų žmonių meilę, tik paaugusi išsiryškinau, kad vaidino I. Gerasimavičiūtė ir H. Kurauskas. Jau tada supratau, kad teatras man labai patinka, o ten skambėjusią dainą „Zlatij perščionok“, rodos, ir dabar dar girdžiu. Veskitės vaikus į teatrą.

Pirmi mano bandymai vaidinti mokykloje, buvome labai vykusi klasė, visur dalyvaudavome, patys rašydavome scenarijus, kurdavome pasirodymus, o jau karnavalams kaip ruošdavomės, net ir dabar atsimename. Kai 1976 m. į mokyklą atėjo jaunas režisierius M. Januška statyti diplominio spektaklio, gavau pasiūlymą pagrindiniam vaidmeniui – aišku, sutikau. Buvo įdomu, dirbome daug, susicementavome, režisierius buvo įvertintas labai gerai, o kai dar po spektaklio, kitą dieną, mergaitė iš kitos klasės atnešė gėlių, pagalvojau – matyt, gerai buvo. Vienu žodžiu – užkrėtė teatro bacila visam gyvenimui. Baigusi vidurinę stojau į 
Klaipėdos fakultetus, lietuvių kalbą ir režisūra, deja, antrame ture kritau, buvo labai didelis konkursas, tais metais, matyt, tai buvo populiaru, stojančių daug – priima mažai. Gyvenimas pasisuko visai kita linkme, pasirinkau technišką specialybę. Su teatru susidūriau  po daugelio metų, Airida Lementauskienė paskambino ir pasiūlė vaidinti „Dobilėlyje penkialapyje“ Magdusę, suabejojau, bet sutikau. Taip atsiradau J. Vaičkaus Skrajojamajame teatre, ačiū Airidai už kartu praleistą laiką ir gautas pamokas. Po to sekė daug spektaklių, atskirų pasirodymų, eilių skaitymo, Dalyvavimo dainų šventėje, daug keliavome su spektakliu „Jobas“, „Langas“.  Vėl susitikome su pirmu mano scenos mokytoju M. Januška. Patiko režisieriaus pasiūlymas vaidinti Veroniką „Rožės pražydėjime tamsoj“. Spektaklis labai prasmingas, parodyti gilūs A. Vienažindžio išgyvenimai, vidinė kova tarp žmogaus, kunigo, kūrėjo. Manau, spektaklis gimė pačiu laiku, minime Lietuvos šimtmetį, todėl  būtina prisiminti mūsų tautos šviesuolius, puoselėti jų kūrybą, priminti žmonėms jų gyvenimą. Neįtikėtinai greit pastatėme spektaklį, kažkaip viskas gražiai susiklijavo. Malonu, kad gerai buvome įvertinti, esame kviečiami vaidinti kituose rajonuose, džiaugiuosi mūsų teatru, žmonėmis, kuriuos sutikau čia. Visiems linkiu gerovės ir naujų kūrybinių minčių.“

Ingrida Šopienė: „Kad kostiumas padėtų aktoriui“

Skrajojamajam teatrui jau septynerius metus kostiumus kurianti Ingrida vaikus moko fortepijono ir dainavimo dalyko: „Esu mokytoja, o siuvimas man yra pomėgis, kuris lydi nuo vaikystės, visa mokykla – iš mamos. Ir visada šalia – laisvalaikio užsiėmimas. Modeliavimas, siuvimas – mano neįgyvendinta svajonė. Kalbant apie spektaklį – kostiumų kūrimas prasideda nuo režisieriaus, apkalbame, ko jis nori, ką jis įsivaizduoja. Po to vyksta scenarijaus skaitymas, jau matau, koks personažo charakteris, būdo savybės, kaip jis atrodo, tu įsigyveni į kiekvieną, tada jau kyla antrosios vizijos, trečias momentas, kai jau ateini pas režisierių pasibraižęs. Tada jau žiūrime – tinka ar netinka, deriname, vyksta bendras kūrybinis procesas. Dar vienas svarbus momentas, kai jau žinai, kokiam aktoriui kuri, nes tai, ką įsivaizduoji, kartais visiškai netinka, neįsivaizduoji konkretaus aktoriaus su šiuo kostiumu. Šįkart panašiai buvo su Veronikos kostiumu – mačiau ją vienokią, bet, kadangi Virginiją pažįstu kaip žmogų ir matau personažą, nelimpa kai kurie dalykai. Tada būna pačios didžiausios kūrybinės kančios – lyg ir žinai, kaip padaryti, bet, kaip padaryti, kad personažui tas rūbas padėtų, nerandi. Dažniausiai būna, kad pradinis variantas labai skiriasi nuo galutinio. Martynas paliko viską man. Nuoširdus ačiū jam už tą begalinį pasitikėjimą. Dilema buvo, kaip užkloti senį, kad užklotas irgi veiktų, kalbėtų. Šis spektaklis vienas iš sudėtingiausių, sunkiau gimstančių, daugiausia kančių sukėlusių – ir dėl spalvų. Skaičiau ir apie A. Vienažindį, stengiausi įsigilinti į laikmetį, žiūrėjau nuotraukas, kas buvo būdinga tam laikmečiui, konkrečiam visuomenės sluoksniui.

Be galo stiprus ir tvirtas kolektyvas, kiekvienas žmogus savaip įdomus, savaip vidum pilnas ir taip jaučiu vidum jų meilę ir pasitikėjimą – lengva jiems daryti, užvilkti rūbą, nes jie manimi pasitiki. Tai abipusis bendras darbas.“

Martynas Januška: „Vienas aš niekas“

„Dar turime vieną svarbų kolektyvo narį Gintautą Alekną – keliautoją, filmuotoją, filmų kūrėją ir pan., jis labai puikiai visur lydi ir spektaklis įgauna pagreitį. Ir tie žmonės, kurie atėjo į epizodinius pasirodymus, arba jie išvis scenoje nepasirodo, tik jų balsai skamba, arba kaip Žilvinas Selenis, kuris vaidina angelą uždengtu veidu – jis sako, kad užsikrėtė teatro dvasia. Scenografiją įgyvendinti padėjo dailininkė Daiva Vaičienė. Mūsų idėja patikėjusi Skrajojamojo teatro kostiumų autorė – mūsų siela, ji yra indikatorius, moka sutelkti, nuraminti kaip psichologė. Tai žmogus orkestras. Man jos kostiumuose patinka paslaptis žiūrovui, kad šis pajustų, kokiu keliu buvo eita, kad atlikėjas gerai jaustųsi.“

Beje, Martyno nuojauta – skirti pagrindinius vaidmenis komedijiniams aktoriams – nenuvylė: „Džiaugiuosi, kad tiek Juozapas Kukštas, tiek Vidmantas Erlickis susidorojo ir patenkino visus mano lūkesčius. Galvojau, kaip Vidmantui pasiūlyti, tuo labiau, kad jis ne senis, o tai lyg pagrindinis vaidmuo – ašis, jo paskutinė naktis. Visa ateina per prisiminimus. Manau, jam buvo sunkus uždavinys, o štai komisija sakė, kad akių negalėjo atitraukti nuo jaunuolio, su tokiu atsidavimu, įtaigumu atskleidusio XIX a. pabaigos jauną poetą klieriką. Pasak jų, tokio jauno žmogaus su tokiu požiūriu ir santykiu į vaidmenį mes dar nematėme. Man tai buvo šventoji trejybė – patirtis Juozapas, Vidmantas ir gražiai su atsarga iš pradžių įsikomponavo Hrismantas, paskui jis vėrėsi vėrėsi – negalėjau patikėti, kad žmogus šitaip gali įsigilinti į ne šių laikų literatūrinį tekstą ir net charakteris ne tas.

Sulaukėme gerų atsiliepimų – norėjau, kad tai mus pakylėtų, bet nepradėtų susireikšminti. Kad nebūtų – kylame su gandrais, bet leidžiamės su varnomis, o varna visada krenta ir užpakaliu trinkteli į žemę.

Visais teatro žmonėmis galiu pasitikėti, viską padaro ir daro tai su meile – tai ir yra bendrystė, jaučiuosi kaip šeimoje. Tarp aktoriaus ir režisieriaus turi užsimegzti žmogiškieji ryšiai – abipusio suvokimo, pagarbos. Siekiant tikslo buvo ir ginčų, ir konfliktų. Einant vardan tikslo, kelias ne vien rožių lapeliais nuklotas, juk ir rožė pražydėjo su spygliais – vadinasi, visko reikia. Prie Vienužio liečiausi labai atsargiai... Vienas aš niekas, taip ir būčiau likęs su savo svajonėmis. Laimė, jei žmoguje kažką radai ir pažadinai, svarbiausia – savo atlikėjų nenuvilti...“

Didžiausi vertintojai – žiūrovai

Režisierius M. Januška pasidžiaugė, kad atsirado ir rėmėjų, patikėjusių teatro idėjomis, pagrindinis jų – UAB KESKO SENUKAI, direktorė Lina Žurauskienė, kurie skyrė visas medžiagas dekoracijų gamybai. Teatro nebūtų be žiūrovo, tad pasidalijo ir keliomis ryškesnėmis mintimis iš virtualios erdvės, o kiek skambučių, išsakytų minčių susitikus...

Danutė Vaigauskaitė (komisijos pirmininkė): ,,Džiaugiuosi, kad taip gražiai ir prasmingai startavai savo režisūriniu darbu. Spektaklis labai paveikus, ryški visų komponentų dermė. Žiūrovų reakcija viską pasako.“

Irena Maciulevičienė (vertinimo komisijos narė): ,,Man labai patiko jūsų spektaklis. Jis sukurtas su didele meile ir pagarba savojo krašto šviesuoliui – kunigui, poetui, žmogui... Be galo nuoširdus ir organiškas jaunasis klierikas, nors pagyrimo žodžių nusipelno ir jo vyresnieji partneriai, puikiai atlikę savo vaidmenis (sakyčiau, juos ,,išgyvenę“ scenoje). Labai paveikus spektaklis.“

,,Tikrai verta tokį spektaklį visur rodyti, dar kaip tik pagalvojau žiūrėdama, kad gražiai įsikomponavo į Tarptautinį meno festivalį ir kad mes savo lygiu kai kuriais kartais ir pranokstam“ (I. R.).

,,Sėdėjau ir nekvėpavau. Tikrai labai gilu. Dar kartą privertė apie daug ką pamąstyti“ (B. V.).

,,Likau apstulbinta kaip ir po O. Koršunovo spektaklių. Ačiū už atgaivą sielai“ (V. G.).

,,Tu ,Martynai, kaip buvai kūrybingas ir meniškas, taip ir iki šiol išlikai. Linkiu ir toliau tokiu būti. Džiaugiuosi dėl tavęs“ (J. N.).

,,Martynai, sudėtinga rasti žodžius, kurie apsakytų mano būseną po spektaklio. Originalūs režisūriniai sprendimai, puiki aktorių vaidyba, taikliai parinktos A. Vienažindžio dainos... Spektaklis vertas didelių scenų. Ačiū Jums ir visai komandai“ (R. K.).

,,Dar kartą dėkoju už spektaklį. Jis tikrai prasmingas ir aktualus mūsų kraštui ir pašaukimo problemai atskleisti. Džiaugiuosi stipriais aktoriais ir jūsų, Martynai, atsidavimu...“ (A. L.).

„Patiko ir režisieriaus sprendimas, ir aktoriai. Aktoriai tokie išraiškingi, tokie savotiški, kad pajunti ne tik Vienužio skausmingą vienatvę, bet ir Laižuvos aplinką. Kaip gerai, kad yra saviveikliniai teatrai, kaip gerai, kad yra kas kviečia iš namų. Šaukiant yra visada kas atsiliepia, kas iš paskos eina...“ (G. G.).

„Šaunuoliai, ypač jaunuolis ir paskutinę naktį traukiančio Senio personažai. Aukštas lygis“ (J. J.).

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode