Vaiko melas tėvams – nebūtinai žalingas

 

Kartais vaikai gali meluoti – tai nebūtinai blogas dalykas, todėl nerimauti nereikėtų, LRT KLASIKAI sako psichologė psichoterapeutė Rasa Bieliauskaitė. „Tai mane džiugina, nes aš pati paauglystėje tikrai meluodavau tėvams ir mokytojams“, – neslepia ji, bet pabrėžia, kad tėvai savo vaikams niekada neturėtų meluoti.

– Ar turite tokių klientų, kurie skundžiasi, kad nieko nenori?

– Žmogus, kuris nieko nenori, arba nežino, ko nori, yra vienas sunkiausių psichologo klientų. Viena grupė – tai žmonės, kurie nežino arba neleidžia sau norėti ir bijo, netiki, kad iš to gali išeiti kas nors gero. Jie nesiekia, nenori ir neturi svajonės, dėl kurios blizgėtų akys.

Šiek tiek susiję tai, kad kartais ir Lietuvoje, ir kitose Europos šalyse jaunuoliai nenori pradėti gyventi atskirai. Jie gyvena kartu su tėvais, jiems gerai, dėl to neskuba kurti savo gyvenimo. Jaunuoliai tarsi neturi tokio tikslo, nes ir gyvendami nesavarankiškai jie gali turėti savo norų, tikslų, siekių ir idėjų. Iš dalies tai gali būti pozityvus dalykas – pastebima, kad šiais laikais tėvų ir vaikų santykiai yra glaudesni. Tačiau kartais tas artimumas trukdo atsiskirti ar per daug pripratina prie patogumų.

Reikėtų kalbėti apie tuos jaunuolius, kurie nenori palikti tėvų dėl to, kad nedrįsta. Tokia jaunų žmonių būsena yra nesąmoninga, nes jie nejaučia baimės. Jaunuoliai sako, kad jiems nuobodu ir jie nieko nenori. Prisimenu vieną savo pažįstamą paauglį, kuris lengvai bendrauja, bet kai jam staiga užduodamas klausimas apie vieną pamoką, iškart dingsta bet koks susidomėjimas. Energiją pakeičia bejėgiškumo jausmas – aš nenoriu, nesuprantu, man neįdomu...

Apie tai mums labai gražiai aiškina Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija – taip elgiasi jaunuoliai, kuriems nuo labai ankstyvo amžiaus nebuvo sudaromos sąlygos pasitikėti savimi. Tai gali būti tais atvejais, kai tėvai per daug juos globoja ir per stipriai stengiasi už juos viską padaryti – lepinimas yra vienas iš tokių netinkamo elgesio būdų. Kai tėvai galvoja, jog dėl vaiko stengiasi tam, kad jam būtų geriau, vaikas gali suprasti kaip žinutę, kad jis pats negali to atlikti.

– Vaikas ne taip supranta?

– Ne tik ne taip supranta, bet ir ne taip jaučia. Tai liečia jau labai mažus vaikus, jie gali net nemokėti kalbėti. Tarkim, ar mama leidžia mažam vaikui su žaislu daryti tai, ką jis nori, ar ji jam padeda.

– „Pataria“ kaip žaisti.

– Pataria, parodo. Sunku nubrėžti ribą, nes vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų, o šie turi rodyti. Tai, ką vaikas geba daryti pats, jis ir turėtų atlikti savarankiškai, o suaugusieji turėtų padėti ir vesti ten, kur vienas vaikas to nepadarytų. Rusų psichologas Levas Vygodskis jau seniai apie tai rašė: jei suaugusysis daro tai, ką vaikas gali padaryti pats, iš vaiko atimamos jėgos. Tai labai aiškiai matoma maitinimo situacijoje – ar tėvai duoda mažiems vaikams valgyti patiems, ar maitina.

Kitas dalykas – per didelė kontrolė ir per daug draudimų. Kai vaikui neleidžiama pačiam bandyti, eksperimentuoti, ieškoti ir labai kontroliuojama tai, ką jis daro, vaikas natūraliai maištauja. Jeigu jis susiduria su dideliais apribojimais, maištas gali virsti ir pasyvumu. Kartais tokiais atvejais vaikas tiesiog nieko nebedaro. Tai dažnai siejasi su tuo, kad vaikai negali reikšti savo jausmų, o jei tai daro – susiduria su tėvų pykčiu. Tada vaikas pradeda slopinti savo jausmus. Tam, kad žinotume, ko norime, būtina reikšti jausmus. Jie yra tas kelrodis, kur žmogus nori eiti ir kur jam gerai.

– Iš esmės tėvai dažniausiai pyksta dėl vaiko pykčio, nors turėtų paklausti, kas negerai.

– Juokingiausia, kad patys pykdami jie daro tai, ko neleidžia vaikui. Jei tėvai leistų, vaikas suprastų, kad pykti yra normalu. Jis turi suprasti, kad negalima muštis, pyktį reikia išreikšti kitaip. Toks tėvų elgesys iš dalies gali būti susijęs su tuo, kad juos gąsdina pyktis, jiems atrodo, kad pykčio priežastį reikia pašalinti.

Pavyzdžiui, vaikas pyksta, kad yra dar jaunesnis brolis ar sesė. Jam tikrai pikta – juk pasikeitė gyvenimas, anksčiau kambarį jis turėjo vienas, galėjo išsidėlioti žaislus, o dabar nebe – mažasis eis iš paskos ir viską rinks. Tėvai turi paaiškinti, kad kitaip nebus, tačiau galima surasti sprendimo variantų: galbūt vaikas gali turėti kitą vietą, kurioje laikytų savo žaislus, gal tėvai gali būti griežtesni su mažuoju. Tačiau pykti yra normalu.

– Yra šeimų, kurių vaikai labai gabūs, talentingi, viskuo domisi, bet, sulaukę kažkurio amžiaus, tarsi pasikeičia. Atrodo, jo nei kontroliuoja, nei baudžia, bet jis praranda motyvaciją ko nors siekti.

–  Viena iš priežasčių gali būti per daug liberalus auklėjimo stilius, kai vaikui nėra jokių ribų ir jis paliktas pats sau. Vaikas tada nesijaučia pakankamai svarbus, kad jam kažko neleistų, kad juo rūpintųsi. Tėvų nustatytos ribos, saugios ribos, parodo vaikui jų rūpestį.

–  Taip pat ir domėjimasis vaiku.

– Na taip, kartais domėjimasis yra vienas iš svarbiausių dalykų, jis padaro kontrolę nereikalingą – jeigu domiesi vaiku ir žinai kaip jis gyvena, tu juo pasitiki, žinai apie jo aplinką. Tačiau ribos reikalingos visais atvejais, o per didelis domėjimasis irgi gali būti pavojingas.

– Tai jau panašu į kontrolę.

 Taip, gali būti tokia švelni kontrolė. Vaikas taip pat turi turėti privatumo. Laiškų ar dienoraščių skaitymas yra jau ribų peržengimas, kuris žaloja, ypač tais atvejais, kai suaugusysis dar pasinaudoja tuo, ką sužinojo. Arba gali būti, kad vaikas atsiveria artimame pokalbyje, o vėliau išgirsta, kad tėvai tai pasakoja kitiems. Vaiko saugumui reikia privatumo. Todėl kai kurie psichologai sako, kad kartais paaugliui meluoti yra sveika. Tai mane džiugina, nes aš pati paauglystėje tikrai meluodavau tėvams ir mokytojams.

– Ar paaugliams sveika meluoti, ar tėvams?

 Ne, tėvai niekada neturėtų meluoti. Dėl to tais atvejais, kai vaikai žino, kad tėvai pasinaudos jų tiesa, jie nori apsaugoti savo privatumą. Kartais tai yra sveikas ir natūralus savisaugos mechanizmas saugantis savastį, o to reikia, jei nori gyvenime ką nors kurti. Yra terminas „įgalinti vaiką“ – leisti jam suprasti, kad jis gali.

– O ar yra vaikų,  kurie negali?

 Ne, nėra. Yra įvairių priežasčių, dėl ko iš vaiko gali būti atimta ta galia arba jis jos gali negauti.

– Kartais tėvai teisinasi sakydami, kad jie viską žino, bet jų vaikas toks, kuris neturi noro, aistros reikštis kokioje nors srityje. Taigi tokių vaikų nėra?

 Tokių vaikų nėra. Tėvai sako, kad daro viską, o vaikas tikrai negali. Esu tikra, kad jei pradėtume su jais bendrauti, atsiskleistų tos sritys, kurios tam vaikui įdomios, kuriose jis gali. Tėvams labai svarbu atsisakyti savo egocentrizmo ir noro nurodyti vaikams, kas jiems būtų gerai, ką jie turėtų daryti, studijuoti, kuo domėtis. Kaip mama, puikiai žinau, ta pagunda paaiškinti yra labai didelė.

Mes galime tik pasidalinti tuo, kaip mums atrodo, bet mes suprantame, kad vaikai patys turi suprasti ir ieškoti to, kas jiems įdomu. Tai gali būti fizinė veikla, kokie nors rankdarbiai, piešimas, muzika, grojimas. Augdamas vaikas turi ieškoti. Vaikui pradėjus eiti į mokyklą ir lankyti būrelius, dažnai būna tas etapas, kai jis nori keisti savo veiklą. Labai svarbu, kad būtų susitarimas ir tam tikra riba: mes sutariame, kad, pradėjęs lankyti būrelį, tai darysi pusę metų, o jeigu nepatiks, galėsi pakeisti ir nueiti į kitą. Tačiau tam, kad tai suprastum, turi lankyti jį ne mažiau kaip pusę metų (tai priklauso nuo susitarimo). Turi būti aišku, kad vaikas turi dėti kokių nors pastangų, nesvarbu, ar jam tai patinka, ar ne, jis turi ugdyti savo valią.

– Sakykime, kad vaikai jau užaugo ir rezultatas toks, apie kokį mes kalbame – vaikas abejingas, nieko nenori. Ką daryti tėvams?

– Tėvams būtų geriausia eiti patiems pasikalbėti su psichologu apie save – kas juos gąsdina, jaudina, verčia blogai jaustis. Kitas dalykas – turime save tikrinti, kad nesirūpintume vaikais per daug ir per ilgai. Vaikas turi žinoti, kad užaugęs jis turi gyventi savarankiškai, ieškoti darbo, būdų kaip uždirbti. Žinoma, Europoje yra didelis jaunuolių nedarbo lygis, bet labai svarbi yra ir psichologinė jaunuolio nuostata – ar aš galiu rasti darbo, save išlaikyti, uždirbti, ar ne.

Labai gerai, kai vaikai nuo paauglystės įgyja supratimą, kad gali uždirbti sau pinigų smulkioms išlaidoms. Mažesniems vaikams tinka ir kišenpinigių sistema, kai jie žino, kad gali patys su tuo tvarkytis.

– O tie jaunuoliai,  kurie dėl gerų santykių šeimoje nenori išeiti iš namų. Ką daryti? Lietuvoje taip pat jų yra. Tėvai juk negali išvaryti iš namų.

 Čia sudėtingiau... Kaip mano asmeninis psichoterapeutas sakė, jei vaikai neišeina iš namų, tėvai gali išeiti. Bet supratimas, kad yra skirtingos kartos ir kiekviena karta turi gyventi ir kurti savo gyvenimą, turi būti. Gal dažnai pasirodo ir tėvų noras per stipriai globoti.

– Tarsi tėvai dar turi išlaikyti vaiką?

 Taip, bet tai labai sudėtinga. Tam, kad galėtum išeiti iš namų, turi gebėti savarankiškai gyventi ir turėti darbą. Kartais tėvai įsivaizduoja, kad jie žino, kaip vaikas turi rinktis. Ir jeigu jis pasirenka ne tai, ko pats nori, jis tarsi nesąmoningai boikotuoja savo pasirinkimą. Jis gali ir nebaigti studijų arba jau dirbdamas nebus toks geras specialistas. Tėvams gali būti sunku įvertinti šiuolaikinio jaunimo gyvenimą ir įsivaizduoti, kokia profesija ateityje bus perspektyvi. Mes to negalime, tai gali daryti tik šios kartos atstovai.

– Jie tai jaučia... Jaunuoliai taip pat gali ir kurti ką nors nauja.

 Taip, jie gali tai pajausti, jeigu jaučia padrąsinimą. Atskira tema, kas drąsina ir žlugdo vaikus. Man labai gražus epizodas iš serialo „Moderni šeima“. Ten viena veikėja pasakoja, kad Kolumbijoje yra toks pasakymas, jog savo vaikui tėvai nori būti vėju į nugarą, o ne spjūviu į veidą. Matome, kad ji ten per daug giria savo sūnų, tačiau turime suprasti, kad reikia pasakyti ir realybę.

– Turi būti pusiausvyra.

 Taip. Iš esmės palaikymas labai svarbus. Arba kaip Kahlilis Gibranas rašo, kad tėvai yra kaip lankas, o vaikai – kaip strėlė, kuri iš to lanko išskrenda į ateitį. Toje ateityje mūsų nebebus, o tėvams sunku su tuo susitaikyti, jie visada nori būti šalia.

– Būtų protinga tėvams laikytis tokios pozicijos, kad jau ateina laikas pradėti mokytis iš vaikų, bandyti suprasti tą laikotarpį bendraujant su vaikais ir leidžiant jiems reikštis?

 Vaikai džiaugiasi, kai tėvai gali iš jų pasimokyti. Jaunuoliai nori girdėti tėvų nuomones apie jų požiūrį, žinias, patirtį, bet tokiu būdu, kad nebūtų moralizuojama ar kritikuojama, o tiesiog dalinamasi ir kalbama suprantant, jog kiekvienas gali turėti savo nuomonę, sutarti arba nesutarti. Be abejo, yra tokių momentų, kai negalima sutarti – pavyzdžiui, vaikui nėra 18 metų ir tėvai jo neleidžia ten, kur vartojami alkoholiniai gėrimai.

– Bet tu gali leisti, jei pasitiki, nes toks draudimas – taip pat konfliktas.

 Jei pasitiki ir žinai. Visi turi laikytis savo ribų – jei negalima, tai ir negalima. Svarbu, kad taisyklės būtų ir veiktų.

Lrt.lt

Komentarai  

0 #1 Loreen 2018-11-03 04:41
I have noticed you don't monetize your blog, don't waste your traffic, you can earn extra bucks every month.

You can use the best adsense alternative for any type of website (they
approve all websites), for more info simply search in gooogle: boorfe's tips
monetize your website

my web page :: BestMarquis: https://MightyNilda.blogspot.co.uk
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode