Reklama 2

Troškimas gyventi, žinant, kad mirsi. Pokalbis su psichoterapeutu R. Petroniu

 

Artėjant dar vienų metų pabaigai ne vieną aplanko mintis apie nenumaldomą laiko tekėjimą. Apie gyvenimo pabaigą, fizinio kūno dūlumą, užmarštį ir... visos mūsų egzistencijos prasmę nebūties akivaizdoje. Kiekvienam su tokiomis mintimis tenka dorotis savaip. Žymus rusų rašytojas Levas Tolstojus, apie penkiasdešimtuosius gyvenimo metus susidūręs su mirties klausimu, patyrė didžiulę dvasinę krizę, kuri apvertė jo paties ir daugybės kitų žmonių gyvenimą. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas biografinėje esė apie L. Tolstojų rašo, kad, susidūręs akis į akį su Nieku, L. Tolstojus pasiryžo daryti žmones geresnius. Žinojimas, kad mirsime, regis, turėtų apversti aukštyn kojomis mūsų gyvenimą, tačiau gyvename toliau, kartais ištverdami net ir neįmanomas sąlygas – toks stiprus tas noras gyventi!

Apie aistrą gyventi mirties akivaizdoje kalbėjomės su Egzistencinės terapijos centro vadovu psichoterapeutu ROBERTU PETRONIU. Kažkokių universalių atsakymų neatradome, o klausimų tik padaugėjo...

Mintis, kad paskutinį žodį gyvenimui taria mirtis, turėtų būti stipriai demotyvuojanti, bet mes kas rytą vėl iš naujo užvedame tą savo gyvenimo variklį. Kodėl?

Susidūrimas su mirtimi, ištinkantis labai įvairiomis aplinkybėmis – ko nors netekus ar suvokus, kad sensti, – priverčia jo ieškoti. Ir nėra atsakymo, kas tas variklis. Jei žinotum, galėtum parašyti vadovėlį. Ateina pas mane žmogus su tokia baime, o aš jam – receptą. Bet čia ir yra drama: kiekvienas turi jį atrasti pats.

Aš susiduriu su tais klausimais. Ieškome kartu, bet nežinau, ar galėčiau tai įvardyti per „aš“. Taip, tai tiesa, yra tokia šiek tiek nuvalkiota tezė iš egzistencinės psichologijos, kad gyvenimo prasmės klausimas iškyla tik santykyje su baigtimi. Jei to nebūtų, mums nebereikėtų rinktis, skirstyti savo reikalų į pirmaeilius ar antraeilius dalykus, galėtume kažką atidėti kad ir šimtui metų.

Būtent gyvenimo ribotumas priverčia ieškoti, kuris variklis tikras, o kuris – ne. Nesąžininga būtų kalbėti apie ramų santykį su mirtimi. Manau, kad giliai tikintis žmogus turi didelę mirties baimę. Mirtis yra didžiulis neapibrėžtumas, šio gyvenimo baigtinumas, ir tada, šito siaubo akivaizdoje ir išryškėja, kokie mes esame: ar pradedame griebtis bet ko, kad, ieškodami nusiraminimo, suspėtume užkišti gyvenimą bet kuo, ar sustojame susimąstyti ir pradėti rimtai rinktis ir galvoti. Kodėl vieni didelio pavojaus akivaizdoje sugyvulėja, o kiti tampa didvyriais? Vienus apima apatija, o kiti mobilizuojasi?

Prisiminiau danų režisieriaus Larso von Triero filmą „Melancholija“. Iš pirmo žvilgsnio trapiausia ir silpniausia filmo pradžioje besiblaškanti herojė ištveria neišvengiamos mirties akivaizdoje, kai kiti puola į paniką ir žudosi... 

O kodėl vieni, kaip jūs sakote, mirties akivaizdoje sugyvulėja, o kiti tampa didvyriais?

Viktoras Franklis teigia, kad bet kokiomis sąlygomis išgyventi padeda labai asmeniškas tikslas, kurį žmogus suvokia kaip labai prasmingą. Garsi jo frazė: „Jei yra dėl ko, žmogus gali išgyventi bet kokį „kaip“. Tokiu tikslu V. Frankliui tapo rankraštis koncentracijos stovykloje, kuris būtų pražuvęs jo mirties atveju.

Atmintyje iškilo kitas filmas, laimėjęs „Oskarą“ užsienio filmų kategorijoje. Tai – vengrų režisieriaus László Nemes filmas „Sauliaus sūnus“. Pagrindinį filmo herojų – zonderkomandos narį, kurio darbas – išnešti kūnus iš dujų kameros, krauti į krūvas nužudytųjų drabužius – staiga pakeičia vieno berniuko mirtis. Tas jame prabudęs pasiryžimas, visiškai beprasmiškas veiksmas, kurio net tikslu negali pavadinti – palaidoti vaiką – tampa išsigelbėjimu ir kažkokia ašimi. To neparašysi vadovėlyje, nes tai taptų visišku absurdu. Tačiau šis veiksmas tampa išsigelbėjimu žmogui, kuris rizikuoja savo gyvybe, norėdamas paslėpti berniuko kūną, ieškodamas rabino koncentracijos stovykloje... Šis atbukęs žmogus, kasdien susiduriantis su mirtimi, matantis lavonų krūvas, netikėtai prabunda.

Bandant tokius atvejus schematizuoti dingsta kažkas esminio, būdingo kiekvienam žmogui, tad mano darbas labai slidus ir neapibrėžtas. Susiduriame su klientu tokioje situacijoje, kurioje nėra išankstinių takų. Kaip padidinti galimybę prabusti? Tai yra įdomiausia ir sunkiausia užduotis. 

Bet ką daryti, jei tas variklis sustoja? Kaip padėti žmogui, kuriam atrodo, kad jis krenta į tuštumą? Kurio nedomina niekas: nei darbas, nei šeima, nei kažkada pamėgta veikla?

Nors ir esu psichoterapeutas, tačiau neturiu metodikos, klausimų sąrašo ar schemos. Su kiekvienu žmogumi tenka išradinėti dviračius per konkretų jo gyvenimo kontekstą. Ši krizė jos ištiktąjį verčia atidžiai ir kitu aspektu pasižiūrėti į savo gyvenimą, nes tos atramos, kurios buvo svarbios tam tikrame gyvenimo etape, jau nebeveikia, ateina kitoks laikas. Ir tuomet tenka ieškoti. Tas kelias neapibrėžtas ir keblus – gyvenimo prasmės nesugalvosi, neišskaitysi lyg iš vadovėlio. Bet gali nutikti taip, kad prasmę atrasi netikėtose vietose – mene, įvairiose situacijose. Kažkas, ko nemačiau, nepastebėjau, ją pabudina. Tai gali trukti ilgai, čia daug neapibrėžtumo. 

Ar tai susiję su amžiumi? Galėtumėte pritaikyti kokį nors dėsnį?

Nežinau. Kalbama apie tas vidurio amžiaus krizes, ištuštėjusio lizdo sindromą, kai išeina vaikai, kalbama apie gyvenimo etapus su jiems būdingomis krizėmis. Nemanau, kad į kažkokią schemą pakliūna faktas, jog sulaukiau keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų. Jaunystėje nesusimąstome, o kai atsiranda tam tikrų senatvės ženklų, pradedame galvoti, kad visko tikrai neaprėpsime. Renkamės, ko labiausiai norime, atsisakome nereikalingų veiklų, darome tai, kas patinka. Gal ir gerai, kad jaunystėje griebiame ir vieną, ir kitą, kad turime daug patirčių. Atsirinkinėti yra natūralu. 

Kam lengviau priimti mintį apie mirtį: tikinčiam ar netikinčiam žmogui? Tikintysis gyvena anapusybės viltimi, o kuo gyvena netikintis?

O ką vadiname ramybe? Mirtis yra didinga. Galiu įsivaizduoti, kad nepuolu į paniką prieš jos didybę, bet jaučiu virpulį – jei pats sau esu atviras ir sąžiningas. Nežinau, ar tikinčiam žmogui ramiau priimti ją. Netikintis žmogus neturi pragaro. Psichoterapeutas I. D. Yalomas, kuris yra netikintis, remiasi kita pasaulėžiūra, teigdamas, kad nebijome nebūties iki mūsų gimimo. Skaitydami istoriją susiduriame su laiku, kai mūsų nebuvo. Buvo laikas, kai manęs nebuvo, bus laikas, kai manęs nebus. I. D. Yalomas teigia, kad įmanomas panašus santykis su nebūtimi.

Manau, kad su tuo virpuliu, tuo siaubo išgyvenimu susiduriame kiekvienas... 

Prisimenu tokį siaubą, ištikusį mane, einančią kaimo keliuku, kai buvau devynerių. „Manęs niekada, niekada, niekada nebebus...“ Bet ir vėl grįžtu į pradžią: kodėl turėtume stengtis gyventi, susidūrę su šiuo egzistenciniu siaubu? Esu girdėjusi, kad netikintis anapusybe žmogus įprasmina savo gyvenimą nors tuo, kad po savęs palieka gerai atliktų darbų rezultatus.

Mintys apie nebūties neišvengiamybę mus gali ištikti bet kurią akimirką, nebūtinai per laidotuves. O prasmę galime atrasti ką nors atiduodami – netgi gyvybę. Bet susiduriame ir su tokiais žmonėmis, kurie sako: „Po manęs nors ir tvanas.“ Tuomet reikia griebti kuo daugiau ir greitai.

Klausiate, o kodėl turėtume stengtis, jei visi neišvengiamai mirsime? Bet jei aš vis dėlto gyvenu, tai ką daryti? Aš priverstas rinktis. Prieiname prie A. Camus klausimo apie tai, kad svarbiausias klausimas gyvenime yra savižudybė. Kam išvis gyventi? 

„Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš Tave pažinau“, – skaitome Šventajame Rašte. Gal tai suteikia prasmę krikščionio gyvenimui?

Ir tikintis, ir netikintis žmogus susiduria su panašiais klausimais. Galime kalbėti apie gyvenimą kaip apie dovaną. Filosofas M. Heideggeris kalba apie įmestumą į šį pasaulį – neprašiau šios dovanėlės... Galiu būti dėkingas už ją, galiu burnoti.

Kažkas manyje rašo klaustuką. Gal tam tikru atžvilgiu krikščioniui lengviau? Mąstau apie mirties artumą – tokį, kuris nutinka. Toks virpulys ar siaubas tiesiogiai susijęs su mirties artumu. Galiu į mirtį žiūrėti per atstumą, skaitydamas, žiūrėdamas filmus, kai per minutę žūva šimtai. Manęs tai gali nekabinti. O gali sujaudinti vabzdžio mirtis.

Iš didesnio nuotolio perspektyvos apie mirtį galime kalbėti ramiau. Užtektų tą nuotolį sumažinti, perskaičius kokią nors labai gyvą citatą, ir tuomet pokalbis jau būtų kitoks. Ir tai nebūtinai turėtų būti kalba apie mirtį. Galime samprotauti ir apie meilę – iš toli. 

Netekę artimojo išgyvename didžiulį apleistumą ir vienišumą. Žmogus ką tik buvo pilnas gyvybės, o po sekundės jo jau nebėra...

Mums tai primena L. Donskio, E. Nekrošiaus mirtį. Susidūrę su mirtimi, mes tą jausmą išgyvename visiškai kitaip. Kaip psichoterapeutas mąstau, kad tokios krizės, kurių ištiktas žmogus praranda atramas, mus verčia pasižiūrėti į savo gyvenimą nebe kasdieniškai ar įprastai. Matau save kaip palydovą, kaip pagalbininką tokiam atviresniam žvilgsniui. Žmogui esu net ne vedlys, o pakeleivis. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode