Sprogimas

Arkivysk. S. Tamkevičius: „Net neabejodamas pasirinkčiau tą patį kelią...“

 

Tęsdami temą apie šiemet 450 metų jubiliejų mininčią tarptautinę Romos Katalikų Bažnyčios vyrų vienuoliją – Jėzuitų draugiją, pristatome gerai žinomą jos narį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių ir šio garbaus dvasininko interviu „Būdui žemaičių“.

Biografija

Wikipedijos duomenimis, Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime, Lazdijų r., ūkininkų šeimoje. Buvo jauniausias iš keturių brolių. Mokėsi Krikštonių mokykloje1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją19571960 m. tarnavo sovietinėje armijoje, po kurios tęsė mokslus. 1962 m. balandžio 18 d. vyskupo Petro Maželio įšventintas į kunigus. 1962–1975 m. Alytaus, Lazdijų, Kudirkos Naumiesčio, Prienų, Simno parapijų vikaras. 1968 m. tapo jėzuitu1969 m. valdžiai uždraudus kunigauti, dirbo metalo gamykloje, vėliau Prienų melioracijos statybos valdyboje. 1972–1983 m. redagavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. 1975–1983 m. Kybartų bažnyčios klebonas. Čia 1978 m. lapkričio 13 d. kartu su keturiais kunigais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų bei specialiųjų tarnybų. 1983 m. gegužės 6 d. kunigo Alfonso Svarinsko teismo metu suimtas ir šešis mėnesius tardytas Vilniaus KGB kalėjime. 1983–1988 m. kalėjo sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, bet po pusės metų paleistas. 19891990 m. Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, 1990–1991 m. rektorius. 1991 m. gegužės 4 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tituliniu Turudos vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. 1991 m. gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius konsekravo vyskupu. 1996 m. gegužės 4 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. 19992002 m. ir 20052014 m. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. VDU Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris, Kauno arkivyskupijos „Carito“ organizacijos pirmininkas. 2008 m. Pažaislio tarybos narys. 

2015 m. birželio 11 d. Popiežius Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus atsistatydinimo iš Kauno arkivyskupijos ganytojo pareigų prašymą, tačiau, ir nebūdamas šiose pareigose, arkivyskupas aktyviai talkina ten, kur yra kviečiamas.

Kita veikla

1971 m. gruodžio mėn. S. Tamkevičiaus ir kitų aktyvių kunigų dėka buvo parengtas Tikinčiųjų memorandumas, skirtas komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Dokumente surašyti reikšmingiausi to meto Bažnyčios persekiojimo faktai: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtis, kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio įkalinimas, Kunigų seminarijos veiklos varžymai ir kiti tikinčiųjų persekiojimo faktai. Šį memorandumą per trumpą laiką pasirašė 17 000 Lietuvos tikinčiųjų.

Tokiomis sąlygomis buvo brandinama 1972 m. kovo mėn. Simno miestelyje pasirodžiusio pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (toliau – „Kronika“) leidybos idėja. „Kronikos“ pagrindinis sumanytojas, jos leidėjas bei redaktorius 11 metų, iki pat suėmimo ir įkalinimo 1983 m., buvo Simno vikaras 1972–1975 m., Kybartų klebonas 1975–1983 m. S. Tamkevičius.

1972–1983 m. vadovaujami kunigo S. Tamkevičiaus „Kronikos“ leidėjai ir bendradarbiai sugebėjo parengti ir išleisti 51 „Kronikos“ numerį.

1978 m. lapkričio 13 d. penki kunigai iš Lietuvos: S. Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, J. Zdebskis ir Jonas Kauneckas, Maskvoje, Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute, įvykusioje „spaudos konferencijoje“, dalyvaujant penkiems užsienio žurnalistams, paskelbė apie Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimą ir jo tikslus. Per trumpą laiką Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariai parengė ir išplatino daugiau kaip 20 dokumentų. Iš valdžios negauta nė vieno atsakymo. Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto dokumentai buvo skelbiami leidžiamuose „Kronikos“ numeriuose.

Aktyvi tuometinio Kybartų klebono veikla neliko nepastebėta. 1979 m. rugpjūčio 29 d. kunigas S. Tamkevičius buvo iškviestas į respublikinę prokuratūrą, jam oficialiai buvo perskaitytas įspėjimas, kad, jeigu ir toliau tęs antitarybinę veiklą, jam gresia bausmė pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 straipsnį.

Kun. S. Tamkevičius  buvo suimtas 1983 m. gegužės 6 d., A. Svarinsko teismo metu. 23 tomų baudžiamojoje byloje kaltintas antitarybine propaganda ir agitacija, kad 1978–1983 m. „šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, ragino prieš ją kovoti, žemino TSRS tarptautinį prestižą“, kad „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vardu paruoštuose ir išplatintuose dokumentuose pateikdavo iškraipytus faktus, šmeižikiškus prasimanymus…“, „ragino pažeisti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, ir nepaklusti vietinės valdžios organams“.

1983 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo – šešeri metai griežto režimo lageryje ir ketveri metai tremties. 1984–1987 m. kalėjo Permės politinių kalinių lageryje Nr. 37, 1987 m. – Mordovijos Baraševo lageryje, 1987 m. gruodžio mėn. perkeltas į Uralo politinių kalinių lagerį Nr. 35. 1988 m. birželio 10 d. ištremtas į Tomsko srities Staro Sainakovo kaimą. Tų pačių metų pabaigoje S. Tamkevičius buvo paleistas į laisvę. 1988 m. lapkričio 4 d. rytą didelė tikinčiųjų minia iš skirtingų Lietuvos kampelių susirinko į Vilniaus geležinkelio stotį pasitikti iš tremties sugrįžusio dvasininko.

Įvertinimai

Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus aktyvi pilietinė veikla ginant tikinčiųjų teises sovietinio režimo metais 1996 m. Vokietijoje buvo įvertinta Georgo von Hertlingo medaliu. Jis taip pat apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2002 m.). Tais pačiais 2002 m. už heroizmą, parodytą ginant Lietuvos Katalikų Bažnyčią okupacijos metais, už nuopelnus steigiant ir leidžiant „Kroniką“ jam įteiktas Šv. Pranciškaus Ksavero medalis (medalio steigėjas – Šv. Pranciškaus Ksavero universitetas, JAV).

Arkivyskupas S. Tamkevičius taip pat yra Kauno miesto garbės pilietis (1994 m.), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1999 m.), Lazdijų rajono garbės pilietis (2010 m.). 2013 m. lapkričio 10 d. garbingos 75 metų sukakties proga arkivyskupas S. Tamkevičius apdovanotas Kauno miesto savivaldybės 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu.

Tais pačiais metais, vadovaudamasis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu, Seimas nutarė 2013 metų Laisvės premiją paskirti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjui ir redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, Sąžinės kaliniui, Kauno arkivyskupui metropolitui S. Tamkevičiui SJ.

Pokalbis apie Draugiją ir kita

– 1962 m. buvote įšventintas kunigu. Po penkerių metų įstojote į Jėzaus Draugiją. Kas paskatino tai padaryti? Kodėl pasirinkote būtent šią vienuoliją?

– Su Jėzaus Draugija netiesiogiai susipažinau 1956 m. studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, 1956 m. įsijungiau į slaptą būrelį, kuris vadinosi ARS (Aciesreligiosasocerdotalis – Dvasingumo siekiančių kunigų būrys). Būrelio nariai turėjo statutą, aiškiai rodantį būsimos kunigystės kryptį: gyventi neturto dvasioje ir visiškai pasišvęsti kunigiškai tarnystei. Klierikų būrelio steigėjas buvo kun. P. Masilionis SJ, su kuriuo greitai artimiau susipažinau. Baigiantis 1956–1957 studijų metams vasarą buvau pakviestas į aštuonių dienų rekolekcijas, kurias Palėvenėje pravedė kun. P. Masilionis SJ. Šios rekolekcijos man davė nepaprastai daug. Greitai buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę, bet per trejus metus, gyvendamas labai nepalankiose tikėjimui sąlygose toli nuo Tėvynės, gyvenau tų rekolekcijų mintimis ir grįžau aiškiai apsisprendęs toliau siekti kunigystės. Nenutrūko ryšys ir su kun. Pranciškumi.

Po kunigystės šventimų dar aiškiau pamatęs, kokie sunkumai laukia jauno kunigo – tarp jų ir bandymai užverbuoti KGB kolaborantu, supratau, kad reikia labai stiprios dvasinės atramos. Tuo metu pasklidę po Lietuvą labai gražiai tarnavo kunigai jėzuitai: Karolis Garuckas SJ, Antanas Šeškevičius SJ, Jonas Lauriūnas SJ ir kt. Atėjo 1968 metai ir visu aštrumu pajutau sovietinių pareigūnų spaudimą likti ne žmonėms tarnaujančiu kunigu, o bailiu kulto tarnautoju, saugančiu save nuo galimų nemalonumų. Kurijoje atramos neturėjau, todėl subrendo mintis ieškoti atramos pas jėzuitus; tokiu būdu vieną vasaros dieną atsidūriau Stirniuose, pas Draugijos provinciolą t. Joną Danylą SJ, kuris jau buvo šį tą apie mane girdėjęs, ir sutarėme, kad rugpjūčio mėnesį pradėsiu didžiąsias rekolekcijas. Rekolekcijas, vadovaujant t. Romualdui Blažiui SJ, atlikau Tilžės parapijoje, ant Drūkšių ežero kranto.

– Kaip keitėsi Jėzaus Draugijos veikla atgavus Lietuvos nepriklausomybę? Kokie pokyčiai įvyko per pastaruosius beveik tris dešimtmečius?

– Atgavus nepriklausomybę Jėzaus Draugijos, kaip ir kitų vienuolijų nariai, išėjo iš pogrindžio ir pradėjo ieškoti dirvos savo veiklai. Svarbiausiais veiklos barais tapo dvi gimnazijos Vilniuje ir Kaune ir dvasinis vadovavimas – rekolekcijos įvairioms žmonių grupėms. Kai kurie nariai dirbo Vatikano radijuje, vadovavo lietuviškoms parapijoms Kanadoje ir Amerikoje.

– Kaip vertinate Jėzaus Draugijos indėlį į Lietuvos kultūrą, švietimą, religiją?

– Jėzaus Draugija Lietuvoje nėra skaitlinga, todėl kalnų nenuvertė, tačiau jų vadovaujamos gimnazijos ne tik populiarios, bet ir pasižymi labai gerais rezultatais. Esu įsitikinęs, kad moksleiviai ten gauna ne tik gerus mokslo pagrindus, bet ir vertybinį ugdymą. Kadangi gyvename sekuliarioje visuomenėje, dvasinis religinis ugdymas ypač svarbus.

– „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas (idėja) ir redagavimas, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas ir kita Jūsų aktyvi dvasinė veikla, prieštaravusi buvusiai šalyje ankstesnei santvarkai, paženklino Jūsų biografiją tremties ir politinio kalinimo įrašu. Kaip vertinate šį gyvenimo etapą? Jei istorija kartotųsi, ar bandytumėte šios skaudžios gyvenimo atkarpos išvengti?

– Mano įsijungimas į Jėzaus Draugiją sutapo su išsilaisvinimo judėjimu komunistinėse šalyse. Kai atlikau didžiąsias rekolekcijas, virš mano galvos skrido sovietiniai lėktuvai numalšinti Prahos laisvės pavasarį.

Mes, aktyvūs Lietuvos kunigai, svarstėme, ką galėtume padaryti, kad turėtume daugiau laisvės. Tų svarstymų dėka gimė mintis rinkti persekiojimo ir laisvės varžymo faktus ir juos sudėti į pogrindžio leidinį, kuriam davėme „Kronikos“ vardą. Kažkam reikėjo imtis šios pavojingos veiklos; aš buvau vienas iš jauniausių ir dar lageryje nepabuvojusių kunigų, todėl Dievui padedant ryžausi įgyvendinti pogrindžio leidinio idėją. Tai buvo sunkus ir rizikingas darbas, nes KGB labai greitai pradėjo lipti ant kulnų: prasidėjo kratos, tardymai, sekimas ir įvairios provokacijos. Tačiau Dievui laiminant net vienuolika metų buvau prie „Kronikos“ vairo.

1978 metais penki kunigai – A. Svarinskas, J. Zdebskis, J. Kauneckas, V. Vėlavičius ir aš – įkūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą: rašėme dokumentus ir viešinome sovietinės valdžios nusikaltimus, pažeidžiant tikinčiųjų žmonių teises.

Prokuratūra perspėjo, kad disidentinė veikla, jei jos nenutrauksime, pasibaigs areštu, bet nė nemanėme įspėjimų paisyti. 1983 m. pradžioje buvo areštuotas kun. A. Svarinskas, o per jo teismą areštavo ir mane. Sekė ilgi ir sunkūs tardymo mėnesiai, kurie pasibaigė teismu, paskyrusiu dešimties metų bausmę: 6-eri metai griežto režimo lageryje ir 4 metai tremties Sibire.

Jeigu būtų galima sugrįžti į 1968 metus, net neabejodamas pasirinkčiau tą patį kelią, kurį teko pereiti. Jeigu kunigas nesi praradęs idealizmo, pavojai dėl tiesos ir tikėjimo niekuomet nebūna kliūtis kažką veikti bendram gėriui.

– Jūsų veikla, vykdyta dėl Dievo ir Tėvynės, atgavus šalies nepriklausomybę įvertinta ir ne vienu garbingu medaliu, ordinu, ženklais bei titulais. Koks pojūčių skirtumas teisiamojo ir išaukštinamojo vaidmenyse?

– Žmogus visuomet lieki žmogumi. Kai esi niekinamas ir teisiamas, tuomet bandai remtis į Dievą ir su jo pagalba išstovėti, o kai esi giriamas, visuomet yra pagunda mąstyti, kad esi šis tas. Tačiau mūsų tikėjimas padeda ir visus paaukštinimus priimti ramiai, nes tai, kas pasiseka padaryti gero, yra tikra Dievo dovana. Jei ne Dievo pagalba, tikriausiai nebūčiau atsilaikęs, kai buvau verbuojamas būti KGB kolaborantu ir kai grasino ilgų metų bausmėmis. Už viską garbė Aukščiausiajam.

– Aktyviai dirbote daugelyje religinių organizacijų, turėjote tiesioginių tarnystės pašaukimo pareigų kaip Kauno arkivyskupijos „Caritas“, Lietuvos vyskupų konferencijoje ir kitos. Kokią veiklą vykdote kaip jėzuitas? Galbūt turite ateities planų?

– Labai aktyvios tarnystės laikotarpis jau praeityje. Turėdamas per aštuoniasdešimt metų, negali planuoti nuversti kalnus, todėl bandau pasitarnauti ten, kur esu kviečiamas. Nemaža laiko skiriu, detaliai aprašydamas įvykius, kurių betarpiškas dalyvis buvau. Popiežius Pranciškus yra priminęs labai branginti savo šaknis. Mano kartos žmonių šaknys įdomios. Manau, kad kam nors bus naudinga apie jas girdėti iš pirmų lūpų be jokių pagražinimų.

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

kronikosfondas.lt nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode