Reklama 2

I. Minelgaitė: savo buvimu mes kuriame ateitį

 

Aristotelis yra pasakęs: „Mes esame tai, ką nuolatos darome. Taigi tikrasis meistriškumas – ne veiksmas, o įprotis.“ Tokiu moto vadovaujuosi savo gyvenime. Manau, šie žodžiai galėtų įkvėpti ir Lietuvą. Savo buvimu mes kuriame ateitį. Štai kodėl reikia sutelkti dėmesį į tai, kas pozityvu, į tai, kaip įveikti kliūtis ir didžiuotis savo potencialu bei pasiekimais, sako mokslininkė, verslo konsultantė dr. Inga Minelgaitė.  

– Papasakok, kaip atsidūrei Islandijoje.

– Niekada neplanavau gyventi užsienyje, tačiau pamilau islandą ir už jo ištekėjau. Taip ir prasidėjo mano kelionė į Islandiją. Nors jos pradžia buvo gana sudėtinga, galiu tik džiaugtis šio pasirinkimo vaisiais: neįtikėtinai turininga kultūrine patirtimi, daugybe sutiktų įdomių ir puikių žmonių, įgyvendintais įvairiais sumanymais, iš kurių vienas brangiausių – įkurta lietuvių bendruomenė. Buvau šios bendruomenės iniciatorė, tačiau didelis būrys bendraminčių ją padarė nepakartojamą. Vieni ėmėsi prasmingų projektų, kiti tiesiog buvo šalia dėl savo vaikų ir kitų tautiečių.

– Kaip tavo karjera susijusi su asmeniniu gyvenimu?

– Mano asmeninio gyvenimo ir karjeros planai glaudžiai persipynę. Vietos, kuriose teko gyventi, turėjo įtakos renkantis karjeros kryptį. Ir tai puiku! Sutinku, kad šis iššūkis nemenkas, tačiau tai skatina nuolat tobulėti tiek kaip asmenybei, tiek kaip specialistei. Šiuo metu gyvenu tarp Lietuvos ir Islandijos. Bendradarbiauju su abiejų šalių universitetais ir verslo įmonėmis. Ligi šiol tai buvo puiki patirtis.

– Vadinasi, tu nenutolai ir nebandei asimiliuotis su islandų kultūra?

– Aš renkuosi integraciją, o ne asimiliaciją. Islandijoje jaučiuosi puikiai, nes pažįstu šios šalies tradicijas, kalbu islandiškai, esu susipažinusi su jų istorija ir t. t. Tačiau mano vaikai kalba lietuviškai (taip pat islandiškai ir angliškai), šeimoje švenčiame lietuviškas šventes, o prie pietų stalo kalbame apie Lietuvą. Savo šeimoje greta islandiškų tradicijų vaikus mokome ir lietuviškų. Aš už kultūrinės tapatybės praturtinimą, o ne kultūrinio palikimo išsižadėjimą.

– Kaip visa ši patirtis tave pakeitė?

– Mane keitė daug kas: amžius, išsilavinimas, sutikti žmonės, skaitytos knygos, aplankytos šalys ir t. t. Nemanau, kad atvykusi gyventi į Islandiją pasikeičiau. Nors turiu pripažinti, kad tai paveikė: padėjo geriau suprasti save, savo vertybes ir labiau vertinti tai, ką turiu.

– Panašu, kad atvykus teko nemažai gilintis į save. Iš kur semiesi įkvėpimo?

– Mane įkvepia gamta, menas ir tikrai geri žmonės. Gamta mane įkvepia dėl to, kad lieka tokia pat nuostabi nepaisant visų joje vykstančių transformacijų ir mechanizmo sudėtingumo. Tai yra tyriausios formos tobulybė. Manau, kad menas geriausiai leidžia žmogui atkartoti šią gamtos tobulybę. Geras menas – tai reginys, įrankis, ginklas ir vaistas. Na, o geri žmonės padeda man pasijusti geriau vien būdami šalia. Mane įkvepia vien tai, kad tokie žmonės egzistuoja.

– Kokie gimtinės prisiminimai mieliausi?

– O, yra ne vienas prisiminimas. Maloniausia prisiminti prasmingus pašnekesius su draugais šiltą vasaros vakarą susėdus aplink laužą – norėčiau tai išgyventi dar kartą. Vis dar prisimenu mus gaubiantį šviežiai nuplautos žolės kvapą ir paukščių čiulbesį. Ir dar: tikrai pasiilgstu pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį, kur jausdavausi supama istorijos. Man patikdavo leistis nešamai minčių per žydrą dangaus mėlynę ir vėl netikėtai sugrįžti į realybę, netyčia užėjus dar neatrastą mažą kavinukę. Niekas neprilygsta šiam jausmui.

Mano palinkėjimas Lietuvai

– Aristotelis yra pasakęs: „Mes esame tai, ką nuolatos darome. Taigi tikrasis meistriškumas – ne veiksmas, o įprotis.“ Tokiu moto vadovaujuosi savo gyvenime. Manau, šie žodžiai galėtų įkvėpti ir Lietuvą. Savo buvimu mes kuriame ateitį. Štai kodėl reikia sutelkti dėmesį į tai, kas pozityvu, į tai, kaip įveikti kliūtis ir didžiuotis savo potencialu bei pasiekimais.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode