Buvome šiek tiek girdėję apie žuvusius pievėniškius brolius Arlauskius.
Paieškos
2009 metų rudenį Mažeikių muziejaus darbuotojas Algimantas Muturas, Mažeikių rajono savivaldybės vyriausioji specialistė Rūta Končiutė ir Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas, straipsnio autorius, nuvykome į Pievėnų miestelį. Pievėnų bažnyčios klebonas kun. Saulius Styra maloniai leido pažvelgti į bažnytinę laidojimų įrašų knygą. Joje radome 1944 m. gruodžio 15 d. tuometinio bažnyčios klebono J. Šlevo įrašą: „1944 m. spalio 9 d. Žemalėje nušauti Pievėnų gyventojai broliai Arlauskiai: Antanas, 28 metų amžiaus, šaltkalvis, liko žmona Zuzana ir sūnus Antanas. Jonas, 27 metų amžiaus, vedęs, krautuvininkas. Petras, 24 metų amžiaus, vedęs, ūkininkas. Jų tėvai yra Anastazija ir Povilas Arlauskiai. Pašarvoti ir palaidoti tą pačią dieną Pievėnų kapinėse.“
Arlauskių kapą suradome tik padedami kapinių prižiūrėtojos Sofijos Butkuvienės, nes žuvusieji buvo palaidoti į seną giminės kapą, antkapyje jų vardai neįrašyti.
Kaune gyvenantis pievėniškis, Vietinės rinktinės karių sąjungos vadas Bronius Girdvainis prisimena, jog broliai Antanas ir Jonas buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, dalyvavę Lietuvos laisvės armijos (LLA) Žemaičių legiono kariniuose mokymuose Platelių miškuose. Priklausė Pievėnų savigynos būriui.
Sudomino jų žūties data – 1944 m. spalio 9 d. Kaip žuvo broliai Arlauskiai.
Gauja
1941 m. prasidėjus Vokietijos–TSRS karui į vokiečių nelaisvę pateko daug rusų kareivių. Jie buvo uždaryti į belaisvių stovyklas. Vėliau dalis belaisvių buvo išskirstyti po ūkius, kad padėtų ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Paskui belaisviai buvo surenkami atgal į belaisvių stovyklas, bet jie nenorėjo ten grįžti. Dalis pabėgo, susibūrė į gaujas ir bastėsi po miškus apiplėšinėdami gyventojus.
Viekšnių valsčiaus Savarinos, Bobulinos ir Degimų kaimuose nuo seno gyveno sentikiai rusai. 1940 metais, atėjus sovietams, dalis jų tapo naujosios valdžios aktyvistais. Prasidėjus karui ne visi suspėjo pasitraukti į Rusiją. Pasilikusieji ėmė slapstytis ir greit susitiko su valkataujančiais belaisviais ir susivienijo.
Stalinui paskelbus, jog visi pasidavusieji į nelaisvę bus teisiami, belaisviai nutarė prisidėti prie kovos prieš vokiečius. 1942 m. spalio mėn. prie Laižuvos jie išardė geležinkelio ruožo dalį ir, kaip patys vėliau skelbė, sutrikdė traukinių eismą visai dienai.
Pranas Gaudiešius iš Miciškių kaimo už kriminalinius nusikaltimus policijos buvo paieškomas, tad ir jis prisidėjo prie belaisvių. Gaujos vadas Ivanas Nesterovas paliepė Mykolui Sagaidakui išbandyti naujoką. M. Sagaidakas ir P. Gaudiešius pasaloje patykojo iš Tryškių į Papilę dviračiais važiuojančius Tryškių policininkus Antaną Meinorių ir Antaną Dargį, juos nušovė ir paėmė jų ginklus.
Policininkai buvo iškilmingai Tryškiuose palaidoti, o vokiečių valdžia ėmėsi atsakomųjų priemonių. 1943 m. gegužės 19 d. sutelktomis vokiečių, Lietuvos policijos ir vlasovininkų (Vlasovas – sovietų generolas, perėjęs vokiečių pusėn) jėgomis Savarinos, Bobulinos ir Degimų kaimai buvo „išvalyti“. Keletas vietinių gyventojų nušauta, dalis išvežta darbams į Vokietiją. Gaujų dalyviai spėjo pabėgti į Balėnų mišką, ten pasivadino „Raudonaisiais Žemaitijos partizanais“. Prie jų prisijungė dar keliolika belaisvių, pabėgusių iš Mažeikių.
1944 m. gegužės mėn. Telšių komendantūra organizavo Balėnų miško valymą, keletas gaujos dalyvių buvo nušauta, keletas sužeistų suimta. Apie tai žurnale ,,Policija“ rašė tuometinis Nevarėnų policijos viršininkas Brencius. Dalis gaujos dalyvių bandė prasigauti fronto link, bet pakeliui buvo vokiečių apsupti ir sunaikinti.
1944 m. rudenį, artėjant frontui, M. Sagaidakas ir Aleksandras Pozdniakas Plėnakių kaime nušovė Tryškių viršaitį Feliksą Misiulį.
Gauja, vedama M. Sagaidako, iš Tučių kaimo į Birbiliškės mišką išsivedė mokytoją, buvusį šaulį, Praną Kučinska. Vėliau rastas subadytas jo lavonas. Prano Kučinsko šeima 1941 metais ištremta į Sibirą. P. Kučinskui tada pavyko pabėgti.
Lemtingas susitikimas
1944 m. spalio 7 d., sovietams puolant Sedą, Pievėnus užplūdo rusų kareiviai. Broliai Arlauskiai iš Pievėnų ir Pievėnų bažnyčios patarnautojas, ištremtosios mokytojos Kučinskienės brolis iš Tučių kaimo Vytautas Šakys, skubiai traukėsi vakarų link, matyt, tikėjosi patekti į Liepoją, tačiau kelyje iš Tirkšlių į Žemalę susitiko sovietinius kareivius. Juos į Tirkšlius vedė Balėnų gaujos dalyviai Pozdniakovas, Aleksandras Bružas ir Miša mažasis. Susitikimas buvo lemtingas. Broliai Arlauskiai buvo nušauti, Antaną Arlauskį kulka pasivijo jau toli nubėgusį, o Vytautą Šakį paleido gyvą. Vėliau A. Bružas, jau būdamas sovietiniu valdininku Tirkšliuose, kalbėjo, esą Arlauskius nušovę kareiviai.
Kitą dieną, kaip mena Bronius Girdvainis, Geidžių kaimo gyventojas Tenys žuvusiųjų kūnus pakasė Lėlaičių koplyčios šventoriaus kapeliuose. Gavę žinią, vėliau juos parsivežė giminės ir slapčia palaidojo Pievėnų kapinėse.
Vilniuje gyvenantis žuvusiojo Antano vaikaitis, irgi Antanas Arlauskis, prisimena močiutės pasakojimą, jog koplyčios šventoriuje žuvusiųjų kapas buvęs apkrautas žolėmis ir šakomis. Močiutė klausinėjusi gyvą išlikusį V. Šakį apie žudynes, bet jis bijojęs net kalbėti.
2017 metais naujai pastatytame šeimos kapo antkapyje įrašytos ir žuvusiųjų brolių Arlauskių pavardės.
Albertas RUGINIS
Nuotrauka iš asmeninių archyvų
