Mūsų tėvų ir senelių Vilnius

 

Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido rašytojo ir Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knygą „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis". Tai antroji šio autoriaus, kurį jau spėjo pamėgti skaitytojai, knyga. 2016 m. buvo išleista pirmoji D. Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų", kurios leidimas buvo pakartotas kelis kartus. Naujoje savo knygoje D. Pocevičius į pokarinio Vilniaus gyvenimą žvelgia be ideologinių akinių ir stereotipų, jį domina paprastų vilniečių gyvenimas.

 Skaitytojams siūlome pokalbį su knygos autoriumi Dariumi POCEVIČIUMI.

2016 m. Vilniaus meras Jums skyrė premiją už knygą „100 Vilniaus reliktų“. Kaip pats teigiate, ši knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Netrukus gimė dar viena knyga – „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990 I dalis“. Ar ši knyga yra pirmosios Jūsų knygos apie Vilniaus reliktus tęsinys?

Laikas ir viešoji erdvė neskiria politinių ribų – kaip ir gamta neskiria valstybių sienų. Kartais tenka aiškintis, kokiam laikotarpiui priklauso reliktas: ar tarpukario, ar pokario. Liko reliktų, neįtrauktų į pirmąją knygą, tad reikėjo imtis antrosios. 

Antrojoje Jūsų knygoje sovietinis Vilniaus laikotarpis atrodo itin margas, kontrastingas. Šį laikotarpį esame įpratinti vertinti tik per ideologinę prizmę. O apie ką Jūs rašote?

Vilnių nuo 1944–1990 metų vadinčiau mūsų tėvų ir senelių Vilniumi. Dar yra išlikę daug gyvų žmonių, kurie čia gyveno pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Jų pasakojimai dažnai skiriasi nuo oficialiosios istorijos, kurioje dominuoja tremtys, partizanai ir kt. Vilnius šiuo atžvilgiu yra unikalus: čia nebuvo nei tremčių, nei partizanų, jame veikė lenkų pogrindis, kuris greit buvo užgniaužtas, o lenkai iškeldinti. Atsikėlė nauji žmonės, dauguma jų – lietuvių, tapusių miestiečiais, kurių tremti jau nebebuvo už ką.

1948–1950 m., bažnyčių uždarinėjimo metu, Vilniuje buvo uždaryta 71 proc. veikusių bažnyčių (liko 9 katalikiškosios bažnyčios iš 31), tuo tarpu likusioje Lietuvos dalyje buvo uždaryta tik 4 proc. bažnyčių. Tą lėmė istorinė situacija, kadangi, iškeldinus lenkus, iškeliavo ir kunigai, tad nuo 1947–1948 metų bažnyčios ištuštėjo, ir tuo pasinaudojo vietinė valdžia, pradėjusi uždarinėti ne tik vienuolynų, bet ir parapijines bažnyčias. Maskva to visiškai nereikalavo.

Bent šešios bažnyčios virto kultūros įstaigomis, viena – Ateizmo muziejumi. Ypač man gaila Šv. Mykolo bažnyčioje veikusio Architektūros muziejaus, kuris turėjo turtingus archyvus. Jis buvo uždarytas ir daugiau nebeatidarytas kitoje vietoje. Dalis šio muziejaus fondų buvo sunaikinta, laikant juos nebeaktualiais, dalis išskaidyta po kitus muziejus, archyvus, dalis dingo. Jauni architektai bando atgaivinti šį muziejų virtualiame pasaulyje, bet jis, deja, labai skurdus... 

Išniekinta ir Šv. Jurgio, ir Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčia, kurios erdves suskirstė gelžbetoninės perdangos...

Tai nutiko dviejose bažnyčiose – Švč. Mergelės Ramintojos ir Vizitiečių (šioje bažnyčioje buvo įkurtas kalėjimas – red. pastaba). Jos dar iki šiol neatsigavusios. 

Ypač įdomiai savo knygoje aprašote tos epochos restoranus ir kavines. Kokie jie buvo? Ar buvo populiaru juose leisti laisvalaikį?

Kavinių ir restoranų istorija atspindi visą sovietinę Vilniaus istoriją, kuri yra labai nemonolitinė, nors esame įpratę ją taip traktuoti. Vilnius buvo įvairiaspalvis, pirmasis ir antrasis pokario dešimtmečiai skyrėsi kaip diena ir naktis. Tą lėmė politinės (Stalino geležinė ranka), taip pat ir socialinės priežastys – pokario skurdas ir vargas. Pačioje pradžioje buvo leidžiama privati iniciatyva, vėliau ji buvo užgniaužta, tačiau turgus, daržai išliko. Pirmasis dešimtmetis buvo elitinis: daug bufetų, skirtų paprastiems žmonėms, tuo tarpu restoranus lankė elitas – kultūros žmonės, funkcionieriai. Vilniuje veikė prašmatnūs restoranai „Vilnius“, „Šešupė“, Oro uosto, stoties restoranai.

Iki 6-ojo dešimtmečio antrosios pusės vyravo didžiulė socialinė atskirtis: miesto centre buvo statomi Mokslininkų rūmai, Respublikinė biblioteka, Profsąjungų rūmai, o pakraščiuose – paprasčiausi barakai. Elitas buvo labai smarkiai nutolęs nuo masių. 6-ajame dešimtmetyje, Chruščiovo laikais, atėjo demokratizacija: uždrausta privačių namų statyba, visi suvaryti į daugiabučius, atsisakyta prabangos, viskas sumoderninta. Nebeliko didelio skirtumo tarp restoranų ir kavinių, atsirado daug modernių užeigų. 

Nieko sau! O kuo skiriasi vėlesnieji dešimtmečiai nuo antrojo pokario dešimtmečio?

Galbūt nebeliko to optimizmo, tos kaitos, būdingos antrajam dešimtmečiui, kai jaunimas su Tomu Venclova, parašiusiu porą knygų apie kibernetiką, priešakyje tikėjo mokslu, kosmoso užkariavimu, netgi komunizmo sukūrimu. Pavyzdžiui, Grąžtų gamykloje buvo daromas eksperimentas, leidžiant darbininkams patiems pasiimti atlyginimą. Tas eksperimentas, aišku, „prašvilpė“, visuomenė jam nebuvo pasiruošusi. Pirmasis – vargo ir skurdo dešimtmetis – sukūrė gausą, kuria naudojosi po jo sekęs antrasis. 1965 m. parduotuvėse buvo daugiau maisto prekių, nei 1985-aisiais, jau nekalbant apie 1989–1992 tuščių lentynų metus.

Vėliau dingo tikėjimas, atsirado skepsis, netikėjimas komunizmu. Žmonės pamatė, kad deklaruojami dalykai skiriasi nuo realybės. Valdžia visuomet deklaravo, jog ji yra darbo žmonių valdžia, tačiau tarp 170 memorialinių lentų Vilniuje nebuvo nė vienos, skirtos darbo žmogui – jos skirtos tik elitui: valdininkams, politiniams veikėjams ir kt. 

Per pastaruosius 100 metų Vilniuje pasikeitė bent 14 valdžių. Kaip vertinate kiekvienos valdžios norą keisti miestą, beatodairiškai griaunant sena ir statant nauja?

Jokios rekonstrukcijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Netgi Senamiesčio griovimas turi teigiamų pusių. Pavyzdžiui, buvo pasinaudota tarpukario projektais, nugriaunant kai kuriuos apgriuvusius namus: nugriauti namai, užstoję Aušros Vartus, gynybinę sieną. Valdžia siekė padaryti miestą patogų vilniečiams. Trijose Senamiesčio vietose – Vokiečių gatvėje, Rūdininkų ir Sirvydo skveruose, nugriovus tankiai sustatytus namus, atsivėrė didelės poilsio erdvės, kuriose laiką leidžia mamos su vaikais, jaunimas. 

Kaip Jūs vertinate ginčus dėl Lukiškių aikštės, P. Cvirkos skvero, taip pat ir dėl Reformatų skvero rekonstrukcijos?

Gaila, kad paprasti laiptai Reformatų skvere vertinami per sovietinės ideologijos prizmę, reikalaujant juos nugriauti. Istorija kartojasi kaip farsas ir tragedija, tai būdinga visiems laikotarpiams, kai nauja valdžia neigia visą anksčiau padarytą įdirbį. Vilniui tapus Rusijos imperijos dalimi, buvo pašiepiama Abiejų Tautų Respublikos epocha. Ne išimtis ir sovietmetis, neigęs „buržuazinės Lietuvos“ ir „baltalenkišką“ epochą. Beje, pats sovietmetis, mirus Stalinui, neišvengė jo paminklų naikinimo vajaus, jo knygų išėmimo iš lentynų. Tad ko galima tikėtis, kai keičiasi idėjinės nuostatos, vyksta vertybių perkainojimas? Tai neišvengiama.

Kitas neišvengiamas procesas, kai reliktus, kuriuos tyrinėju, ardo laikas ir natūrali miesto plėtra. Šių procesų sustabdyti neįmanoma. Prasidėjus sparčiai miesto plėtrai, Senamiestis nukenčia. Tai vyksta visur. Kova dėl paveldo išsaugojimo „suvalgo“ daug laiko, tad pasirinkau kitą kelią – aprašyti ir dokumentuoti. 

Kada sulauksime antros knygos dalies?

Manau, po metų–pusantrų. Ten daugiau rašysiu apie vėlyvesnį laikotarpį, kilusį iš tų reliktų. Pavyzdžiui, plokštelių studijos lubos atsirado 60-aisiais metais, ir aš kalbu apie muzikos klausymąsi ir vinilines plokšteles vėlesniaisiais dešimtmečiais. 

Kokiuose šaltiniuose ieškote medžiagos?

Archyvuose, senuose laikraščiuose. Daug sužinau iš dar tebegyvenančių vadinamųjų „šestidesiatnikų“, kuriuos galima taip vadinti pagal Rusijos poetų modernistų judėjimą. Mūsų „šestidesiatnikai“ stengėsi moderniai gyventi, madingai rengtis, lankė kavines. Pirmoji atsikėlėlių karta buvo svetima miesto gyvenimui – rašytojai neaprašydavo miesto gyvenimo. Pavyzdžiui, literatūrologas V. Kubilius rašė apie Nerį, Vingio parką, taip pat ir kiti buvo nepasiruošę miesto gyvenimui. „Šestidesiatnikai“, tarp kurių buvo daug žydų, vėliau emigravusių į Izraelį, užduodavo „toną“ moderniajam to meto Vilniui.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode