Reklama 2

Nėra idealių tėvų

 

„Matuko įstatymas“ neturi nieko bendra su Matuko istorija. Jo tėvai nebuvo nei žmogėdros, nei banditai. Visa bėda, kad jie įklimpo į narkotikus. Narkotikais apsinuodijęs žmogus visada ir visiems pavojingas, nes yra visai neprognozuojamas. Išvada labai paprasta – valstybė turėtų labiau rūpintis neleistinu narkotikų plitimu ir alkoholio vartojimo ribojimu. Tačiau tai nėra paprasta. Kai tik Seime pateikiamas alkoholį ribojantis įstatymas – visi piestu stoja prieš, nes tai dideli pinigai, labai dideli pinigai, labai labai dideli pinigai. Ir vaikai tuokart niekam nerūpi.

Laisva visuomenė gerokai skiriasi nuo gyvenusios priespaudoje. Taip jau nutiko, kad ilgai gyvenome priespaudoje ir įgijome visus totalitarinės visuomenės bruožus. Toje visuomenėje pirmiausia ne visi žmonės vienodai vertingi. Vieni – labai vertingi, net įsivaizduoja esą dievai, nuo kurių priklauso kitų gyvybė, o kiti – visai nevertingi, netgi verti sunaikinimo. Įstatymai rašomi taip, kad vieni galėtų jų nesilaikyti, o kiti bet kokia proga galėtų būti baudžiami. Tokioje visuomenėje, savaime suprantama, atsiranda daug kitų išsigimimų: korupcija, kyšininkavimas, padlaižiavimas, skundimai, paslaptys ir t. t..

Netyčia nugirdau istoriją, kad anūkėlė buvo palikta pas močiutę. Taip atsitiko (kam auginant vaikus taip nebuvo atsitikę?), kad anūkėlė nuriedėjo nuo laiptų. Močiutė, būdama gydytoja, iš anksto numatydama visas galimas blogiausias pasekmes, iškvietė greitosios medicinos pagalbą. Dideliam jos nustebimui greitoji atvyko su policija ir Vaiko teisėmis, atskyrė anūkėlę ir tardė ją, ar močiutė nesmurtauja. Ką galiu pridurti? Nenoriu gyventi tokioje valstybėje, kur visi žmonės – potencialūs nusikaltėliai, kurioje, kreipiantis pagalbos, atvyksta baudėjai. Tai ne mano įstatymas ir ne mano valstybė. Jei dar auginčiau vaikus, išvykčiau ten, kurs kreipiantis pagalbos, atvyksta pagalba.

Neskirstykime žmonių. Pasipylus straipsniams apie vaikų atėmimą, vienam autoriui pasirodė tinkamas toks klausimas: „ar patikėtumėte šiai moteriai rūpintis savo atžalomis?“ Gal ir nepatikėčiau, bet straipsnio autoriui nepatikėčiau vaikų dar labiau. Kas iš to? Ar tai pakankamas argumentas uždrausti ponui Saugirdui auginti vaikus? Ar dėl to, kad jis man atrodo nepatikimas, reikėtų vaikus iš jo atimti? Toks žmonių skirstymas pažeidžia visų mūsų orumą ir grąžina mus keliais dešimtmečiais atgal. Jei jau neskirstome žmonių pagal spalvą ir lytį, tai juo labiau pagal tai, kiek patikimi jie mums atrodo. Panašu, kad „atrodymo“ argumentais kartais remiasi ir policija bei Vaiko teisių tarnybos.

Gyvename visuomenėje, kuri patyrė daug smurto, todėl, deja, smurtauja daugelis. Smurtauja mokytojai mokyklose, nes nežino, kaip susikalbėti su dideliu skaičiumi vaikų klasėje, tarnautojai įstaigose (gal dabar kiek mažiau nei prieš 20 metų), nes būna pavargę, stokoja kūrybingumo, neturi instrukcijų ir dalijamosios medžiagos, nežino visų atsakymų į jiems pateikiamus klausimus. Ir vis dėlto valstybė neturi jokių priežasčių smurtauti prieš mažus vaikus, nes saugus prieraišumas jiems yra pats svarbiausias dalykas, kurį išsiugdę jie taps kūrybingi, geri žmonės. Jei mes sutrukdysime vaikui išsiugdyti šį prieraišumą, pridarysime daug bėdų šiam žmogui, taip pat ir visai visuomenei.

„Nėra idealių žmonių“, – sako Šventasis Tėvas Pranciškus, todėl nėra ir idealių tėvų. Visi būname pavargę, sudirgę, sergantys. Mes visi (vieni rečiau, kiti dažniau) smurtaujame (emociškai, psichologiškai) prieš savo vaikus, norėdami juos kažkaip paveikti, norėdami, kad jie augtų atsakingi, geri žmonės, bet stokojame žinių, ką turėtume daryti, o dažnai ir laiko. Tačiau niekas kitas pasaulyje nemyli vaikų taip, kaip tėvai. Niekas kitas nebus linkęs už juos taip aukotis. 

Mūsų visuomenei ir toliau trūksta pilietiškumo. Ką daro žmogus Lietuvoje, jei mato, kad mama vejasi mažą vaiką ir nesusitvarko su juo? Aišku, siunčia žinutę Vaiko teisėms. Ar to mus moko įstatymai? O kodėl nepriėjus, nepaklausus, ar nereikia pagalbos? Kodėl nepasakius, kad mušimas nėra tinkama priemonė, jei norime geresnių rezultatų? Ne. Jokiu būdu. Tiesiog imi ir skambini policijai.

Visai neseniai su vienu dar metukų neturinčiu mažyliu rankose ir dar dviem ikimokyklinio amžiaus vaikais išėjau į Ąžuolyną. Vežimėlio neturėjau, nes dukra trumpam man paliko vaikus, eidama į ikimokyklinio parengimo klasės susirinkimą. Gyvename prie pat Ąžuolyno, todėl atrodė, kad lengvai susitvarkysiu. Tačiau vaikų žaidimo aikštelėje vidurinioji užsigavo ir ėmė verkti. Supratau, kad turiu ją pakelti ir paguosti, tačiau mano rankose buvo jauniausioji, kuri nevaikšto. Gerai, kad buvo šilta ir sausa. Pasodinau mažąją ant grunto ir guodžiau viduriniąją. Nors ten sėdėjo kelios moteriškės, nė viena nepasisiūlė padėti, tačiau garsiai replikavo: „Prisidaro vaikų ir paskui nesusitvarko.“ Viena išsitraukė telefoną. Tikrai pagalvojau, kad tuoj iškvies Vaiko teisių tarnybą. Gerai, kad netrukus iš susirinkimo atbėgo dukra.

Visada bus žmonių, kurie pasaulį nori sukonstruoti pagal save. Jie skambins ir skųs, o Vaiko teisės ir policija važiuos ir tikrins, atiminės ir vėl grąžins vaikus. O gal reikėtų nereaguoti į anoniminius skambučius? Jei žmogus negali pasakyti savo vardo ir kitos informacijos, gal neverta ugdyti skundikų armijos, jų ir taip jų yra pakankamai. Gal vertėtų ugdyti pasitarnaujantį, pagalbą teikiantį žmogų, kuris nėra greitas teisti, bet skuba padėti. Kiekvienoje situacijoje pirmiausia turėtume daryti, ką galime patys, o tik po to dar ir šauktis pagalbos. Ką darome dėl tokio žmogaus ugdymo?

Situacijos tiems, kurie jaučiasi esą šventi. Ką jūs darytumėte, jei turėtumėte du vaikus, kurių vieną reikia nuvežti į mokyklą (nevėluojant), o kitą į darželį? Esate viena, nes vyras išvyko į darbą pora valandų anksčiau. Mažesnysis ryte užsispiria, ima verkti, kad jam batai nepatinka ir jis jų nesiaus. Sėdi ir verkia. Kitų batų taip pat nesiauna. Autobusiukai ar taksi į mokyklą vaikų neveža. Ką jums daryti?

Aš galiu patarti tik šiek tiek pasmurtauti. Ramiai suruošti vyresnėlį į mokyklą, o paskui mažąjį paimti be batų, suvynioti į pledą ir pasodinti į mašiną. Batus pasiimti atskirai. Toliau vežti vyresnėlį į mokyklą. Beje, teks prašyti praeivių, pažįstamų tėvų, kad nuvestų jį į klasę. Dabar jau galite ramiai pasikalbėti su mažėliu. Kodėl jis verkia? Kokia tikroji jo nelaimės priežastis? Gal jis paprasčiausiai nenori į darželį? Kiek tokių situacijų pasitaiko per dieną? Dar tik noriu pridėti, kad lengvo fizinio smurto pasekmes vaikai pakelia kur kas lengviau nei emocinio ar psichologinio. Apie tai galima paskaityti įvairių straipsnių anglų kalba.

Ką darote tokiu atveju, kai einant gatve vaikas ištraukia iš jūsų delno savo ranką ir bando bėgti? Žinoma, sugaunate jį ir jo ranką laikote taip, kad vaikas tikrai daugiau neišsilaisvintų. Taip elgiatės ne iš noro pasmurtauti, bet dėl to, kad jums rūpi vaiko gyvybė.

Jei mes kuriame valstybę, kurioje norėtųsi gyventi, į tokių ir panašių įstatymų kūrimą turime įtraukti šeimas ir tėvus, kurie augina būrį vaikų ir žino, kad idealių santykių nebūna, kaip nėra ir idealių žmonių. Jei ir toliau į darbą pasitelksime tik melagystes, smurtą ir prievartą, Lietuva be vargo išsivaikščios. Būtų labai gaila. O gal geriau mūsų palikuonims?

Dalia Lukėnienė yra Lietuvos šeimos centro l.e.p. reikalų vedėja, keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode