Reklama 2

Du meilės barjerai, kuriuos galima įveikti

 

„Meilė nėra vien geismas ir žemiausias pasitenkinimas, meilė – kai visas organizmas ir dvasia, ir siela skamba“, – rašo dvasininkas ir rašytojas Algirdas Toliatas knygoje „Gerumo liūnas“. Toliau rašytojas primena, kad meilė yra kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja, nesidžiaugia neteisybe, ji su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria ir niekada nesibaigia. Kiekvienam paprastam žmogui iškyla klausimas ar įmanoma pasiekti tokią besąlygiškos meilės formą?

Jeigu aš žinočiau, kad, dalindamasi besąlygiška meile, mano siela „skamba“ ir tampa harmoninga, labiau trokščiau jos siekti. Bet kodėl mano siela dažniau atsiliepia, kaip seniai nederintas pianinas? Galbūt aš susiduriu su meilės barjerais.

Santykių konsultantas Vytautas Jančiauskas knygoje „Mūsų santykių ritualai“ įvardina du meilės barjerus:

1. Duodu tai, ko pačiam trūksta.

Posakis „mylėk savo artimą kaip save patį“ dažnai skamba kaip prievolė, bet tik todėl, kad atkreipiamas dėmesys į pirmąją jo dalį – „mylėk savo artimą“ ir nepastebima antroji. Todėl meilė tampa kančia, ji dar labiau išsekina ir atima jėgas.

Kai studijavau, išgyvenau tokį gyvenimo periodą, kai viduje nejutau džiaugsmo, todėl nusprendžiau, kad meilė kitiems man padės atsigauti. Suradau vietą, kurioje pradėjau savanoriauti, padėdama vargšams. Po mėnesio buvau visiškai išsunkta. Papildomas krūvis atėmė paskutinius jėgų likučius. Manoji siela vietoje džiugaus skambesio verkte verkė. Turėjau išminties palikti savanorystę ir susiprasti, kad meilė sau yra lygiai taip pat svarbi pareiga, kaip ir studijos ar dėmesys artimiesiems.

Pasak V. Jančiausko, galima duoti ir neturint, tačiau tai nebūtų protinga: „Visada gali sustoti, prisiminęs tai, kad atiduodamas deguonį kitam, kai tau pačiam jo nepakanka, programuoji laiko bombą, kuri susprogs ir sugriaus viską, kas iki tol buvo statoma.“

Santykių konsultantas ragina susikurti tam tikrus ritualus, per kuriuos prisipildytų meilės rezervuaras, kaip pavyzdžiui, periodiškai skirti laiko draugams. Juk kiekvienas žmogus turi pomėgius, kurių dėka jo siela atkunta. Tai laikas gamtoje, sporto salėje, su draugais, tai laikas, skirtas kūrybai. Kiekvienas turi salelę viduje, kurioje nuolat šviečia saulė ir galima sušilti. Ilgainiui vis rečiau žmogus užsuka į ją, nes reikia rūpintis vaikais, šeima, uždarbiu, durys į šią salelę uždaromos ir kelias pamirštamas.

Atverti duris į meilės sau salelę galima visada, tereikia panorėti. Net ir eidama gatve galiu nustoti nerimauti, kaltinti, niurgzti ir padėkoti už dovanas, kurias turiu. V. Jančiausko nuomone, visatoje yra apsčiai visokiausio gėrio, kurio trokštu, tereikia priimti su padėka: „Visata mielai tau atsiųs dovanų ir gėrio, kai žinos, kad būsi dėkinga(s), mokėsi tai priimti, o ne kartosi sau, kad esi nevertas, kad geriau tai atiduoti kitiems. Pirmiausia reikia gauti, išmokti tai padauginti ir tik tada dalytis su kitais.“

Kai jaučiu, kad stokoju, geriau sustoti ir skirti laiko „gėrybių kaupimui“, padėkoti, kai jas gaunu, o tada pasidalinti.

2. Duodu, bet nematau, ką sukuriu

V. Jančiauskas sako, kad visi moka mylėti besąlygiškai, duodami ir nesitikėdami grąžos. Kaip ilgai žmogus gebės duoti ir apdovanoti kitus, priklauso nuo to, ar jis mato, kokį efektą sukelia šis davimas. Knygoje „Mūsų santykių ritualai“ autorius pasakoja istoriją, kai pas tėtį nuolat ateina paauglys sūnus ir prašo kelių eurų. Tėtis duoda vieną kartą, antrą, trečią. Galiausiai kitą savaitę jo kantrybė išsenka ir jis klausia: „Kur išleidi tuos pinigus, sūnau?“ Sūnus pakviečia tėtį pasižiūrėti savo akimis ir atvažiuoti į parką pasiimti jo sutartą valandą. Tėtis atvažiavo ir pamatė sūnų, vaišinantį ledais savo naują klasės draugę. Jis matė, koks laimingas buvo jo sūnus. „Kai tik pastebime, kad mūsų pinigai, skirtas laikas, laikinai pamiršti savi poreikiai suteikia kitam džiaugsmo, šypsenų ir laimės, tą pat akimirką ne tik tampame laimingi, bet ir norime duoti dar dar ir dar“, – rašo V. Jančiauskas.

Dalindamasi meile, kažko atsisakau – laiko sau, pinigų, patogumo. Kaip dažnai šis atsisakymas virsta palaima, kai matau švytinčias akis, ir mano kūnas, siela ir dvasia vėl skamba.

Parengė blog.apiesantykiuskitaip.lt

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode