Reklama 2

Keliautojas A. Jucevičius: geriausia sporto salė – gamta

 

Lietuvos keliautojų sąjungos ir Vilniaus keliautojų klubo vadovas Algimantas Jucevičius – nenuilstantis turizmo populiarintojas, stebinantis fizine ištverme, žavintis dvasios stiprybe ir nepaprastu kuklumu. Savo pavyzdžiu tūkstančius žmonių paskatinęs aktyviai gyventi, jis jau 50 metų organizuoja pažintinius slidžių ir pėsčiųjų žygius, turiadas į kalnus. Nors savęs nevadina alpinistu, bet jau 13 kartų įkopė į Lietuvos alpinistų labiausiai pamėgtą Gedimino Akstino viršūnę Tian Šanio kalnuose, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio viršūnę Pamyro kalnuose pasiekė septynis kartus.

Legendinis keliautojas pelnė daugybę apdovanojimų: už kilnų elgesį, Gedimino ketvirtojo laipsnio ordiną, Lietuvos šviesuolio titulą, Šv. Kristoforo statulėlę, yra 17 kartų tapęs Lietuvos turizmo čempionu. Algimantui jau 76-eri, o jis apgailestauja: „Laikas nuo manęs pabėgo, nespėju jo vytis, nes daug įsipareigojimų žmonėms nepadaryta.“

Žygiuose – kelios kartos

Slidžių žygius „Snaigė“ A. Jucevičius pradėjo rengti dar1967 metais Kaune, o nuo 1973 metų iki dabar – Vilniuje. Jų tikslas – visuomenės sveikatingumo skatinimas. Keliautojas teigia, kad žmogus geriausiai pailsi gamtoje bet kuriuo metų laiku. Svarbiausia – nugalėti save ir įveikus tingulį išeiti iš namų, ypač vyresniame amžiuje.

„Kiekviename „Snaigės“ žygyje čiuožia 1 000–1 500 dalyvių. Džiugu, kad žiemos sportu mėgaujasi jau kelios vilniečių kartos: seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Yra dalyvių, kuriems jau per 80 metų, o trumpesnes kelių kilometrų trasas įveikia ir trejų metukų pypliai. Kiekvienam sezonui dalyviams paruošiame regalijas – emblemas, o už 5 žygius – ženkliukus. Kartą teikiu emblemas tėvui, sūnui, mamytei, o ji man ir sako: „Man priklauso du: dar vienas žygio dalyvis keliavo mano pilvelyje,“ – šypsosi žygių organizatorius.

Slidžių žygius pastaraisiais metais riboja oro sąlygos.

„Prieš ketverius metus buvo nuostabi žiema: pašalo ir užsnigo gruodį, sniego buvo iki pat balandžio, – tais metais surengėme net 20 žygių. O kai žiemos besniegės – vos keletą pavyksta organizuoti. Kita problema – kai žygio dalyviams mieste reikia pastatyti tūkstantį automobilių. Tenka pasirūpinti, kad būtų nuvalytos nemažos automobilių aikštelės, todėl „Snaigės“ žygius darome Karoliniškėse, Antakalnyje, Verkiuose, kur yra tokios galimybės. Kai Vilniuje pritrūksta sniego, vykstame į Senasalį, esantį 30 kilometrų už Vilniaus“, – organizacinius rūpesčius vardija slidžių žygių organizatorius.

Daugybę metų pavasarį ir rudenį savaitgaliais Algimantas rengia pėsčiųjų žygius „Pažinkime Vilnių“.

„Šį rudenį orai puikūs, vilniečiai noriai keliauja. Spalio pradžioje į žygį susirinko 240 dalyvių, o po dviejų savaičių sugužėjo net 472 žmonės. Tokią minią reikia suvaldyti. Noriu, kad žygeiviai gautų kuo daugiau žinių apie vietas, kur keliaujame. Todėl Mokytojų namuose organizuoju paskaitas „Pažinkime Vilnių“, kviečiu lektorius – istorikus, geografus. Sumaniau dar vieną projektą – „Pažinimo keliai iš Vilniaus“. Renginių metu nusikeliame į regioninius parkus ar net į tolimąjį užsienį. Pavyzdžiui, planuoju susitikimą su Lietuvos geografų draugijos prezidente Genovaite Kyne, kuri organizavo ekspediciją po lietuvių emigracijos vietas“, – pasakoja A. Jucevičius.

Kalnų paviliotas

„Savęs nevadinu alpinistu, esu keliautojas“, – pabrėžia Algimantas, žmogus, per 55 metus į kalnus kopęs daugybę kartų ir drauge vedęs šimtus tūkstančių kalnų turistų. Savo 70-metį jis atšventė per vieną vasarą įkopdamas į septynias viršukalnes.

„Kalnai – išskirtinė vieta, kur „viena akimi“ gali matyti visas geografines zonas ir visus metų laikus nuo vasaros iki amžinojo įšalo. Šį grožį noriu parodyti jaunimui. Pirmąkart išėjau į kalnus 1959 metais, būdamas 16-os, – mokytojai mums leido vieniems keliauti ne tik po Lietuvą. Vadovavau bendraamžių moksleivių grupei, kopėme į Karpatus. Nuo 1969 metų pradėjau organizuoti turiadas – masinius žygius į kalnus. Žmones vedu tik į tuos kalnus, į kuriuos pats kopiau ne kartą ir gerai pažįstu: tai Kaukazas, Pamyras, Tian Šanis, Altajus. Kalnai didingi, bet ir pavojingi, kartais nenuspėjami, niekada nesiekiu jų užkariauti – stengiuosi su jais susidraugauti,“ – pabrėžia keliautojas.

Anot pašnekovo, M. K. Čiurlionio viršūnė Pamyro kalnuose Tadžikijoje yra unikali vieta, dažniausiai lankoma lietuvių.

„Kopiant į šią viršukalnę atsiveria įspūdingiausi vaizdai: matyti Piandžo upė, o kitapus jos plyti Afganistanas, už kokių 50 kilometrų – jau Pakistanas, dar už 150-ies – Kinija, netoli ir Indija, o pačioje viršūnėje atsiveria Hindukušo kalnynas. Į šią viršūnę įkopė jau šimtas žmonių iš Lietuvos, o aš esu kopęs 7 kartus“, – pasakoja turizmo veteranas.

Kita mėgstama lietuvių viršūnė pavadinta Gedimino Akstino vardu.

„1959 metais alpinizmo pradininkai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas, kopdami į Kaukazo viršūnę, pateko į laviną ir žuvo. Akstino studijų draugas Ali Romanovas tų pačių metų rudenį suorganizavo ekspediciją, kurioje buvo trys lietuviai. Užkopę į vieną viršūnę, ją pavadino Gedimino Akstino, o kitą – Lietuvos alpinistų vardu. Tai į Akstino viršūnę įkopti tapo garbės reikalu visiems, kurie lankosi Tian Šanio kalnuose. Nuo 1959 metų į ją įkopė beveik tūkstantis lietuvių. Aš pats esu į ją kopęs trylika kartų“, – įspūdingus skaičius vardijo A.Jucevičius.

Viršūnių krikštatėvis

Žygeiviai jį vadina viršūnių krikštatėviu, nes kelioms naujoms viršukalnėms jis yra davęs lietuviškus vardus.

„Šiemet – Vydūno metai, todėl Vydūno vardu mes Pietvakarių Pamyre pavadinome vieną nesunkiai pasiekiamą viršūnę. Yra daug „lietuviškų“ viršūnių. Štai 1964 metais Lietuvos alpinistai, įkopę į Pietvakarių Pamyro kalnus, vieną viršūnę pavadino Lietuvos, antrą – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o trečią – Kristijono Donelaičio vardais. Tian Šanio kalnuose yra Žalgirio, Nemuno, Vilniaus universiteto, Mažvydo, Lietuvos 1000-mečio vardo viršūnės. Aš su bendražygiais, esu įkopęs į bevardes viršūnes ir pavadinęs jas Neries, Lietuvos–Kirgizijos ir keliautojo Antano Poškos vardais. Sovietmečiu tai buvo nesudėtinga procedūra: įlipi į bevardę viršūnę, duodi jai savo pavadinimą, palieki raštelį. Įkopia kita grupė – randa tą raštelį, įtraukia į alpinizmo katalogus, ir viršūnė patvirtinta. Dabar viskas sudėtingiau. Vien Vidurinės Azijos kalnuose yra per 30 viršūnių su lietuviškais pavadinimais, ir visos jos yra atskirose valstybėse. Jas įteisinti kaip geografinį terminą dabar reikia tų valstybių nutarimo, o jų valdžia į šitą reikalą žiūri labai nerangiai“, – aiškino patyręs keliautojas.

Į M. K. Čiurlionio viršūnę – sulaužyta čiurna

Prieš dvejus metus A.Jucevičius į M. K. Čiurlionio viršūnę buvo įkopęs su žymiojo dailininko ir kompozitoriaus proanūkiu pianistu Roku Zubovu.

„Roko tėvas, žymus alpinistas Konstantinas Zubovas, žuvo kopdamas į Tian Šanio kalnus. Penkiametis Rokas su mama Laima tuo metu buvo kalnų stovykloje, todėl ilgus metus jų namuose kalnų tema buvo tabu. Bet kartą M. K. Čiurlionio namuose surengtoje parodoje Rokas prasitarė, kaip būtų smagu įkopti į garsiojo prosenelio vardo viršukalnę. Pasakiau, kad jei jis ryšis, aš galiu kopti su juo kartu. Sutarėme kopti 2017 metais, bet prieš tai Tian Šanio turiadoje paslydau ir lūžo čiurnos kaulas, gydytojai liepė koją dėti į gipsą. Bet juk pažadėjau Rokui kopti su juo, o pažadus turiu tesėti, todėl koją įdėjo į įtvarą ir išėjau į kalnus. Kopiau pamažu, labai atsargiai, pasiramsčiuodamas ramentu: pirmiausia – į pirmą stovyklą 4 tūkst. kilometrų aukštyje, paskui į antrą – 4 600 kilometrų aukštyje. Laimingai užlipome ir nulipome. Rokas apie šią kelionę viename interviu yra pasakęs : „Žygiuojame ledynu. Sunku, reikia atsikvėpti kas porą žingsnių, bet kai priekyje matau kopiantį Algimantą sulaužyta koja, nėra kur dingti“, – neįtikėtinos ištvermės pavyzdžius atskleidžia patyręs keliautojas.

Trys gimtadieniai

A. Jucevičius neslepia, kad jam labiausiai nepatinka kalbėti apie nelaimes bei žūtis kalnuose, bet vis dėlto prasitaria, kad galėtų švęsti tris gimtadienius.

„Kalnus reikia gerbti, gyventi pagal jų taisykles ir kvailai nerizikuoti, bet kalnai nenuspėjami. Kartą mūsų grupė Pamyro kalnuose pateko į sniego laviną. Kai nuo kalnų byra akmenys, juos matai ir gali išvengti. O sniego lavina slenka nuo šlaito kaip siena ant galvos. Jei sniegas kietas, jis gali žmogų tiesiog užmušti, o jei purus – jis neša žmogų žemyn, tada reikia „plaukti“ kartu su ta lavina. Lavina mane nunešė gal pusę kilometro, gulėjau po sniegu prispaustas, burna pilna sniego, bet laimė dievo, kad palaidojo negiliai. Sugebėjau ranka prakrapštyti sniego sluoksnį. Kyšančią pirštinę iš po sniego pamatę draugai mane atkasė. Jei būčiau užstrigęs 20 centimetrų giliau, manęs nebūtų radę, būčiau uždusęs“, – šiurpų nutikimą mena keliautojas.

Trečią kartą A. Jucevičius gimė balandžio 6-ąją, Jakutijoje šalčio poliumi vadinamame Oimiakono rajone.

„Keliavome su slidėmis, kopėme į keliautojų dar neįveiktas viršūnes. Kopdami į Palapinės viršūnę, sugaišome daug laiko, grįžtant sutemo ir vienintelis išsigelbėjimas buvo – visą naktį judėti, kad 30 laipsnių šaltyje nesušaltume. Visi keliautojai žino, kad lengviausia mirtis – sušalti. Jei šaltyje užmigsi – nebepabusi.

Švintant laimingai pasiekėme geologų namelį, kuriame laukė mūsų bendražygiai, praradę viltį, kad sugrįšime gyvi“, – prisimena Algimantas.

Gyvybingumo paslaptis

„Į kalnus jau nebenešu didelių svorių po 30 kilogramų kaip jaunystėje. Į kalnų stovyklas būtinus daiktus atneša asiliukai. Dabar ir turistų apranga, ir inventorius daug geresnis, kuprinės patogesnės. O paauglystėje neturėjome net miegmaišių, miegodavome ant eglišakių, susisukę į antklodes – dekučius. Vėliau daug ką gaminome patys: siuvomės miegmaišius, striukes, kuprines – iš parašiutų šilko. Seniau neturėjome pūkinių striukių, nebuvo gerų batų, žygiavome nutrintomis kojomis“, – pasakoja keliautojas.

Paklaustas, kur jo gyvybingumo, fizinės ištvermės paslaptis, A. Jucevičius sako, kad jam artimos Vydūno idėjos. Jis priklauso Vydūno draugijai.

„Svarbiausia – vidinė harmonija ir saikas visur. Nesu kraštutinis vegetaras, kalnuose valgau lašinius. Žmogus daugiau energijos sunaudoja mėsai virškinti, nei gauna naudos. Svarbiausia – visada palaikau fizinę formą. Geriausia sporto salė – gamta.“

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode