Draudimas kalbėti apie savižudybes neatitinka pasaulinių rekomendacijų

 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto surengtoje diskusijoje paaiškėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacijos apie savižudybių ir bandymų nusižudyti atvejus neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų. Pataisas priėmę politikai nesitarė nei su psichologais, nei su žurnalistais.

Lapkričio 28 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniaus universiteto organizuotoje diskusijoje „Informacijos apie savižudybes žiniasklaidoje reglamentavimas – cenzūra ar prevencijos priemonė?“ dalyvavo Lietuvos žiniasklaidos priemonių, Suicidologijos tyrimų centro ir Lietuvos Respublikos Seimo atstovai. Aptardami rugsėjį įtvirtintas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas dalyviai svarstė, kad dabartinės nuostatos, kaip žiniasklaida privalo pateikti informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, yra perteklinės ir užkerta kelią efektyviam informavimui.

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas, diskusijoje kalbėdamas apie įstatymo pataisų motyvus, pabrėžė, kad prieš jas priimant buvo tartasi su specialistais. Analizuota, kaip tinkamai nustatyti ribas – ką skelbti galima ir ko ne. Nuspręsta, kad pranešant apie savižudybes ar bandymus nusižudyti negalima skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų. Pataisos taip pat neleidžia traktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdienio fakto, vartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų. „Kai priiminėjome šitą įstatymo pataisą, mes atsisakėme, kad dalyvautų politikai. Dalyvavo psichologai, psichiatrai, žiniasklaidos dalis atstovų dalyvavo ir buvo ne vienas susitikimas, ieškojome sprendimo būdų“, – kalbėjo Visuomenės informavimo įstatymo pataisų iniciatorius.

R. Šarknicko žodžiams paprieštaravo Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro mokslininkas Saidas Dadaševas. Pasak jo, su Lietuvos psichologų bendruomene tartasi nebuvo. „Visose valstybėse rengiant tokias pataisas dažniausiai yra dirbama kartu su suicidologais. Galiu pasakyti, kad mes teikėme rekomendacijas dėl įstatymo pataisos, bet į jas nebuvo atsižvelgta. Taigi ne viskas, ką teigia R. Šarknickas, yra tiesa“, – sakė S. Dadaševas.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas Darius Lukoševičius teigė, kad apie įstatymo pakeitimus su žurnalistais taip pat niekas nediskutavo. Sąjunga buvo informuota apie jau priimtą pataisą. Anot D. Lukoševičiaus, vertinant dabartinį įstatymo variantą akivaizdu, kad pataisos priimtos skubotai. „Jeigu jūs parašote nepakankamai informacijos apie žinomo žmogaus savižudybę, tada prasideda gandai. Turime socialinius tinklus, kur visi pasidalins informacija taip, kaip jiems atrodo, ir ten niekas etikos normų nesilaikys. Negaudami informacijos iš tradicinių žiniasklaidos kanalų, žmonės vis tiek susiras, kur ją gauti“, – sakė D. Lukoševičius.

Su kuo tiksliai buvo diskutuota apie būsimas įstatymo pataisas, R. Šarknickas atsakyti negalėjo. Pasak jo, svarbiausia buvo imtis veiksmų ir užkirsti kelią žiniasklaidai ir toliau viešai romantizuoti bei detalizuoti savižudybes. „Tiesiog gelbėjom valstybės žmones. Ir kitose valstybėse taip yra, kad išeina tik informacija, kad įvyko toks atvejis – miestas, vieta, bet ne daugiau. Ir taip neformuojamas žmogaus silpnasis sąmoningumas rinktis tą kitą kelią. Aš suprantu – bloga žinia kainuoja, gera žinia nekainuoja nieko žiniasklaidai. Juk šita taisyklė žinoma visiems“, – apie žiniasklaidos pasirinkimus viešinti savižudybių detales kalbėjo Seimo narys.

Žiniasklaidos ekspertas, Vilniaus universiteto dėstytojas Deimantas Jastramskis iš dalies jam pritarė. Savižudybių skaičius Lietuvoje rodo, kad informaciją apie tokius atvejus būtina pateikti atsakingai ir tam tikrai reikalingos gairės, tačiau, anot D. Jastramskio, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir Visuomenės informavimo etikos kodeksas pakankamai griežtai reglamentavo informacijos apie savižudybes pateikimą. „Etikos kodekso normos jau ir taip numatė sankcijas – negali gauti paramos, didesnis PVM, dar kalbama ir apie Registrų centro informacijos neprieinamumą. Tai irgi yra priemonės, kurios vienaip ar kitaip tramdo žiniasklaidą. Dabar prisidėjo ir šitas, mano galva, perteklinis įstatymo straipsnis“, – teigė žiniasklaidos ekspertas.

Kritiškai apie įstatymo nuostatas kalbėjo ir portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė. Anot jos, Etikos kodekse esančių reikalavimų žiniasklaidai užteko ir jų sugriežtinimas įstatymu apskritai užkirto kelią kalbėti apie savižudybes. „Savižudybės yra viena didžiausių Lietuvos visuomenės problemų, bet tai dabar yra uždrausta tema, mes apie ją nebegalime rašyti ir aš nežinau, kokie specialistai pasakė, kad tai išsprendžia problemą. Ponas R. Šarknickas pernelyg viską supaprastina. Jis kalba apie tai, kad žiniasklaida mėgaujasi vaizdais. Aš žiniasklaidoje dirbu 15 metų, ir kada paskutinį kartą buvo mėgaujamasi vaizdais, aš neatsimenu“, – sakė R. Lukaitytė-Vnarauskienė.

Diskusijos dalyviams ėmus kalbėti apie tai, kas yra tikrasis romantizavimas, arba, kaip teigė R. Šarknickas, žurnalistų mėgavimasis vaizdais iš savižudybių ir tokiam žingsniui pasiryžusių žmonių buvusio gyvenimo, suicidologas S. Dadaševas naująsias nuostatas kritikavo ir dėl netinkamų formuluočių. „Žiūrint į tas pataisas gali kilti klausimas, kaip apskritai rašyti apie savižudybes. Skelbdami žinias apie savižudybes ar mėginimus nusižudyti, viešosios informacijos rengėjai ir skelbėjai neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvo. Niekur kitur apie tai nėra rašoma. Pasaulio sveikatos organizacija kartu su pačia kompetentingiausia institucija – Tarptautine savižudybių prevencijos asociacija yra pateikusi rekomendacijas žurnalistams ir ten nėra jokio panašaus punkto. O štai Lietuvos visuomenės informavimo įstatymo pataisose tai nurodyta“, – sakė S. Dadaševas.

Į diskusiją įsitraukęs Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička teigė, kad nesvarbu, kaip suformuluotos pačios įstatymo normos, jų nauda tikrai jaučiama. Tai jis iliustravo konkrečiu pavyzdžiu: „Anksčiau mes turėdavome 3–4 kartus per dieną skirtingoms redakcijoms parašyti pasiūlymus pakeisti ar išimti pranešimus apie savižudybes. Dabar mes darbo turime daug mažiau, nes straipsnių šia tema dabar apskritai sumažėjo kone dešimtimis kartų.“ Tačiau S. Dadaševas išreiškė susirūpinimą, kad Visuomenės informavimo įstatymas gali turėti daugiau žalos nei naudos. „Jeigu depresija sirgęs žmogus svarstė apie savižudybę, bet kreipėsi ir rado kažkur pagalbą, o dabar nori apie tai papasakoti ir įkvėpti kitus ieškoti būtų sau padėti, tai apie jį nebus galima rašyti, nes bus įvardinamos priežastys, dėl ko tam žmogui kilo minčių apie savižudybę, ir apskritai yra žodis „savižudybė“. Šiuo naujuoju pakeitimu mes prisidedam prie draudimo kalbėti“, – sakė psichologas.

M. Strička pabrėžė, kad į Savižudybių prevencijos biuro rekomendacijas atsižvelgia didžioji dalis žiniasklaidos priemonių. „Pasitaiko vos keli atvejai, kuomet patarimų koreguoti publikacijas nepaisoma. Nuolatinį žiniasklaidos stebėjimą pradėjome vykdyti 2015 metais ir tikrai žiniasklaidos priemonėse pasirodanti informacija savižudybių tema pasidarė daug kokybiškesnė“, – teigė biuro vedėjas.

Kritikos dėl perdėtų pataisų taip pat negailėjęs LRT radijo žurnalistas Edvardas Kubilius, apibendrindamas diskusijoje išsakytą požiūrių įvairovę, valdžiai palinkėjo nebeieškoti būdų, kaip dar labiau suvaržyti žiniasklaidą ir apriboti žodžio laisvę, bet spręsti socialines bei psichines žmonių problemas ir mažinti jų atskirtį, kad savižudybių problema šalyje būtų sprendžiama kitomis priemonėmis. Daugumos diskusijos dalyvių nuomone, žiniasklaidos pranešimai apie savižudybių atvejus nėra pagrindinė priežastis, lemianti didelį savižudybių skaičių Lietuvoje.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode