Reklama 2

Donatas Puslys. Neapykantos vaisiai

 

Skiname ilgą laiką sėtos neapykantos vaisius. Tokia išvada peršasi po žinių apie buvusiam prezidentui Barackui Obamai, buvusiai valstybės sekretorei ir kandidatei į JAV prezidentus Hillary Clinton, filantropui George’ui Sorosui ir transliuotojui CNN nusiųstus sprogstamuosius užtaisus.

Gaisrus įžiebiantys žodžiai

Rašytojas Amosas Ozas paklaustas, kodėl kartais romanų rašymą iškeičia į aktualiąją publicistiką, man atsakė, jog daro tą negalėdamas susitaikyti su tuo, kaip dažnai viešojoje erdvėje yra piktnaudžiaujama žodžiais. „Manau, kad daug siaubingų dalykų istorijoje prasidėjo nuo žodžių, dehumanizuojančių žodžių. Girdi visas dehumanizuojančias etiketes, klijuojamas žmonėms, ir supranti, kad tik laiko klausimas, kada bus pralietas kraujas. Mano, kaip žmogaus, dirbančio su žodžiais, užduotis yra kiekvieną kartą, kai išgirstu neapykantą užnuodytą kalbą, būti gaisrininku, kuris skuba gesinti gaisro. Mažų mažiausiai turiu būti dūmų detektorius, kuris pastebi kylantį pavojų“, – kalbėjo rašytojas.

Galima būtų konstatuoti, kad prie neapykantos vaisių užderėjimo smarkiai prisidėjo politikai, savo rinkimines kampanijas statę ant visuomenės poliarizacijos, supriešinimo, savo oponentų delegitimizavimo, paverčiant juos kone egzistenciniais priešais, keliančiais pavojų valstybės, tautos ar religijos išlikimui. Galima būtų prisipažinti, kad nemenka dalis kaltės tenka ir žiniasklaidai, kuri užuot racionalizavusi viešąjį debatą, skatinusi dialogo kultūrą, tiesos paieškas, kartais prisidėjo prie neapykantos spektaklio scenarijaus kūrimo teisindamasi tuo, kad tiesiog atliepia tai, ko nori skaitytojai.

Galima kalbėti ir apie neigiamą socialinių tinklų, kuriuose priviso įvairiausių trolių, neapykantos kurstytojų, apeliuojančių į hermetiškus burbulus, įtaką. Vis tik tokie paaiškinimai, nors ir užčiuoptų dalį tiesos, liktų gana paviršutiniški, nes neatsakytų į vieną esminį klausimą – į kokią dirvą krito ši neapykantos sėkla, kad jai buvo lemta ne žūti, o sudygti?

Neapykantos šaknys pasitikėjimo stygiuje

Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, akcentuočiau du dalykus – pajamų nelygybės, galiausiai virstančios ir kitų formų, tarkime galimybės gauti kokybišką išsilavinimą kiekvienoje mokykloje, sveikatos paslaugas, nelygybe, augimą ir pasitikėjimo nykimą. Pradėkimo nuo pasitikėjimo, kuris gali būti skirstomas į du tipus – socialinį ir institucinį. Socialinis pasitikėjimas atskleidžia asmenų požiūrį į visuomenės būklę. Šis rodiklis parodo laipsnį, kuriuo žmonės pasitiki kitais, įskaitant ir nepažįstamuosius. Šiaurės ministrų tarybos tyrimo apžvalgoje „Pasitikėjimas – Šiaurės šalių auksas“ akcentuojama, kad socialinis pasitikėjimas gali būti laikomas individo suvokimu apie tai, kokia yra žmogaus ir visuomenės prigimtis. Be to, socialinis pasitikėjimas yra susijęs ir su lūkesčiais, kad nepažįstamieji laikysis tam tikrų normų ir neturės ketinimų nesąžiningai elgtis. Tuo tarpu institucinis pasitikėjimas kalba apie tai, ar piliečiai pasitiki viešųjų institucijų veikimu, t.y. kad jos tarnauja bendrajam gėriui, neužsiima nepotizmu ar korupcija ir pan.

Turima statistika rodo, kad nuo aštuntojo dešimtmečio nelygybė išsivysčiuosiose valstybėse buvo linkusi augti. Be to, konkreti JAV statistika atskleidžia ženklų socialinio ir institucinio pasitikėjimo nuosmukį. O štai „The Atlantic“ autorius Yoni Applebaum pateikia statistiką, kad amerikiečių pilietinis dalyvavimas taip pat patiria nuosmukį, o tai reiškia, jog tie nebedalyvaujantieji nebeturi galimybių praktikoje išmokti demokratinio veikimo normų. Įdomu, kad Donaldo Trumpo šalininkų gretose procentas tų, kurie retai arba niekada nedalyvavo tokiose bendruomeninėse veiklose kaip sporto ar knygų klubai, mokytojų ir tėvų asociacijos, namų bendrijos ir pan. buvo didesnis nei kitų kad ir Respublikonų kandidatų gretose. Y. Applebaum akcentuoja, jog D. Trumpo remėjų daugumą sudarė būtent pilietiškai neaktyvūs žmonės. Tad manoji hipotezė būtų ta, jog tie pilietiškai neaktyvieji buvo ir tie, kurie stokojo socialinio ir institucinio pasitikėjimo bei pilietinio veikimo praktikos.

Ką daryti ar Kas kaltas?

Tai yra labai svarbu turint omenyje kad ir to paties Šiaurės ministrų tarybos tyrimo išvadas, jog pasitikėjimas ir individuali laimė yra glaudžiai susiję dalykai, nes žmonės jaučiasi geriau ir saugiau gyvendami visuomenėse, kuriose pasitikima vienas kitu. Pasitikintys žmonės yra labiau linkę manyti, kad jie gali geriau kontroliuoti savo gyvenimą ir geriau išnaudoti pasitaikančias galimybes. Trumpai tariant, jie prisiima atsakomybę už savo gyvenimus.

Buvęs Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas per mudviejų pokalbį Londone akcentavo, jog su sunkumais, krize susidūrę asmenys visada turi dvi galimybes – klausti, kaip aš galiu pakeisti situaciją, arba klausti, kas dėl viso to yra kaltas ir kas man taip padarė. Pirmasis kelias kalba apie atsakomybės prisiėmimą ir tikėjimą, kad aš kartu su kitais galiu situaciją pakeisti į gera. Antrasis kelias kalba apie didžiulį nepasitikėjimą, bejėgiškumo jausmą, kaltininkų, kuriems būtų galima perkelti visą atsakomybę už situaciją, paieškas. Šioje nepasitikėjimo atmosferoje viešoji erdvė yra degradavusi iš dialogo, kompromiso paieškų scenos į mūšio, kuriame nyksta civilizuotos taisyklės, lauką. Šiame lauke ir suveši populistai, pateikiantys visuomenei ištisą sąrašą kaltininkų, su kuriais reikia „susitvarkyti“. Jie vykdo politinę mobilizaciją per supriešinimą, poliarizaciją, „netikrų“ amerikiečių, vengrų, lenkų ar lietuvių paiešką, ištautintojų ar išvalstybintojų įvardijimą. Galiausiai retorika degraduoja iki to, kad konkretūs žmonės yra įvardijami kaip šalintina problema.

Suvokti šios problemos mastą ir šaknis svarbu ne tik todėl, kad geriau suprastume, kas vyksta ten už Atlanto, tačiau ir tam, kad patys galėtume ne tik gesinti gaisrus, kai pasigirsta neapykantą skatinančios kalbos žodžiai, tačiau ir imtumėmės prevencinių priemonių neleisdami purenti dirvos, kurioje neapykantos sėkla lengvai sudygtų. Akivaizdu, kad tam būtina kreipti dėmesį į nelygybės mažinimą ar bent jau jos augimo, verčiančio kalbėti apie kelias Amerikas ar kelias Lietuvas, sustabdymą, socialinio ir institucinio pasitikėjimo kūrimą, dialogo, kompromiso paieškų sugrąžinimą į viešąją erdvę. Tai nėra lengvas darbas, tačiau tai yra vienintelis vilties, kad nepaklysime radikalizmo šabakštynose, garantas.

----------

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovas

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode