Reklama 2

Vienišų Lietuvos senolių istorijos liūdina: dauguma jų prašo tik vieno

Senolius prižiūrintys savanoriai prieššventiniu laikotarpiu rūpinasi ne dovanomis, o globotiniais. Nenuostabu – juk kas trečias Lietuvos gyventojas yra pensinio amžiaus, daugiau nei penktadalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Šią negailestingą statistiką savo kailiu galime pajusti, kai su vienišais senoliais netikėtai susiduriame kaimynystėje, išgirstame iš artimųjų ar draugų istorijų. Maltiečiai primena – niekada nevėlu jiems dovanoti savo laiką, dėmesį ar skirti finansinę paramą.

Kai kurių norai sukrečia

„Kai senolius lankome su savaitine sriubos porcija, pirmiausiai jie sako: „Sėsk, pakalbėkime“. Šie žmonės uždaryti tarp keturių sienų, dauguma neįgalūs pajudėti iš savo būsto, savarankiškai nueiti iki parduotuvės. Jie yra visiškai vieni su savo problemomis, rūpesčiais ir negandomis. Dažnas pokalbio ar išklausymo laukia labiau nei sriubos“, – pasakoja Panevėžio miesto Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovė Virginija Vainikevičienė.

Nors V. Vainikevičienė savanoriauja jau dvylika metų, ją sukrėtė maltiečių prižiūrimų senolių intencijos, kurias jie perdavė į Lurdą keliaujantiems Maltos ordino suburtiems piligrimams. „Dauguma šių žmonių prašė lengvos mirties, ir nors gerai žinau jų gyvenimo aplinkybes, intencijų atvirumas mane pribloškė. Vienatvė ir fizinė negalia yra sunkiai pakeliama. Liūdna darosi, kai suprantu, kad ir aš galiu atsidurti tokioje situacijoje – du vaikai jau gyvena užsienyje, trečiasis taip pat planuoja išvykti“, – su liūdna šypsena realybei į akis žvelgia Panevėžio maltiečių vadovė.

Džiaugiasi svetima laime

Aštuonerius metus savanoriaujanti maltietė Marija Čirienė pasakoja, jog šv. Kalėdų laikotarpiu slaugytojai prižiūrimus senolius pradžiugina savo nuožiūra ir iniciatyva. Savanoriams slaugytojams šie senoliai tampa šeimos nariais, tad neretas jų ir paprastomis dienomis, ir švenčių proga dalijasi su slaugomais žmonėmis šeimai gaminamu maistu.

„Jau trejus metus slaugau 87 metų močiutę, kuri man yra lyg mama – ji neturi vaikų, o aš jau nebeturiu mamos. Kad jūs žinotumėte, kiek daug iš jos išmokstu. Mes, sveikieji, esame pratę pasiskųsti, o iš jos nė sykio negirdėjau skundo. Šv. Kūčių vakarą ši močiutė baiminasi tik vieno – kad priešais esančiame name trečio aukšto languose užtrauks užuolaidas. Tuomet ji negalės matyti šeimos susibūrimo, kuriuo įprato džiaugtis per atstumą, bent stebėdama kitos šeimos laimę. Belieka tik mokytis, kaip šie senyvi žmonės geba prisitaikyti, kiek nedaug tereikia, kad jie būtų laimingi“, – sako M. Čirienė.

Ji priduria, kad mes privalome skleisti viltį ir būti solidarūs, padėti vienišiems. Nė vienas nežinome savo likimo, ir galbūt tokios pačios pagalbos prireiks mums paties. „Galiausiai – gerumas nieko nekainuoja, o ir pats gerai jautiesi darydamas gera“, – savanorystei skatina Panevėžio maltietė.

Per išdidūs paprašyti pagalbos

Jei kada nors prekybos centre esate pasisiūlę apmokėti centus skaičiuojančios močiutės pirkinius, jau žinote, kaip išdidžiai ji atsisako tokios pagalbos. Su tokia problema susiduria ir Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai. Retas vienišas, skurstantis ar neįgalus senolis pats kreipiasi į savivaldybę ar paramos organizaciją. Daug dažniau už juos tai padaro kaimynai ar vaikai.

„Skambučių, kuriais prašoma pagalbos maistu ar priežiūros namuose sulaukiu dvigubai daugiau nei galime šias paslaugas suteikti. Mūsų regione aktyviai savanoriauja trisdešimt moterų, dažniausiai jos prižiūri netoliese jų gyvenančius senelius. Prižiūrimiems žmonėms išėjus Anapilin, savanorės jau iš karto žino, kokiems žmonėms jos galės toliau skirti savo pagalbą“, –  priduria V. Vainikevičienė.

Panevėžio miesto maltietės du kartus per savaitę didžiulėmis sriubos porcijomis aprūpina 30 senolių, o daugiau kaip 40 žmonių reguliariai prižiūri namuose – padeda jiems susitvarkyti buitį, įsigyti vaistų, nuvykti į polikliniką. Dažnai padeda susitvarkyti dokumentus dėl bent šiek tiek didesnių pensijos išmokų, patys senoliai tuo negeba pasirūpinti. Prižiūrimų žmonių amžiaus siekia 80-95 metus, dalis jų yra neįgalūs.

„Viena mūsų prižiūrima moteris gauna 108 eurų pensiją vien dėl to, jog neranda reikiamų dokumentų. Jei ne mūsų parama, jos buitis būtų dar skurdesnė“, –  sako maltietė.

Maltos ordino pagalbos tarnybos informacija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode