Reklama 2

Šeima – laisvės mokykla

 

Kviečiame skaityti vyskupo Roberto Barrono kalbos santrauką, sakytą per Pasaulinį šeimų susitikimą Airijoje. Komentuodamas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ (toliau AL) 7–9 skyrius, jis kalba apie šeimą kaip dorybių ugdymo ir tinkamo naudojimosi laisve mokyklą.

Kalbėdamas apie moralę, popiežius Pranciškus remiasi iš Aristotelio dorybių etikos kylančia tradicija, kurią krikščioniškoje moralėje išplėtojo šv. Tomas Akvinietis. Dorybiu etika yra priešpriešinama taisyklių etikai. Nesupraskite manęs klaidingai – moralus gyvenimas neatsiejamas nuo taisyklių. Mūsų tradicija tam tikrus veiksmus pripažįsta kaip iš esmės blogus ir juos tam tikromis taisyklėmis draudžia (pavyzdžiui, nekaltos gyvybės atėmimas neleistinas, dėl to nepripažįstame abortų). Tačiau jei dorą gyvenimą apribojame vien taisyklėmis ir draudimais, stipriai nuskurdiname jo turinį. O dorybių etikoje moralinis ugdymas yra paremtas dorybių įdiegimu. Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera, kurį įgyjame per įprotį. Štai ką sako popiežius: „Be tam tikrų gerų poelgių sąmoningo, laisvo ir vertingu laikomo kartojimo auklėjimu minėtos elgsenos neišugdysi“ (AL 266).  

Šeima yra dorybių ugdymo vieta par exellance –  tai esminė Amoris Laetitia 7 skyriaus mintis.

Šeima – dorybių mokykla

Teologas, publicistas Stanley Hauerwas mūryti išmoko iš savo tėvo, kuris buvo mūrininkas.  Anot Stanley, dorybingo gyvenimo mokymasis primena mokymąsi mūryti plytas. To išmoksime ne tiek įsimindami taisykles, kiek per kasdienę praktiką: bandydami ir klysdami, stebėdami patyrusius mūrininkus, atsižvelgdami į jų pastabas. Per šį ilgą ir nuolatinį procesą išmokstame mūrininko amato ir galime gerai atlikti šį darbą. Tokiu pat būdu įsišaknijame dorybingame gyvenime.

Kai buvau septynerių, man niekas neišdėstė beisbolo taisyklių. Pamenu, kaip treneriai mus nusivedė į beisbolo aikštyną, kurį visi suklupę lietėme ir uostėme. Per įvairius pratimus beisbolo judesiai pakluso mano kūnui. Po daugybės treniruočių aš išmokau ir beisbolo taisykles, tapau beisbolo žaidėju. Taisyklės kilo tarsi iš vidaus, bet ne jos buvo svarbiausia, o sportiniai įgūdžiai.  

Būtent dorybė mus padaro laisvus. Žinau, kad tai atrodo kaip prieštaravimas, jei laisvę suprantame kaip galimybę daryti, ką norime. Tačiau galime laisvai žaisti beisbolą tik kai įgundame valdyti žaidimo judesius. Kai stinga reikiamų įgūdžių, žaidimas tampa įtemptas, nelaisvas. Laisvė nėra dorybės priešprieša, laisvė yra dorybės rezultatas. „Todėl dorybingas gyvenimas laisvę statydina, stiprina ir ugdo neleisdamas asmeniui tapti nevalingų nužmoginančių bei antisocialių polinkių vergu“ (AL 267). Mums, modernaus mąstymo suformuotiems žmonėms, intuicija tarsi sako, kad tai netiesa, kad laisvė yra gyventi, kaip nori, be jokių suvaržymų ir taisyklių. Bet iš tiesų yra priešingai – toks gyvenimas mus padaro vergais. Tai biblinė idėja. Šv. Paulius sako: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1), ir aš esu „Kristaus Jėzaus vergas“ (Rom 1, 1). Mums tai atrodo visiška nesąmonė: jei esame vergai, vadinasi, nelaisvi. Bet šv. Paulius žino, kad žmogus yra laisvas, kai gali pasakyti: „Nebe aš, bet manyje gyvena Kristus.“ Tuomet jis gali tapti žmogumi, kokiam jam skirta tapti.

Stanley išmoko mūryti iš kitų mūrininkų, aš išmokau beisbolo iš savo trenerių, o dorybingo gyvenimo mokomės šeimoje.  

Drąsos, atidumo kitam, praktinės išminties, pasiaukojimo išmokstame ne iš instrukcijų, o iš nuolatinės dorybių praktikos, kuri vyksta šeimoje. Joje vyksta mūsų moralinė ir dvasinė formacija.

Siekiant bet kurio įgūdžio – sporto, menų ar kitur – neišvengiame pataisymų. Tas pat galioja ir mokantis dorai gyventi – neapseiname be pataisymų. „Su meile pabartas vaikas jaučia, jog juo rūpinamasi, suvokia, kad jis yra svarbus, pastebi, jog tėvai pripažįsta jo potencines galimybes“ (AL 269). Popiežius neskatina vaikų lepinti, bet ir negalvokite, kad jis propaguoja nuolatinį jų barimą. Jeigu įnoriai taptų pagrindiniu mūsų elgesio kriterijumi, niekuomet nepasiektume meistrystės kokioje nors srityje. Pavyzdžiui, atmesdami futbolo taisykles, neišmoksime jo žaisti. Jei pasiduosime savo įnoriams, taip ir nepasieksime jokio moralinio tobulumo. Tokiu būdu auklėjami vaikai užauga, kaip sako popiežius, įsisąmoninę savo teises, bet ne pareigas. Drauge iš akiračio išnyksta ir dorybės idealas.

Šioje dorybių etikos tradicijoje svarbų vaidmenį užima meistrai, herojai ir autoritetai. Aristotelis sako, kad, norint teisingai gyventi, reikia susirasti dorą žmogų ir jį mėgdžioti. Nori išmokti žaisti futbolą – stebėk gerą futbolininką. Remdamasis šia tradicija, popiežius Pranciškus sako: šventieji yra mūsų gyvenimo modeliai – elkis kaip jie, mąstyk kaip jie, matyk pasaulį kaip jie. Bet kartais šventieji gali atrodyti nepasiekiami. Svarbu nepamiršti, kad ir mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie nėra herojai, bet įkūnija tam tikras dorybes.

„Šeima yra pirmutinė žmogiškųjų vertybių mokykla, kur mokomasi tinkamai naudotis laisve“ (AL 274). Jei subyra šeima, subyra ir dorybių mokykla. Dėl to socialiniame Bažnyčios mokyme pabrėžiame, jog šeima yra pamatinė visuomenės ląstelė – tinkamo naudojimosi laisve mokykla. 

Komunikacijos technologijos

Šiuolaikinės technologijos yra nuostabus dalykas, manau, kad šv. Paulius ar garbingasis vyskupas Fultonas Sheenas jas kaip galingas komunikacijas palaikytų. Popiežiaus tai pripažįsta, bet kartu dėl jų ir perspėja. Apie technologijas jis kalba dieviškosios dorybės vilties kontekste. Jis sako, kad geriausi dalykai gyvenime ateina jų išlaukus. Šventajame Rašte nuolat kalbama apie kantrybę, apie Viešpaties laukimą, budėjimą, tikėjimąsi.

Savo išmaniaisiais telefonais galime tučtuojau išsiaiškinti bet kokį dalyką. Mes gyvename greito pasitenkinimo iliuzija, tarsi galėtume išsyk gauti, ko norime. Bet, žvelgiant iš dorybių perspektyvos, staiga ateinantis pasitenkinimas kelia problemų – tampame labai nekantrūs. „Mūsų epochoje, kurioje vyrauja nerimas ir technologinė skuba, viena iš svarbiausių šeimos užduočių yra mokyti gebėjimo laukti“ (AL 275). Šeimoje vaikai turi išmokti netaikyti skaitmeninės sampratos visoms kitoms gyvenimo sritims. Tai vienas iš dieviškosios dorybės vilties mokymosi pavyzdžių.

Vaikai, užaugę su išmaniuoju telefonu, praranda gebėjimą kurti santykį su kitais, nesupranta kitų žmonių siunčiamų užuominų, nebemoka megzti draugysčių. Technologijos taip stipriai įtraukia, kad jie nebegeba reaguoti į aplinką. Negebėdami atsiverti kitam, lengvai pasiduodame nuodėmei, kurią šv. Augustinas taikliai apibrėžė kaip užsidarymą savo paties urve.

Moksliniai tyrimai rodo, kad su technologijoms nuo mažumės augę vaikai yra lėtesni ir jiems užsitęsia paauglystė. Popiežius perspėja, kad tėvai „turi apmąstyti, kokiems dalykams nori leisti paveikti savo vaikus. To siekiant nevalia vengti pasidomėti, kas stengiasi pasirūpinti jų pramogomis, kas skverbiasi į jų kambarius pro ekranus, kas duoda toną leidžiant laisvalaikį“ (AL 260).

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode