Išganymas ir praganymas psichologo kabinete

Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ visais atžvilgiais ženkli knyga. Ne vartant knygos puslapius, o vartaliojant kietai suspaustus viršelius – kitaip tariant, ieškant, į kokią kultūros lentyną tą knygą padėti, galima pasidairyti po pačią spintą ir atrasti voratinkliais aptrauktų kerčių, kurių niekas nejudina, nes, kaip sakė vienas populiarus vokietis, Dievas mirė.

Bet iš pradžių pavartykime puslapius. Autorė prisakė: „Rekomenduoju skaityti šią knygą kaip grožinę-pažintinę.“ Nuo savęs pridurkime: geriau pažinsi, kada tau gražiai papasakos. Knyga ima smelktis į skaitytojo sielą kursyvu išspausdintų pasakojimų čiuptuvėliais („Atvažiuojam pas tetą. Atsivežu pyragą, o pusseserė – ne!.. Aš iškepiau, o ji – ne...“).

Pasakojimų ir jų komentarų pynė, kurią galima visaip girti už sklandumą, įdomumą, įvairumą, pakabinta ant gerai atpažįstamų griaučių. Septyni knygos skyriai atitinka iš krikščioniškų katekizmų žinomas didžiąsias nuodėmes: puikybę, rūstumą, tinginystę, pavydą, godumą, gašlumą ir rajumą (pastarosios dvi nuodėmės sutalpintos į vieną skyrių).

Jei nuodėmės yra griaučiai, gal prie tos konstrukcijos galima pritaisyti sparnus? Pristatant knygą Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, iškilo klausimas apie septynias didžiąsias dorybes. Jas išvardijo skaitytojas kun. Julius Sasnauskas: išmintis, teisingumas, saikas, drąsa, tikėjimas, viltis, dosnumas. Tai septynių nuodėmių priešybės.

Pati L. Vėželienė tikina, kad rašo apie meilę. Tai tarsi universalus vaistas – panacėja. Priminsime, kad Asklepijo ir Epionės duktė Panacėja („visa gydanti“) yra sengraikių gydymo ir vaistų deivė.

Mūsų kultūra prisodrinta krikščionybės, todėl pasakymas, kad nuodėmingas žmogus nebus išganytas, nerėžia ausies net ir psichologo kabinete. Vis dėlto, iš psichologo einant prie klausyklos (juk ir praktikuojantys krikščionys užsuka pas terapeutus), negalima pamiršti, kad išganymas priklauso nuo Dievo malonės, taigi labai nuodėmingas ar labai dorybingas gyvenimas nepanašus į pensijos kaupimą. Nuoširdi atgaila už viso gyvenimo paklydimus gali atpirkti pražangas. Tikėtina, kad ir viena nuodėmė, pavyzdžiui, Dievo atsižadėjimas, gali sunaikinti visas dorybių sankaupas.

Lietuviškas žodis „išganymas“ nukreipia ganyklas ir laidarus. Neklaidžiojant vertime reikia pasakyti, kad hebrajų ir graikų kalbų žodžiai, kurių vertimai pasiekė mus kaip „išganymas“, susiję su laisve, erdve, pločiu (hebraiška šaknis „yesh-“) ir išgelbėjimu (graikiškai „soteria“). Sakytume, kad išganymas – tai ir išlaisvinimas (bent jau tiek, kad avis galėtų pati ganytis), ir išgelbėjimas – laisvai judančios, savo impulsams paklūstančios avies globa.

Žodis „nuodėmė“ – lietuviškas neologizmas, pakeitęs žodį „griekas“. Nuodėmė lietuvių kalboje siejama su nusidėjimu – žodynai teigia, kad nusidėti reiškia pasižeminti, pastatyti, padėti save žemiau. Daiktai yra nudedami, nukišami. Avys pasiklysta, pasimeta, kažkur nusideda. Hebrajų ir graikų kalbose tai, ką mes vadiname nuodėme, yra netaiklus šaudymas iš lanko ar ieties svaidymas – vėlgi, klaida, paklydimas.

Taigi septynios didžiosios nuodėmės ir psichologo kabinete, ir prie klausyklos, kur atliekama išpažintis, yra paklydimai, kurie trukdo laisvai judėti. Tačiau koks tos kelionės tikslas?

Kas yra taikinys, į kurį norima pataikyti? Perteiksiu vieno dabartinio lietuvių poeto, kartu ir pedagogo, mintį. Interviu jis pasakė, kad šiandienos švietimas yra atsisakęs pažintinės misijos: nuvertintas pažinimo kaip tobulėjimo kelio, pažinimo kaip aistros aspektas, o standartizuotos, žmogų niveliuojančios švietimo įstaigos išvirto į edukacinius fabrikus, gaminančius rinkai individus, kurie, susiradę tinkamą vietą visuomenės hierarchijoje, vartotų tinkamus produktus.

Komentuodami panašias mintis, sakytume: nieko nuostabaus, kad tokiomis „siaubingomis“ sąlygomis gyvenantis žmogus būna nelaimingas. Maža to – gali ir kuoktelėti. Psichologų kabinetai, ligoninių palatos – šiais laikais būtini dalykai.

Apginant šiandienos visuomenę, kuri daug negalvojant apibūdinta kaip vartotojiška, galėtume sakyti, kad norint vartoti reikia gaminti, nes mana iš dangaus nekrenta. Jei vartoji, turi ką nors veikti – bent jau suprasti, iš kur ateina renta, dividendai ir kitokios nedarbinės pajamos, todėl reikia būti nors kiek raštingam.

O jeigu nerusena noras tobulėti, nėra aistros pažinti – niekas kitas nekaltas. Šiuolaikinis žmogus su išmaniuoju telefonu gali gyvenimą praleisti spoksodamas į viso pasaulio muziejuose sukauptų meno dirbinių prastas reprodukcijas – tam, kad susirastų geresnių. Bet nei šiuolaikinės visuomenės kritika, nei tos visuomenės teikiamų galimybių vardijimas neatsako į klausimą apie gyvenimo tikslą.

Akivaizdu, kad judame myriop. Tokios sąvokos kaip nuodėmės, dorybės, išganymas paimtos iš kultūros srities, kuri rengia žmogų gyvenimui po fizinio kūno mirties.

Dabar gyvenančių lietuvių galvose atrasime bent dvi pomirtinio gyvenimo sampratas (tiesa, galvų, kuriose tos sampratos aiškiai šviestų, nėra daug). Viena yra krikščioniška. Žmogus miršta, po to keliauja į rojų, skaistyklą ar pragarą, ten laukia Paskutinio teismo, po kurio teisieji prisikels, neteisieji amžinai kentės (kad nepripainiočiau, dabar nutyliu apie požiūrį, kad po mirties žmogus tiesiog „užmiega“ ir laukia prisikėlimo – tokia pažiūra, pagal Katalikų Bažnyčios doktriną, nėra erezija).

Kita samprata – nuolat įsikūnijančių sielų idėja, reinkarnacija. Populiarioje sąmonėje tai siejama su budizmu ir kitomis Indijoje atsiradusiomis religijomis, tačiau reinkarnaciją teigė Platonas, o lietuviškos kultūros dalimi ši doktrina tapo kartu su ją išpažinusiu teosofu Vydūnu.

Ir „vienkartinio“, ir „daugkartinio“ gyvenimo sampratomis tikintieji sieja pomirtinį būvį (ar pasikartojančius būvius) su laimikiu, kuris užgyventas šiame pasaulyje ir priklauso nuo dorybių ir nuodėmių.

Nenuostabu, kad idėjos apie vienokius ar kitokius pomirtinius kentėjimus gali skatinti kovą su savomis nuodėmėmis. Noriu būti geresnis dabar, kad nereikėtų kankintis po mirties. 

2018 m. pavasarį katalikų pasaulyje nemažą šurmulį sukėlė popiežiaus Pranciškaus svarstymai apie pragarą. Savo draugui ateistui Eugenio Scalfari, leidinio „La Repubblica“ steigėjui, popiežius neva pasakęs: „Blogos sielos nėra baudžiamos. Tos, kurios atgailauja, sulaukia Dievo atleidimo ir yra priimamos į Jį kontempliuojančiųjų gretas, bet tos, kurios nesigaili ir negali sulaukti atleidimo, išnyksta. Pragaro nėra – nuodėmingos sielos tiesiog išnyksta.“ Vatikano spaudos tarnyba pareiškė, kad tai tik interpretacija, o ir pats E. Scalfari neginčijo, kad galėjęs suklysti, nes pokalbis nebuvo įrašytas.

Ar toks požiūris į būsimą pragarą, primenantis kankinimų panaikinimą tardant ir viso to pakeitimą eutanazija, nesumenkina noro būti geresniam šiame gyvenime?

Kad ir kaip spėliotume apie ateitį po mirties, pas psichologą atveda šio gyvenimo nedarna. Beje, religiniai vaizdiniai gali būti nedarnos priežastis. Kun. Julijono Lindės-Dobilo (1872–1934) romano „Blūdas“ (1912) pagrindinis veikėjas Petras Bajoriūnas patiria nemenką krizę, kai ima abejoti, ar jo miręs tėvas gali būti išganytas.

Bajoriūnas, vienu metu svajojęs tapti kankiniu už tikėjimą, atgauna dvasios pusiausvyrą, savaip išsprendęs moralinės teologijos problemą. Ir padeda jam ne psichologas (ir kaip jis galėtų padėti?), o bendravimas su įvairiais kunigais ir savi apmąstymai. „Blūdo“ veikėjo nedarnos priežastis yra pasaulėžiūros dalykai, nors netrūksta ir to, ką vadintume streso veiksniais: smurto baimė, persidirbimas.

Išganymas rūpi tiems, kurie tiki, kad pomirtinis būvis kuriamas šiame gyvenime. Bet ir tas, kuris, skaitydamas Linos Vėželienės knygą, tarsi veidrodyje pamatys savo nuodėmingą fizionomiją, tikrai nebus praganytas.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode