Tremties keliais... Keturiolikta dalis

Šio mėnesio pasakojimas – apie Narvos gyvenvietę, esančią Manos rajone, Krasnojarsko krašte, apie 100 km į pietryčius nuo Krasnojarsko rytų Sajano priekalniuose, Manos upės abiejuose krantuose. Ir čia trėmimų metais teko pabuvoti mūsų tautiečiams.

Tremties keliais... Vienuolikta dalis

Šį sykį portalo skaitytojus supažindinsime su tuometiniu ir šiandieniniu Bolšoj Ungutu, esančiu Manos rajone, Krasnojarsko krašte. Toje vietovėje taip pat buvo apgyvendinti lietuviai tremtiniai.

Gyvenvietės įkūrimas

Bolšoj Ungutas – miško kirtėjų gyvenvietė Krasnojarsko krašte, Manos (buvusios Šalinskojės) rajone, apie 40 km į pietvakarius nuo Šalinskojės, Rytų Sajano priekalniuose, prie Manos ir Bolšaja Ungutkos santakos. Buvęs miško pramonės centras. Apie 1930 m. šią gyvenvietę įkūrė (taigoje pradėjo statyti barakus, vėliau – nedidelius namukus) per kolektyvizaciją iš Užbaikalės atitremti rusai ūkininkai, 1939–1940 m. čia iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos atvežta daug lenkų (dauguma jų tremtyje ir mirė nuo bado, šalčio, ligų), per karą – suomių, kalmukų, Pavolgio vokiečių, totorių, 1951–1952–1960 m. ukrainiečių ir baltarusių šeimų. Tuomet buvo nemaža gyvenvietė (apie 200 namų). Joje veikė paštas, dvi parduotuvės, vidurinė mokykla.

Tremties keliais... Dešimta dalis

 Pirmąjį naujųjų metų mėnesį supažindinsime skaitytojus su Krasnojarsko krašto, Turuchansko rajono, Igarkos miestu. Tai vieta, į kurią buvo ištremta daug lietuvių.

Trumpas apibūdinimas

Igarka – didelė gyvenvietė, tapusi miestu nuo 1931 metų, esanti prie Jenisiejaus upės, maždaug už 160 km nuo šiaurės Poliarinio rato. Tai upių uostas, į kurį gali įplaukti ir jūriniai laivai. Klimatas labai atšiaurus, žiema tęsiasi beveik devynis mėnesius. Kone nuolat pučia stiprūs vėjai. Žiemą temperatūra nukrinta net žemiau 50 laipsnių. Su Igarkos miestu dar ir dabar galima susisiekti tik upe ir lėktuvais. Kitoks transportas nepasiekia.

Tremties keliais... Devinta dalis

Paskutinioji 2016-ųjų metų publikacija tremties tema – apie Irkutsko srityje esančią Atagajaus gyvenvietę. Į ją buvo ištremta lietuvių iš visos Žemaitijos.

Apie gyvenvietę

Atagajus – gyvenvietė Irkutsko srityje, vakarinėje dalyje, Nižneudinsko rajone, apie 30 km į šiaurės rytus nuo Nižneudinsko, Udos (Čiūnos kairysis intakas) dešiniajame krante. Tai Ukarskij miško pramonės ūkio centras. 1949 m. balandžio mėn. į Atagajų iš dabartinių Plungės, Skuodo, Kretingos r., nuo Panevėžio atitremta keli šimtai žmonių. 1950 m. iš Manzurkos gyvenvietės atvežti dar 36 žmonės, kiek anksčiau ištremti iš Lietuvos. Buvo daug tremtinių iš Vakarų Ukrainos.

Tremties keliais... Aštunta dalis

Šį kartą kviečiame apsilankyti Serebrove, Irkutsko rajone, kur taip pat buvo ištremti lietuviai.

Geografija

Rajono teritorija užima 27,8 tūkst. kv. km plotą, iš šiaurės į pietus tęsiasi 300 km, iš vakarų į rytus – 250 km. Vakaruose ir šiaurėje siejasi su Krasnojarsko kraštu, šiaurės rytuose – su Čiunsko, pietryčiuose ir pietuose – su Nižneudinsko rajonais.

Taišeto rajonas yra Irkutsko srities vakarinėje dalyje ir įeina į Vidurio Sibiro plokštikalnio ir Rytų Sajanų pereinamąją zoną. Tai yra senovinė, palyginus lygi plokštuma, giliai išraižyta Biriusos, Tagulo, Tumanšeto upių ir jų intakų lygumomis. Didžiąją teritorijos dalį užima pelkėta, sunkiai praeinama taiga. Dirvos pilkos, miškingos, pelkėtos, salpa, juodžemio pievos. Taišeto rajono klimatas aštriai žemyninis su ilga rūsčia žiema ir karšta trumpa vasara. Žiemą temperatūra siekia iki -57 laipsnių, o vasarą iki +40 laipsnių.

Tremties keliais... Septinta dalis

Septintąjį kartą kviečiame skaitytojus keliauti į Irkutsko sritį, Solenoją. Ten gyveno iš Mažeikių bei gretimų rajonų ištremti žmonės.

Geografija

Solenojos gyvenvietė yra už 46 km į pietus nuo rajono centro Taišeto. Gyvena apie 900 gyventojų. Gyvenvietė yra abiejuose Biriusos upės krantuose. Tai Sajanų priekalnės.

Tremties keliais... Šešta dalis

Lietuvių, tarp jų ir mažeikiškių, tremtinių pabuvota ir Talajoje, Irkutsko srityje, Taišeto rajone. Apie šią vietovę šiandien nėra jokios informacijos, kaimas praktiškai išnykęs.

Įvairių tautybių tremtiniai

Į Beriozovkos ir Talajos „Lespromchozą“1939 metais buvo atvežti buriatai. Fiziškai jie nesugebėjo įvykdyti miško paruošimo normų, maitinosi prastai, todėl mirtingumas buvo didelis. Žiemą mirusius metė į vieną didelę duobę ir tik pavasarį, kai varnai pradėjo lesti lavonų akis, buldozeris užvertė ją žemėmis. Nuo Ukrainos kolektyvizacijos laikų čia gyveno ukrainiečiai, buvo anksčiau atvežtų ir lenkų.

Tremties keliais... Penkta dalis

Biriusinskas – nedidelis ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Irkutsko srityje, Taišeto rajone, netoli Transsibiro magistralės, ant Biriusos upės kranto. Kartais jį vadina Taišeto miestu-palydovu... Šį kartą apie šią vietovę, kur gyveno tremtiniai iš Žemaitijos.

Tremties keliais... Ketvirta dalis

Tęsiant pasakojimą apie lietuvių tremties vietas, šį kartą pabuvosime Kodinsko rajone, Krasnojarsko krašte.

Kodinskas

Miestas įkurtas 1977 metais Bogučianų hidroelektrinės, kuri pradėta statyti 1980 metais, statybos pradžiai, tačiau dėl finansinių problemų statyba buvo sustabdyta arba vyko lėtai. Prie baigiamos statyti Bogučianų hidroelektrinės bus užtvindoma Angaros upė. Į užtvindomą zoną patenka 31 gyvenvietė. Dalis jų – tai buvusios tremties vietos, kuriose liko lietuvių tremtinių kapinės, todėl bendrija „Lemtis“ 2011 metų rugsėjo mėnesį organizavo ekspediciją į šį rajoną, kurios metu buvo aplankyta bent dalis užliejamų kapinaičių... Dabar Kodinske gyvena apie 16000 žmonių.

Kodinsko kapinėse palaidoti Petraitis, Aleksandras Andreas, Nacepenus Bagdonas, Semionas Adomaitis, S. Petruškevičius, Aleksandravičius, Baltais Jevgen.

Tremties keliais... Trečia dalis

Šį kartą, sekdami mūsų tautiečių keliais į Sibirą, lankysimės Krasnojarsko krašto Bolšoj Ulujaus, Trojicko bei Turecko gyvenvietėse.

Bolšoj Ulujus

Bolšoj Ulujus yra rajono centras prie Bolšoj Ulujaus ir Čiulymo santakos, apie 30 km plentu į šiaurę nuo Ačinsko. 1949 metais čia atitrėmė lietuvių iš Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonų. Dalis tremtinių vėliau atsikėlė iš aplinkinių kaimų. 1955 metais čia gyveno 55 lietuvių šeimos. Žmonės dirbo mašinų ir traktorių stotyje, statybose, aplinkiniuose kolūkiuose, pagalbiniais darbininkais įvairiose įstaigose. Apie 1959 metus tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą.

 

Tremties keliais... Antra dalis

Tęsdami straipsnių ciklą apie tremties vietas, šį kartą lankysimės Krasnojarsko krašto Pasečnoja, Bagatolkos ir Baravojaus kaimuose, kur taip pat buvo ištremta nemaža dalis lietuvių.

Istorija

Visus šiuos minėtus kaimus jungia Tiuchtetskij rajonas, esantis vakarinėje Krasnojarsko krašto dalyje, maždaug už 294 km.. Rajono plotas siekia 9339 km. Šiaurėje ribojasi su Jeniseisko, Rytuose – Biriliusos, Pietvakariuose –su Bolšeuluisko, Pietuose – su Bogotolo rajonais, o Vakaruose – su Kemerovo ir Tomsko sritimis.

Tremties keliais... Pirma dalis

Trėmimas – vienas skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kai Lietuvos piliečiai per prievartą ir prieš savo valią iš savo namų buvo išvežti į atšiauriausias Rusijos vietoves. Masiniai gyventojų trėmimai prasidėjo 1940 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1953 m. Per visą laikotarpį buvo ištremta apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.

www.budas.lt pradeda straipsnių ciklą apie tremties vietas, ten likusius gyventojus, jų atsiminimus, išlikusias kapines. Tą mums padės padaryti teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys Gintautas Alekna.

Šį kartą lankytojus supažindinsime su Krasnojarsko krašto keliomis gyvenvietėmis, į kurias buvo ištremti mūsų tautiečiai. Tarp jų – nemaža dalis ir Mažeikių rajono gyventojų.

Alagirka

Šio kaimo pavadinimas likęs tik istorijoje. Alagirkos kaimas išnyko maždaug prieš 20–30 metų, dabar ten tik dunkso pliki laukai, apaugę krūmokšniais ir piktžolėmis. Iš šio kaimo žmonės išsikėlė gyventi į gretimus kaimus, kai kurie 1958 metais grįžo į Lietuvą, kiti palaidoti Alagirkos kapinėse, esančiose miške, prie pat keliuko, kuris vingiuoja į buvusį Alagirkos kaimelį. Aplinkinių kaimų gyventojai teigia, jog čia palaidota apie 10 lietuvių, tačiau kapinėse atlikus kapų inventorizaciją atrasta daugiau sunkiai įžiūrimų kauburėlių. „Negalėjome nustatyti, kieno tai kapai. Kryžiai sutrešę, nuvirtę arba visai jų nėra. Kapinių teritorija praktiškai tik spėjama“, – portalui budas.lt sakė G. Alekna.

Pasak tremtinio Antano Rimgailos, į Alagirką iš tuometinio Ylakių valsčiaus, Skuodo rajono, buvo ištremtos Juzumų, Gramaliauskų, Raštikių, Varapnickų, Liubšių, Puškorių, Visockių, Mockų, iš Sedos, Mažeikių rajono – Ročių šeimos. Iš viso 9 šeimos, 32 žmonės, 5 iš jų Alagirkoje ir mirė.  

Ust Čiulskas

Ši gyvenvietė nuo rajono centro nutolusi apie 100 km. Tai buvęs Karasijaus kaimas. Anot A. Rimgailos, Į šią vietovę buvo ištremta 10 šeimų, 24 žmonės, 3 šeimos nariai vėliau atvežti, 2 mirė. Iš Židikų valsčiaus, Mažeikių rajono, čia buvo ištremta Dagienė, Ziberkas, Norkiai. Iš Skuodo rajono Ylakių valsčiaus čia atitremti Tamoševičius, Norvilas, Kintenis, Konteniai, Šimkai, Pačerinskai, Nakučiai, iš Anykčių rajono – Kriščiūnų šeima.

Čindatas

Šis kaimas nuo rajono centro nutolę kaip ir Ust Čiulskas – apie 100 km. Iš Mažeikių apskrities gyventojai buvo ištremti 1949 m. kovo 25 d. Sąstatas buvo suformuotas ir išvyko kovo 27 d. Trys vagonai buvo užpildyti Lūšės geležinkelio stotyje, kad arčiau būtų vežti žmones iš Židikų ir Ylakių valsčių. Iš viso 10 šeimų, 33 žmonės, 7 – mirė. Iš Tirkšių valsčiaus, Mažeikių rajono, į šią vietovę buvo atvežti Juciai, Oženeckiai, Rimgailai, Kryžiai, Ubos, Ubavičiai, Malūkai, Zembliai, iš Ylakių, Skuodo rajono – Ružauskai, Kubilavičienė.

Sunkios sąlygos

      Pasak vietinių gyventojų, atitremti lietuviai šiose gyvenvietėse rado kalmukų, pavolgio vokiečių ir kitų tautybių tremtinių. Vėliau privežė iš lagerių buvusių politinių kalinių. Kolūkiai vertėsi sunkiai. Tremtiniams dar teko matyti malant rankinėmis girnomis. Dalis lietuvių jaunimo gavo leidimus mokytis mechanizatoriaus amato. Vėliau jie dirbo traktorininkais ir kombainininkais.

Susisiekimas blogas. Dar dabar, pasak G. Aleknos, kai palyja, sunku pravažiuoti, o tremties metais, gyventojai pasakojo, buvo važiuojama tik traktoriais ir arkliais. Mašinomis važiuodavo tik vidurvasaryje, kai išdžiūdavo, arba žiemos pradžioje, kol neužpustydavo.

Atsiminimai

Aldona Kalėda-Petkutė, gimusi 1933 m. Lietuvoje jų šeima gyveno Skuodo rajone, Ylakių valsčiaus Pašilės kaime.

Kaip pasakojo tremtinė, iki Bogotolo juos vežė traukiniu. Vagonas buvo pilnas lietuvių. Po to nuo Bogotolo iki Tiuchteto vežė mašinomis, o nuo Tiuchteto iki Kandato – gyvuliais. Lietuvius išskirstė po kaimus, ir taip prasidėjo jų sunkus gyvenimas. Praėjus vieniems metams jų visa šeima persikėlė gyventi į Karasijų, dabartinį Ust-Čiulską. Karasijuje gyveno septynios lietuvių tremtinių šeimos.

Petkų šeima gyveno normaliai, maisto jiems netrūko: laikė bites, turėjo medaus, taip pat lašinių, taigi šeimai badauti nereikėjo. Kitos lietuvių šeimos gyveno blogiau. Kaip pasakojo Aldona, moterys dirbo įvairius darbus: vienos prižiūrėjo gyvulius, kitos siuvo rūbus namuose arba dirbo įvairius kitus lauko darbus. Vyrai kirto mišką, gaudė žuvį, dirbo vairuotojais, kombainininkais, ir t. t. Žiemos buvo (ir yra) šaltos, oro temperatūra nukrisdavo iki 50–55 laipsnių šalčio, o vasaros karštos. Vasarą kankino karščiai ir mažos musytės (maškara), žmonės veidą apsisaugodavo specialiu tinkleliu.

Praėjus dešimčiai metų, Aldonos tėvai ir jos du broliai išvyko į Lietuvą. Tėvai jau mirę ir palaidoti Lietuvoje, Skuodo rajone, Ylakių kapinėse. Aldonos brolis Vytautas Petkus gyvena Skuode, o Juozas Petkus – Plungėje. Trečias brolis Petras Petkus, sukūręs šeimą, liko gyventi Sibire, Ačinsko rajone, Rosviet kaime. Aldona Kalėda-Petkutė taip pat sukūrė šeimą ir liko gyventi Sibire. Iki 1996 metų gyveno Karasijuje, o nuo 1996 m. gyvena Krasnojarsko krašte, Tiuchteto rajone, Pavarionkino kaime. Šiuo metu Aldona jau pensininkė, dirba namų ruošos darbus, laiko gyvulių, melžia savo karves, ūkį prižiūri viena, nes vyrą jau yra palaidojusi Sibiro žemėje.

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS NUOTRAUKOS

 

 

www.budas.lt publikaciją remia 

Powered by BaltiCode