Sprogimas

Iš kur atkeliavo tarmės. Kilmė ir istorija

 

     Jau iš mokyklos laikų žinome, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Tarmė (arba dialektas) yra stambiausia teritorinė kalbos atmaina. Tarmės paprastai skiriamos pagal ryškias fonetines ypatybes, nebūdingas kitoms tos pačios kalbos tarmėms. Lietuvių kalba labiausiai vartojama iš rytų baltų kalbų. Ja šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje, Lenkijos šiaurės rytuose (vadinamos lietuvių kalbos salos), nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur.

Istorinės žinios

Pirmosios žinios apie lietuvių tarmes mus pasiekia iš tolimos praeities. Apie lietuvių tarmių skirtybes šiek tiek žinių pateikia pirmųjų lotyniškųjų lietuvių kalbos gramatikų autoriai. Danielius Kleinas (1653) tarmes skyrė pagal nevienodą senovinių dvigarsių tarimą, žodžio pradžios balsį ir pan. Tam tikri skiriamieji aukštaičių ir žemaičių tarmių požymiai nurodyti Augusto Šleicherio gramatikoje (1856) – pirmiausia tai nevienodi senovinių junginių atitikmenys, dvibalsių atliepiniai, nevienodas balsio „o“ tarimas ir kt.  

Pasak dr. Danguolės Mikulėnienės, Lietuvoje pirmasis dėmesį į tarmes atkreipė Jonas Juška (1861). Daug metų gyvenęs ne Lietuvoje, autorius nusakė kelių lygmenų skiriamuosius požymius: fonetikos, morfologijos ir leksikos. Pabrėžęs, kad „patїs ukininkaj Lёtuvos junt ivajrumą savo kałbos nu kałbos szalińu krasztu“, jis skyrė žemaičių, prūsų lietuvių, ariogališkių (t. y. vakarų aukštaičių) ir rytų lietuvių tarmes.

Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Labiausiai tai sietina su raštijos atsiradimu. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, kadangi 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.

Lietuvių tautos kilmė

2005 m. išleistoje akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių tautos kilmė“ buvo išdėstyta visa, ką jis tuo klausimu buvo ištyręs. Viena svarbiausių išvadų – lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme. Tuo gali pasigirti toli gražu ne visos tautos. Pavyzdžiui, prancūzai kilę iš senovės galų, kurie kalbėjo indoeuropietiška keltų kalba. Pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais jie tą kalbą pakeitė į liaudies lotynų kalbą. Būtent iš jos susiformavo dabartinė prancūzų kalba. Panašiai formavosi portugalų, ispanų, rumunų ir kitų Europos tautų kalbos. Lietuvių tauta praeityje niekada nėra keitusi savo kalbos. Būta dvikalbystės periodų, tačiau jie palyginti neseni.

Ilgus tūkstantmečius mūsų kalba rutuliojosi savarankiškai, labai mažai veikiama kitų kalbų. Tas poveikis ėmė stiprėti tik pastaraisiais šimtmečiais, todėl, tiriant lietuvių tautos kilmę, labai svarbi ir kalbos kilmė. Atlikta analizė rodo, kad lietuvių tauta ir kalba kilusios iš rytų baltų pietinės dalies, kai šiaurinė dalis kalbine prasme ėmė tolti dėl labai stiprios finų kalbų įtakos. Maišantis su finais, jų kalbos įtaka padėjo formuotis tos šiaurinės dalies gentinėms kalboms: kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių.

Savo knygoje Z. Zinkevičius teigia: „Neaišku, kada susiformavo ta kalbinė struktūra, kurią jau galima vadinti lietuvių kalba. Tiesiog nėra duomenų. Archeologai lietuvių materialinės kultūros elementų randa nuo antrojo, trečiojo mūsų eros amžių. Jeigu buvo tam tikrų tautos kultūros elementų, reikia manyti, kad būta ir kalbos, taip pat ir kalbos struktūros elementų. Tie pseudokalbininkai, kurie apie kalbos istoriją neturi supratimo, teigia, kad lietuvių kalba susiformavo prieš kelis tūkstančius metų. Jie teisūs tuo, kad kalbėjimo tam tikra tąsa tuomet jau tikrai buvo. Tačiau tuo metu tikrai nebuvo struktūros, kurią būtų galima pavadinti lietuvių kalba. Jeigu lietuvių kalba laikysime tokią, kuri turi dabartinę struktūrą, jos pradžios galima ieškoti ne anksčiau, kaip pirmaisiais mūsų eros amžiais. O jeigu nekreipsime dėmesio į struktūrą, turėsime omenyje tik kalbėjimą, galime ieškoti bet kuriame amžiuje. Deja, tai yra nusišnekėjimas. Mokslų sandūroje kalbos kilmę, be kalbos istorikų, tiria ir archeologai bei antropologai. Archeologai nustato materialinės kultūros, o kalbininkai – kalbos pakitimus.

Lietuvių kalba neturi senų rašytinių šaltinių. Pirmieji raštai pasirodo tik XVI a. Laimė, tos informacijos trūkumą kompensuoja tarmės. Aš jau senokai tyrinėju tarmes. Ypač man rūpi, kaip formavosi ir atsirado tarmės. Joje gerai ištirtas senasis indoeuropietiškas tarminis paveldas. Tie indoeuropiečių tarminiai reliktai, kurie išlikę dabartinėse lietuvių tarmėse. Svarbiausia man buvo išsiaiškinti, kaip ir kodėl atsirado tarmės. Ištyrus paaiškėjo, kad dabartinės lietuvių kalbos tarmės pradėjo formuotis IX–X a. Kartais vaizdingai sakoma, kad žemaičių tarmė – lietuvių kalba kuršio lūpose. Buvo laikai, kai lietuviai, ir ne tik jie, neturėjo pavardžių. Tik vėliau iš vardų atsirado pavardės. Kada vardas pradėtas vartoti ne tik asmeniui, bet ir jo palikuonims. Pavardė nuo vardo skiriasi tuo, kad tai yra paveldimas asmenvardis...“

Pirmieji spausdinti leidiniai

Seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje 1547 m. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė“, sąbalsinė „priebalsė“ ir kt.). Su M. Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Apie 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje ir vėlesnėse XVII–XVIII a. gramatikose pateikta šiek tiek žinių apie lietuvių kalbos tarmes, bet jos labai fragmentiškos.

Taip XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, šiuolaikinės dialektologijos užuomazgos, kurios ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

Šiuolaikinės dialektologijos užuomazgos

Istorikai ir tyrinėtojai sutinka, kad tikrosios, mokslinės, lietuvių dialektologijos pradininkais reikia laikyti Antaną Baranauską ir Kazimierą Jaunių. A. Baranauskas sukūrė pirmąją detalesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir apibūdino 11 svarbiausių tarmių.

LKI Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, kurio padalinys yra Tarmių archyvas, kaupiama medžiaga iš įvairių dialektologinių ekspedicijų, asmeninių archyvų ir pan. Archyve saugoma didžiulė tarmių tekstyno duomenų bazė, garso įrašų fonoteka (apie 6800 valandų garso įrašų), kartotekos, tarmių aprašai, transkribuotų tekstų rankraščiai. Didžiausias LKI vykdytas dialektologinis projektas, vadovaujamas prof. D. Mikulėnienės, vadinasi „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje“.

Šiais laikais dialektologams darbą smarkiai palengvina išvystytos skaitmeninės technologijos bei naujovės, įvairios garso bei vaizdo apdorojimo ir archyvavimo programos. Duomenys ir jų kopijos patikimai saugomi laikmenose ar duomenų bazėse.

Kalbant apie įvairios medžiagos rinkimą, reikia pasakyti, kad dialektologai surenka toli gražu ne tik kalbiniams tyrimams svarbią ir reikalingą medžiagą, bet, dirbant biografiniu metodu, surenkama daug svarbios istorinės, etnografinės, etnologinės, tautosakinės medžiagos.

Etninio palikimo išsaugojimas

      

Žemaičių tarmė užima vakarinę Lietuvos dalį. Ta dalis gerokai mažesnė negu aukštaičių tarmė̃s. Aukštaičių ir žemaičių vardai vartojami jau seniai, bet anksčiau šiais vardais buvo vadinamos ne tarmės, o Lietuvos valstybės dalys.

Prof. dr. Rimantas Balsys, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, sutiko pasidalinti mintimis su mūsų laikraščio skaitytojais apie žemaičių išskirtinumą, būdą, taip pat etninio palikimo išsaugojimo svarbą: „Vargu, ar kas geriau už žemaičių istoriką Simoną Daukantą galėtų apsakyti žemaitiškąjį būdą: „Visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto, ir pety vyrai žaliūkai. Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovyla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų palytėjo ar žodžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo, nesgi kelio nedoram nelenkė <...>. Atlikimas darbo ar reikalo jų džiaugsmu buvo, o pailsis po vargų linksmybe <...>. Liuosybę savo pervis mylėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūt ėmę; Namų savo niekados neužmiršo, nesgi, kame keliavę, vargę ar viešpačių rūmuose linksminęsi, visados namų savo ilgėjos, todėl šiandien dar sako: „Savo namaičiai, kad ir smilgaičiai.“ Negi čia dar reikia ką pridurti? Jei atpažinote save, galite laikyti save žemaičiu.

Per pastaruosius dešimtmečius pakito žemaičių savimonė, savęs, kaip ypatingos etninės grupės, suvokimas. Visa tai arba yra, arba to nėra. Sąmoningai pabrėžiau kai kuriuos S. Daukanto teksto žodžius. Jeigu šias vertybes perpranti, esi įsišventinęs į žemaičius ir pasišventęs Žemaitijai. Kita vertus, nereikėtų užmiršti, jog identitetas nėra savaiminė duotybė. Reikia nuolatinių pastangų, triūso, budėjimo. Prisimintini žymios mitologės Marijos Gimbutienės žodžiai apie lietuvius: „Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.“ Tas pats tinka ir žemaičiams. Kad ir kaip būtų liūdna, bet vis dažniau girdime pranašystę, jog XXI amžius – etninių bendruomenių egzistavimo pabaigos amžius, tad nuo mūsų visų bendrų pastangų – mūsų savimonės gilumo, ryžto nuolatos šviestis ir šviesti, stiprėti ir stiprinti savo teritoriją, kalbą, papročius priklauso, kiek ilgai mes galėsime kalbėti apie žemaitiškąjį identitetą. Jauni žmonės neretai vengia kalbėti žemaičių tarme ir manau, jog yra keletas priežasčių. Tai – bendrinės kalbos sklaida (knygos, laikraščiai, radijas, televizija), jaunų žmonių migracija iš senųjų žemaitiškų regionų į didžiuosius miestus, etniškai mišrios santuokos, savimonės, pasididžiavimo savo gimtuoju kraštu stoka. Be to, menkas valstybės dėmesys Lietuvos regionams ir jų istorijai, kultūrai. Kita vertus, „tas velnias nėra toks juodas, kaip jį paišo“, nes pastaraisiais metais pastebimas žemaičių kalbos renesansas. Kad būtų išsaugota ir ateities kartoms perduota ne tik tarmė, bet ir žemaičių etninis palikimas, domėjimasis savo šaknimis? Šį tą galima pridurti. Regis, pakanka ir įstatymų, ir organizacijų, ir programų. Dar 1999 metais buvo priimtas „Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas“, kurio pirmieji du uždaviniai yra garantuoti etninės kultūros paveldo išsaugojimą bei gyvosios tradicijos tęstinumą ir laiduoti Lietuvos etnografinių regionų tradicijų savitumo išlaikymą, pažinimą, fiksavimą bei perteikimą.

   Šį mėnesį Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019-aisiais bus minimos pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (Ipatijaus kronikoje aprašant Haličo–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas) 800-osios metinės, paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais. Taip pabrėžiama Žemaitijos lemiama reikšmė Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje Vokiečių ordinui vykdant kuršių ir prūsų genčių nukariavimus, taip pat Žemaitijos vaidmuo Europos istorijoje 1236–1422 m. laikotarpiu, 200 metų trukusi kova su Ordinu ginant savo žemę ir laisvę, indėlis į pergalę Saulės ir Durbės mūšiuose užtikrinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprėjimą, apsaugant latvių ir estų žemes nuo prūsų likimo. Seimas šį sprendimą priėmė pripažindamas Žemaitijos indėlį per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą, išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją. Manau, kad tai bus dar vienas geras impulsas ir paskata tęsti pradėtus darbus.“

Algirdas PETRAVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

 


Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode