Reklama 2

Tremties keliais... Penkta dalis

Biriusinskas – nedidelis ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Irkutsko srityje, Taišeto rajone, netoli Transsibiro magistralės, ant Biriusos upės kranto. Kartais jį vadina Taišeto miestu-palydovu... Šį kartą apie šią vietovę, kur gyveno tremtiniai iš Žemaitijos.

 

Sujeticha

Biriusinskas tremties laikais buvo vadinama Sujeticha. Tai dabartinė Biriusinsko gyvenvietė, išsidėsčiusi ant Biriusos upės kranto, šalia geležinkelio magistralės. 1897 m. statant Didįjį Sibiro geležinkelį įkurtas atsišakojimo punktas Sujeticha. Pagal vieną iš versijų, pavadinimas kilo nuo žodžio „sujeta“ – skubėjimas, lėkimas, kurie buvo geležinkelio tilto statybos metu. 1899 m. aplink punktą susiformavo nedidelė gyvenvietė.

Sujetichos gyventojai dirbo prie geležinkelio, žemės ūkyje ir miško pramonėje. Ekonominiam regiono vystymuisi reikėjo daug miško medžiagos, ir Sujetichos apylinkėse prasidėjo miško paruošimo darbai, o 1912 m. kaime pastatė pirmąją lentpjūvę. Vėliau buvo atidaromos naujos lentpjūvės, paskui sujungtos į vieną kombinatą. Tuo pačiu metu atidarytas vaikų darželis, septynmetė mokykla, pastatytas klubas ir geležinkelio stotis. Prie kombinato įsteigtas medicinos punktas ir ligoninės korpusas. 1929 m. pradėjo dirbti miško pjovimo gamykla. 1930-ųjų metų viduryje Sujetichai suteiktas darbininkų gyvenvietės statusas. Čia atidarė vidurinę mokyklą. 1933 m. pastatytas klubas ir geležinkelio stotis. 1934 m. Sujetichos kaimas tapo darbininkų gyvenviete.

Hidrolizės gamyklos poreikis

Svarbiausiu sprendimu dėl miesto ateities tapo sprendimas, priimtas 1943 m., dėl naujų hidrolizės gamyklų statybos Sovietų Sąjungoje. Jų produkcija buvo labai reikalinga. Etilo spirito trūkumą jautė karo ligoninės, gynybinės įmonės, aviacijos ir vandens transportas, kitos šakos ir ūkio sferos. Ypač svarbu buvo tai, kad spirito gamybai hidrolizės būdu nereikėjo itin deficitinės tuo metu maisto žaliavos. Tuo labiau, kad hidrolizės gamyklos pačios tiekė šalies gyvulininkystės kompleksui turtingas aukštos kokybės baltymų ir nepakeičiamų aminorūgščių pašarines mieles (blokadiniame Leningrade hidrolizės produktai buvo naudojami kepant duoną). Paklausus buvo ir kitas pagalbinis hidrolizės gamybos produktas – angliarūgštė, naudojama maisto pramonėje.

Statyba prasidėjo 1947 m., tam Sujetichoje buvo įkurta statybinė-montavimo valdyba, išplėsta tuo laiku veikusi plytų gamykla, pastatyta elektrinė. Kad būsima įmonė būtų patikimai aprūpinta žaliavomis, padidintas veikiančių lentpjūvių galingumas.

Vietą naujajai gamyklai Sujetichos gyvenvietėje nulėmė lentpjūvėse susidariusių atliekų dideli kiekiai (šalia naujosios gamyklos buvo stambi miško pjovimo pramonė); didelės švaraus gėlo vandens atsargos (naudojo Biriusos upės resursus); arti esančios anglių kasyklos; labai geras susisiekimas (šalia – Transsibiro magistralė, buvo statoma Abakano–Taišeto magistralė); laisvos darbo jėgos Sujetichos gyvenvietėje ir aplinkiniuose kaimuose.

Tremties punktas

Per 1948–1949 metų trėmimus į Sujetichą buvo atvežta keli tūkstančiai lietuvių. Tai labai stambus tremties punktas. Nagornajos, Stroitelnajos, Trūda, Chmelnickio gatves pastatė vien lietuviai. Tremtinių prakaitu pastatytas ir hidrolizės fabrikas, kuriame vėliau kai kurie jo statytojai ir dirbo patys. Kiti žiemą kirto mišką, dirbo vietinėje lentpjūvėje, vasarą – plušėjo statybose. Moterys daugiausia dirbo plytinėje, po 12 valandų naktinėse pamainose. Žiemos, kaip prisimena tremtiniai, čia būdavo šaltos, iki 50 laipsnių šalčio. Žmonės atvežtus rūbus mainydavo į šiltesnius drabužius ar veltinius. Alino sunkus ir ilgas valandas trunkąs darbas, labai stigo maisto. Menko uždarbio neužtekdavo net prasimaitinimui. Duonos kartais nebūdavo po tris mėnesius, o stiklinė miltų kainavo 5 rublius. Barakuose knibždėjo blakės ir utėlės. Lietuviai labai sirgo maliarija. Pirmaisiais tremties metais nuo ligų ir bado daugiausia mirė vaikai ir seneliai. Neaplenkė mirties šmėkla ir daugelio vidutinio amžiaus žmonių.

Gyvenvietė klestėjo

1952 m. hidrolizės gamykloje pagaminta pirmoji produkcija – etilo spiritas. 1953 m. pasiekė etilo spirito ir pašarinių mielių gamybos projektinį galingumą. Montuoti įrangos ir paleisti gamybą į Sujetichą atvažiavo Archangelsko hidrolizės gamyklos specialistai, kurių dauguma pasiliko dirbti Irkutsko srityje. Greit Biriusos gamykla tapo kadrų kitoms regiono hidrolizės ir mikrobiologijos įmonėms kalve.

Spirito, mielių ir furfurolo gamybai gamykla naudojo lentpjūvių ir medžio apdirbimo atliekas (lustus ir pjuvenas), taip pat žemės ūkio atliekas. Žaliava buvo pristatoma iš miško paruošimo ir agrarinių Irkutsko srities ir Krasnojarsko krašto įmonių.

Gamykloje buvo pastatyta nuosava šiluminė elektrinė. 1961 m. pradėti eksploatuoti valymo įrenginiai, kurie valė ne tik pramonines, bet ir buitines nuotekas.

Plečiantis gamyklai, plėtėsi ir statėsi gyvenvietė. Papildomai atidarytos vidurinė ir pradinė mokyklos, ligoninė, biblioteka, kiti socialiniai-kultūriniai objektai. Padidėjo gyventojų skaičius. 1967 m. Sujetichos darbininkų gyvenvietei suteiktas rajoninio pavaldumo miesto statusas ir gyvenvietė pervadinta į Biriusinską nuo netoliese tekančios Biriusos upės pavadinimo. Šiuo periodu hidrolizės gamykla – pagrindinė Biriusinsko įmonė – tapo mikrobiologinės pramonės Sovietų Sąjungoje pasididžiavimu. Ji įėjo į stambiausių ir techniškai aprūpintų šalies hidrolizės gamyklų skaičių, buvo pati stambiausia iš trijų panašių gamyklų kituose miestuose Irkutsko srityje. Joje dirbo 1450 žmonių. Buvo prestižas dirbti įmonėje: didelis atlyginimas, lengvatos, garbė ir pagarba.

Biriusinsko gyventojų skaičius nuolat augo iki 1970-ųjų metų, po to pradėjo mažėti dėl sumažėjusio gimstamumo, tačiau labiausiai dėl migracijos, kuri ypač išaugo 2000-aisiais metais, po Biriusinsko hidrolizės gamyklos bankroto. Šiuo metu mieste gyvena apie 9 tūkst. gyventojų. 2005 m. gamykla uždaryta. Miestas neteko savo vystymosi svarbiausios ekonominės bazės.

Beveik visas Biriusinskas apstatytas vienaukščiais mediniais namais. Tik centre stovi penkiaaukščiai blokiniai namai. Kai kur stovi kotedžo tipo plytiniai individualūs pastatai. Tik centrinėje dalyje stovi 13 penkiaaukščių blokinių namų. Matyti sugriuvusios hidrolizės gamyklos korpusai.

Vasarą Biriusinske daug žalumos, o žiemą daug sniego.

Lietuvė

     Pasak Biriusinske tebegyvenančios lietuvės Danutės Urbonavičiūtės (g. 1933 m., ištremtos1949 m. kovo 25 d. su tėvais ir 3 seserimis į lagerį), laikui bėgant, tremtinių gyvenimas pagerėjo, kai kurie iš jų pasistatė namukus. Lietuviai rinkdavosi vieni pas kitus, švęsdavo religines šventes, krikštydavo vaikus. Mirusiuosius laidodavo su bažnytinėmis apeigomis, nes tarp tremtinių buvo ir kunigų. Nors bažnyčios ir nebuvo, apeigas atlikdavo prie papuošto altorėlio.

Lietuvių kapinės

        Jeigu lietuviai gyveno didesnėse gyvenvietėse ir dirbo pramonės įmonėse arba kasyklose, mirusiųjų pagerbimui statė metalinius arba betoninius kryžius ir antkapius. Apie tai byloja ant kalvos esančios didelės kapinės, kuriose iškilę daugiau nei 200 lietuviškų kryžių. Čia daug ir metalinių bei betoninių antkapių ir kryžių, kurie, lietuviams prasigyvenus, pakeitė medinius.

Pasak ten apsilankiusio teleoperatoriaus, fotografo, keliautojo, ekspedicijų į tremties vietas organizatoriaus ir vadovo, „Lemties“ bendrijos nario Gintauto Aleknos, Biriusinsko kapinės – vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių visame Sibire: „Suskaičiuojama apie 250 lietuviškų kapų. Tai antros pagal dydį lietuvių tremtinių kapinės visame Sibire.“ Anot G. Aleknos, kadangi Biriusinsko kapinėse stovintys antkapiai ir paminklai betoniniai, jie, lankantis 2008 m., buvo pakankamai gerai išsilaikę. Medinių kryžių čia neaptikta ir 1989 m., kai G. Alekna pradėjo ekspedicijas į tremtinių kapines Sibire. Jis prognozuoja, kad neverčiami masyvūs paminklai Biriusinske dar turėtų stovėti kelis šimtus metų: „Lietuvių kapai nedideliu atstumu nutolę nuo kapines skiriančio asfaltuoto tako. Didžioji dalis lietuviškų kryžių betoniniai, gan gerai išsilaikę, tačiau jau reikalaujantys kruopštaus rankų darbo. Reikia paryškinti paminklų užrašus, iškirsti krūmus. Kapų tvorelių praktiškai nelikę, išskyrus keletą geležinių tvorelių. Daug palaikų išvežta į Lietuvą. Galima teigti, jog kapines būtina tvarkyti.“

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode