Reklama 2

Praktiškas patarimas dėl skaistybės

 

Minint mėnesį po popiežiaus Pranciškaus vizito, Lietuvoje lankėsi amerikiečių teologas Ralphas Martinas. Paklaustas, kurį savo knygos „Troškimų išsipildymas: Kelias į Dievą per šventųjų išmintį“ skyrių rekomenduotų Lietuvos skaitytojams, nedvejodamas atsakė, kad dešimtą. Kviečiame skaityti skyriaus „Augti laisve“ ištrauką. Knygą išleido Katalikų pasaulio leidiniai 2018 m., iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė.

Jusliniai malonumai

Dievas sukūrė mus, gebančius jausti malonumą ir jo trokšti. Pats savaime malonumas jokiu būdu nėra nuodėmingas, tai yra Dievo duotas nuostabus gebėjimas mėgautis tuo, kas iš tiesų gera. Pranciškus Salezas nuolat pabrėžia, kad Dievas traukia mus prie savęs teikdamas malonumus, ir pats, tiesą pasakius, mėgaujasi bendravimu su mumis. Vis dėlto visi sukurtieji malonumai tėra menka dalelė, arba šešėlis, amžinojo džiaugsmo, kurį patirsime pažindami Dievą ir gyvendami Jo Karalystėje amžinai. Kai visas jėgas švaistome netvarkingai vaikydamiesi juslinių malonumų, jie gali tapti kliūtimi didžiajam džiaugsmui – vienybei su Dievu.

Žemiškus malonumus Dievas sukūrė kaip ženklus, kaip pavyzdžius, kaip kvietimą į didįjį amžinybės džiaugsmą. Kai jų ieškome nusigręždami nuo Dievo, laikydami juos savaime vertingais, nekreipdami dėmesio į jų tikslą, jie tampa kliūtimi. Mūsų prigimtis ir juslinė, ir dvasinė. Jei neproporcingai ar netvarkingai siekiame juslinių malonumų, galop galime prarasti žmogiškumą ir sužvėrėti, tapti tokie, kurių „dievas – pilvas“ ir kurių „galas – pražūtis“ (Fil 3, 19). Pragaištingų tokios stabmeldystės pasekmių mums gali padėti išvengti priminimas, kad tikrieji mūsų namai danguje, o mes laukiame Jėzaus sugrįžimo, kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). (Bet, žinoma, galima ir priešingai. Apgaulingas „dvasingumas“, atmetantis visa, kas tikrai žmogiška, taip pat gali mus nužmoginti, padaryti labiau demoniškus nei angeliškus.)

Tiesą pasakius, kaip ir kalbant apie godumą, perdėtas juslinių malonumų vaikymasis gali išties tapti stabmeldyste (plg. Ef  5, 5). Kai didžiąją dalį savo laiko, dėmesio, minčių ir prisirišimų skiriame tam, kas yra mažiau nei Dievas, iškyla stabmeldystės grėsmė, o tai yra garbinimas (dievinimas, svarstymas, aukštinimas, siekimas) to, kas nėra tikrasis Dievas.

Seksualiniai malonumai

Yra daugybė Dievo duotų malonumų, tačiau kaip pavyzdį paimkime iš jų patį svarbiausią mūsų prigimčiai, kurį taip pabrėžtinai iškelia kultūra – seksualinį malonumą.

Dievas sukūrė žmones su seksualiniais troškimais ir paskatomis. Kadangi mūsų prigimtis giliai sužeista nuopuolio, tai mūsų troškimai ir potraukiai netvarkingi, o kad seksualinis troškimas būtų tinkamai išreikštas, jį reikia pavesti Kristui per Šventosios Dvasios vadovavimą.

Bernardas nurodo, kad problema ne kūnas, bet netvarka, į kurią kūną įstūmė nuodėmė.

Nes „kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties“ (2 Kor 5, 6). Ne todėl, kad gyvename kūne, bet todėl, kad tas kūnas yra paveldėjęs nuodėmę ir yra nuolat jos veikiamas. Tad žinokite, kad ne kūnas mums kliudo, bet nuodėmė.

Seksualumo tikslas apima vyro ir moters įsipareigojimą visą gyvenimą mylėti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu atsiveriant naujos gyvybės pradėjimui. 

Kelias į tikrąją laisvę šioje srityje prasideda supratus Dievo mūsų seksualumui duotą tikslą taip, kaip apreikšta Jo žodyje ir kaip tai supranta Bažnyčia. Jėzus kalbėjo, kaip svarbu supratus tiesą pagal ją gyventi, gilinant šios tiesos supratimą per paklusnumą jai ir taip patiriant tikrąją laisvę.

Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31).

Nesiimdami dėstyti viso Bažnyčios mokymo apie seksualumą, peržvelkime kelias esmines tiesas ir išmintingus šventųjų patarimus, kaip elgtis įvairiose situacijose, kad šioje srityje netaptume „vergais“ ar „stabmeldžiais“. Seksualumo tikslas apima vyro ir moters įsipareigojimą visą gyvenimą mylėti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu atsiveriant naujos gyvybės pradėjimui. Santuokoje seksualumas skirtas išreikšti bendrystę tarp vyro ir žmonos ir, jei tokia Dievo valia, pradėti vaikelį. Bet kokios seksualumo išraiškos šalia santuokos yra priešingos šiam tikslui ir Dievo valiai, pasiduodami joms ne tik darome didesnę ar mažesnę nuodėmę, bet ir rizikuojame tapti netvarkingo seksualinio potraukio vergais.

Praktiškas patarimas dėl skaistybės

Šventieji pataria šioje srityje labai aiškiai suvokti tiesą, prašyti Dievo pagalbos, gyventi pagal Jo valią ir išmintingai elgtis susidūrus su seksualiniais gundymais.

Pranciškus Salezas nurodo, kad skaistybė reikalinga visiems – ir vienišiems, ir susituokusiems asmenims; skaistybė čia suprantama kaip tinkamas seksualumo panaudojimas arba susilaikymas. Jis aiškiai sako – bet kokie seksualiniai malonumai greta santuokos nėra leidžiami, o mums reikia saugoti savo mintis, širdį, atmintį ir jausmus, kad galėtume įgyti ir išlaikyti atitinkamą tyrumą. Geriausia gynyba – ankstyva gynyba.

Saugokis ir skubiai šalinkis viso, kas sukelia aistras, vilioja ir traukia į paleistuvystę. [...] Lengviau yra pasisaugoti šio užsidegimo, negu su juo kovoti. [...] Tyčiomis žiūrinėti, klausytis, kalbėtis, uostyti ir nepadoriai kitą lytėti yra nuodėmė. [...] Skaistybės dorybė būna užgaunama ir prarandama ne vien šiais būdais, bet ir kitais. Kiekviena palaidumo, begėdystės rūšis teršia, temdo ir sunaikina gražiausią dorybę.

Čia tiktų šv. Pauliaus žodžiai:

Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo Karalystės dalies (Ef 5, 3–5).

Pranciškus nurodo tris skaistumo dorybės praktikavimo laipsnius. Pirmasis šios dorybės laipsnis pasiekiamas, kai valingai nepasiduodama seksualiniams malonumams greta santuokos ar santuokoje, jeigu jie gali pažeisti meilės bendrystę ir atvirumą gyvybei. Antrasis laipsnis – kiek įmanoma nesiekti malonumų, netgi leidžiamų, jeigu jie netarnauja bendrumo tikslams. Trečiasis – neįsileisti į širdį ir protą netgi to, kas santuokoje būtina ir tinkama, tai reiškia – nesileisti užvaldomam ir apsėdamam svarbių, bet žemesnių, santuokinio gyvenimo elementų.

Jis ypač perspėja mus – ir susituokusius, ir vienišus – vengti net pačios seksualinio smalsumo pradžios, nes tai gali atvesti prie įkyrių minčių ir vergijos. Pornografinėje, begėdiškoje kultūroje, kuri mus supa, šis patarimas ypač svarbus. Cituodamas šv. Jeronimą, Pranciškus perspėja vienišus žmones neklausyti velnio apgaulių, išpučiančių įsivaizduojamus sekso malonumus, gundančių atsisakyti skaistybės. Velnias šiuos malonumus mėgina pavaizduoti daug smagesnius, nei jie iš tiesų yra. Pranciškus pataria tuojau pat nusigręžti nuo panašių minčių ir nepasiduoti seksualiniam smalsumui.

Pranciškus pripažįsta, kad skaistumo santuokoje sąvoka daugumą žmonių gali nustebinti. Tačiau skaistumas santuokoje dažniausiai reiškia ne susilaikymą nuo seksualinių santykių, bet greičiau tinkamą jų panaudojimą meilei ir bendrystei stip­rinti. 

Bernardas smalsumą įvardija kaip velnio priemonę, kurios padedamas jis daugelį įstumia į nuodėmes, ne vien seksualines. Smalsumą velnias pakiša kaip pirmą iš dvylikos žingsnių, vedančių iš nuolankumo į puikybę, iš malonės į prakeikimą. Šventasis pataria: turime stengtis galvoti tik apie tai, kas tuo metu reikalinga, akimirka po akimirkos.

Taigi, pirmasis žingsnis puikybės link yra smalsumas. Galite pažinti jį iš šių požymių. Pamatote vienuolį, kurį iki šiol gerbėte. Ar jis stovėtų, ar eitų, ar sėdėtų, jo akys ima lakstyti. Jis pakelia galvą. Pastato ausis. Iš šių išorinių judesių galima pažinti, kad vidinis žmogus pasikeitė [...], jo siela susirgo. Jis pradeda nerūpestingai elgtis. Švaisto laiką smalsumui svarstydamas apie kitus [...], kadangi mirtis atėjo į pasaulį per nuodėmę (Rom 5, 12), taip į mintis ji ateina pro smalsumo langus (Jer 9, 20).

Bernardas, kalbėdamas apie Ievą, primena, kad būtent smalsumas atvedė prie pirmosios nuodėmės.

Kodėl nuolatos į jį [uždraustąjį vaisių] žvilgčioji? Kokia nauda žvilgčioti į tai, ką valgyti uždrausta? [...] Nes jei nuolat prisispyrus į ką nors žvelgi, į širdį įslenka gyvatė ir sugundo tave. Ji saldžialiežuvauja, melais pažadina baimę. [...] Kursto tavo susidomėjimą ir godumą. Ragina smalsauti ir trokšti. Siūlydama tai, kas uždrausta, atima tai, kas duota. Tiesia tau obuolį ir atima rojų.

Pranciškus pripažįsta, kad skaistumo santuokoje sąvoka daugumą žmonių gali nustebinti. Tačiau skaistumas santuokoje dažniausiai reiškia ne susilaikymą nuo seksualinių santykių, bet greičiau tinkamą jų panaudojimą meilei ir bendrystei stip­rinti. Pranciškus pripažįsta, kad tai sunku ir turbūt lengviau visiškai susilaikyti, negu santuokoje laikytis seksualinio saiko.

Jis paaiškina, kad, tiesą pasakius, lengviau iš viso nesupykti, negu tinkamai išreikšti pyktį. Pripažįsta, kad seksualumas santuokoje teisėtai naudojasi „šventąja laisve“, bet perspėja, kaip lengva iš tokios laisvės nuslysti į savivalę, o nuo jos – į piktnaudžiavimą.

Gyvenant santuokoje aplinkybės kartais pareikalauja visiško susilaikymo, pavyzdžiui, ilgos ligos arba neišvengiamo išsiskyrimo atveju. Tuomet Pranciškus vedusiems siūlo dvi skaistybės formas: visišką susilaikymą išsiskyrus ir „nuosaikų“ susilaikymą kasdieniškesnėse situacijose. Smulkiau apie santuoką ir draugystę dvasiniame gyvenime pakalbėsime kitame skyriuje.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode