Romas

V. Jurkonis. Baltarusija priėjo išsipardavimo Rusijai ribą

 

Naujametiniai pasistumdymai tarp Baltarusijos ir Rusijos tiems, kas stebi šias valstybes, nėra jokia naujiena. Kai kurie net juokauja, kad sąjungininkų draugystė įprastai trunka vienuolika mėnesių, t.y. visus metus išskyrus gruodį. Visgi šiemet nerimo Minske, daugiau nei įprastai, o ir Rusijos apžvalgininkai svarsto galimus Baltarusijos prisijungimo motyvus, pliusus ir minusus.

Reikia pasakyti, kad pratimo (pasistumdymo) esmė nesiskiria, net ir spaudimo intensyvumas nėra didesnis, nei, tarkim, 2010-ųjų pabaigoje prieš taip vadinamus Baltarusijos prezidento rinkimus. Tačiau kylantį ažiotažą galima sieti su tuo, jog suprantama, kad tokių santykių distancija nebe tokia ilga kaip ankščiau. Kremlius, atrodo, nenusiteikęs žaisti įprastų žaidimų ir, kaip baltarusiai sako, mainyti naftą tiesiog už bučinius (draugystę). O oficialusis Minskas tokiomis sąlygomis neturi daug ką pasiūlyti ir jaučia, kad prieita kritinė (išsi)pardavinėjimo riba.

Akivaizdžių motyvų radikaliai keisti santykių kursą neturi nei viena, nei kita ginčo pusė. Rusijoje aptarinėjami galimos sąjunginės valstybės motyvai, neva teoriškai atveriantys V. Putinui 2024 m. kandidatavimo perspektyvą, atrodo ne visai rimtai. Režimo sąlygomis (o tiek Rusija, tiek Baltarusija yra autoritarinės valstybės) tokie teisiniai špagatai vargu ar reikalingi.

A. Lukašenka pastaruoju metu dažniau kalba apie Baltarusijos suverenitetą, bet kaimyninė valstybė vien žodžiais labiau nepriklausoma netaps. Visa Rusijos – Baltarusijos santykių dinamika rodo, kad Baltarusijos prezidentas per savo valdymo metus ne kažin ką nuveikė stiprindamas Baltarusijos nepriklausomybę – greičiau atvirkščiai. Nepaisant to, būtent tai leido gyvuoti taip vadinamam Baltarusijos ekonominiam stebuklui, kurį tiksliau būtų vadinti išlaikytinio ekonomika (nes jos pagrindu buvo Rusijos subsidijos ir kitokio pobūdžio parama). Net dalis Baltarusijos opozicijos tyliai džiūgavo, kad A. Lukašenka Maskvoje sugeba „išsimušti“ tiek daug.

Pagrindinis ginčo objektas šiandien yra (prekybos naftos produktais) mokesčių manevras, kuris aiškiai rodo, jog visos įtampos epicentre yra ekonominio pobūdžio klausimai. Jei tai tėra eilinis derybų raundas, kurio metu Maskva nori parodyti savo stipresniojo poziciją, o kartu ir tikrąją A. Lukašenkos vietą, tai pasistumdymas netrukus bus užglaistytas ir rasta tam tikra sugyvenimo formulė, tenkinanti kiekvieną pusę. Blogesnės žinios Minskui būtų, jei Maskva galų gale nuspręstų optimizuoti dvišalius santykius, nes resursų kuo kompensuoti šiuos praradimus šiai dienai nelabai matyti. 
De facto Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos yra tokia didelė, kad jos įkorporavimas į Rusijos Federacijos sudėtį kai kam atrodo tarsi natūrali tokių santykių tąsa. Bet inertiškumas yra viena, o kaštai, kaip teigia tokio požiūrio kritikai, būtų dideli tiek Rusijos užsienio, tiek ir vidaus politikai.

Baltarusija, deja, daug alternatyvų neturi, tik būtų klaidinga daryti išvadą, jog dėl to atsiveria didesnės galimybės Vakarams. Geriausiu atveju Vakarai gali išplėsti oficialaus Minsko derybinę erdvę. Visgi, regis, Kremlius yra toks užtikrintas savo įtaka, jog neprieštarautų ir didesniam finansiniam Briuselio indėliui Baltarusijoje. Ypač jei tai būtų daroma Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos sąskaita.

----------

V. Jurkonis yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Powered by BaltiCode