Reklama 2

Svajonės – priešnuodis nevilčiai

 

Prieš 25 metus, kai šv. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, tų dienų Lietuvai buvo tariama „Liudykime Kristų“. Dabar popiežius atvyksta į Lietuvą, su kuria nori pasikalbėti apie viltį remdamasis šia šv. Rašto eilute „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Kun. Mozė Mitkevičius, popiežiaus vizito jaunimo giesmės vaizdo klipo kūrybinės komandos narys, dalinasi, kaip ši eilutė siejasi su jaunimo gyvenimu.

„Kristus Jėzus – mano viltis“ giesmėje yra tokia frazė: „Man nebaisi jokia mirtis“. Pirmiausia šie žodžiai gali ir turi būti tariami ne džiaugsmo ir šviesos aplinkoje, bet tamsos, nevilties akivaizdoje, kai apskritai trūksta žodžių: ištikus krizei, ypač sunkiu gyvenimo etapu. Ir tokios akimirkos nėra rezervuotos tik vyresniajai kartai, jos ištinka ir jauną žmogų.

Man atrodo, kad ši eilutė giesmėje nuskamba tarsi be muzikinio fono, be ypatingo melodinio vinguriavimo, lyg skurdžioje, perdžiūvusioje aplinkoje, sausroje. Bet kai išgyvenamos būtent tokios gyvenimo patirtys, šie žodžiai labiausiai reikalingi, labiausiai guodžia ir yra autentiško tikėjimo išraiška. Tai Jobo patirtį išgyvenančio žmogaus frazė.

Giedama ne naiviai tikintis sėkmingo gyvenimo, lengvų receptų, bet sudedant į Jėzų amžinybės klausimą. Jame ne tik mano, bet ir visos žmonijos viltis. Jis visų mūsų viltis, nes Jo dėka mūsų visų likimai realiai keičiasi. Ne tai, kad rytoj būsiu geresnis negu šiandien, ne tai, kad su Jėzumi yra lengviau įstoti į universitetą ar susirasti darbą, bet tai, kad per Jį atbaigiamas Dievo planas. Todėl galime giedoti ne apie sėkmingą rytojų, bet apie vietą, paruoštą Amžinybėje.

Ši viltis leidžia pakelti dabartį ne tik šokinėjančiam gatvėje iš džiaugsmo, bet ir fiziškai ar psichologiškai prikaustytam prie patalo įvairių negalių ar nusivylimų. Nors priegiesmio tinkamiausia terpė yra nevilties ir depresijos zonos, ši giesmė yra apie tai, kas tą neviltį įveikia. Ji – apie perspektyvą, kurios dažnai nematome ir apie kurią retai kada susimąstome, ji – apie galutinį Dievo tikslą ir planą. Ji visa nukreipta galutinio žmogaus išaukštinimo link.

Šia prasme ir popiežius Pranciškus lydi jaunimą jo tikrosios prigimties link, jam tardamas: „Svajokite! Neleiskite, kad kas pavogtų jūsų svajones!“ Svajonės yra priešnuodis bet kokiai nevilčiai, bet kokioms depresijoms. Be svajonių gyvenimas yra apsiniaukęs, darganotas. Svajonės atveria mus Dievui, uždega veiklumui. Svajonės pažadina mūsų kūrybingumą. Jos mums dovanoja viltį ir nuskaidrina kitus. Svajonės pramuša apsiniaukusį dangų, nes vaduoja iš egoizmo, kreipia į santykį su kitais. Jos visada susijusios su Meile ir jaunas žmogus Ja tiki.

Svajoti reiškia įsiklausyti į savo giliausius troškimus, į Dievo balsą mumyse ir tuo gyventi. Gyventi Meile. Tam nereikia projekto ar studijų plano, tai – tiesiog gyvenimas dabar. Meilė yra gyvenimas čia ir dabar. Žinoma, tai ne visada lengva, bet svajonės įkvepia rizikai, kurios vengia su viskuo apsipratęs žmogus. Dažnas pagyvenęs ir nusivylęs žmogus sako, kad Meilės nėra, kad Ji praeina, kad Ji baigiasi. Jis nustoja svajoti. O jaunimui būdingas gebėjimas svajoti ir rizikuoti. Šio gebėjimo šiandien labiausiai stokojama. Per anksti pasidarome priklausomi nuo sąlygų, projektų, planų, per anksti prarandame jaunystę. Per anksti užsmaugiamos svajonės pernelyg racionaliais o, bet, tačiau, po to, kai...  Man atrodo, kad ir Dievas svajoja, kad Jis turi svajonę, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Ir surizikavo. Vyksta Išganymas.

Parengė Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode