Pas psichologą. Vyrai apie problemas kalba nedrąsiai, bet kreipiasi drąsiai

 

Kovo 8-oji – gera proga padiskutuoti ne tik apie moterų, bet ir apie vyrų padėtį. O jie kartais patiria ne ką menkesnį visuomenės spaudimą, nei moterys. „Žmonės lūkesčius prisiima kaip reikalavimus – jis yra nenormalus, jei homoseksualus arba jei gyvena vienas ir turi tik lytinius santykius, bet nekuria šeimos“, – portalui LRT.lt sako psichologas dr. Viktoras Keturakis.

Anot specialisto, nors įsisenėjęs požiūris kinta, gyvenimo būdas keičiasi kur kas greičiau ir šiais laikais žmonės tiesiog nori kitokių dalykų. „Anksčiau spaudimas buvo išgyvenimo sąlyga – vyras ir moteris neišgyvens, jei bus po vieną“, – priduria jis.

Psichologas dr. V. Keturakis, dažniausiai drauge su žmona ir kolege dr. Vilija Girgžde konsultuojantis poras, tikina, kad vyrai, kaip ir moterys, kalba apie savo problemas ir ieško sprendimo būdų. Tačiau visuomenėje įsišaknijęs spaudimas dėl šeimos kūrimo.

– Dažnai kalbama apie tai, kad visuomenė spaudžia moteris dėl vaikų, santuokos, šeimos. Ar vyrai taip pat jaučia išankstinę nuomonę, kontrolę?

– Manau, kad viena dalis vyrų jaučia spaudimą, kiti – ne. Tačiau laikai keičiasi.

Žinoma, pirmiausia viskas prasideda nuo to, ar pora nori gyventi ir kurti šeimą, o paskui atsiranda spaudimas, kad jau laikas – ne tik tai, ar nori, bet kada tai įvyks. Spaudimas yra normali dalis. Gyvename tokioje visuomenėje, kurioje visi turi tam tikrų lūkesčių, o pastarieji galiausiai tampa spaudimu.

Žmonės lūkesčius prisiima kaip reikalavimus – jis yra nenormalus, jei homoseksualus arba jei gyvena vienas ir turi tik lytinius santykius, bet nekuria šeimos. Esame virsmo laikotarpyje, kuriame žmonės propaguoja visokį gyvenimo būdą. Anksčiau spaudimas buvo išgyvenimo sąlyga – vyras ir moteris neišgyvens, jei bus po vieną.

Tiesiogine to žodžio prasme, kas atsitiks vyrui, jei jis nesukurs šeimos? Kol dirba – viskas gerai, bet kas vėliau pasirūpins, kai pasens? Tik šeima, vaikai tai gali padaryti. Tačiau šis mąstymas atkeliavęs iš anksčiau, nors gyvenimo būdai gali būti patys įvairiausi.

– Trumpai užsiminėte, kad pokyčiai vyksta. Bet ar pakankamai greitai?

– Vis dėlto požiūris keičiasi lėčiau nei gyvenimo būdas. Požiūris išlieka konservatyvus, tačiau gyvenimo būdas keičiasi daug greičiau – žmonės keliauja po pasaulį ir pamato, kaip gyvena kiti. Grįžta ir nori gyventi taip pat – nesusituokus, be vaikų...

Pavyzdžiui, vyras jaučia spaudimą, nes turi išlaikyti šeimą, būti tvirtu, tiekti paramą. Jei jam sunku emociškai, turi pats susitvarkyti. Tai sunkesnė spaudimo dalis – viską padaryti pačiam, pasirūpinti kitais ir savimi.

– Kaip manote, ar išvis verta įkalbinėti vyrą turėti vaikų?

– Jei namiškiai nori šeimos, tada kažką dėl to daro. Bet jei nenori... Socialinis spaudimas ir nuomonė yra normalus elgesio reguliavimas, tačiau svarbu, kaip vyras nori gyventi. Normalu, kad pirmiau nori visuomenė, bet vyras turi nuspręsti, kaip gyvens.

Tai du kraštutinumai – arba vyrai paklūsta besąlygiškai ir taip rūpinasi aplinkiniais, kad pamiršta save, arba kategoriškai atmeta ir atsiriboja. Tai susiję – iš pradžių aukojasi, bet paskui tas aukojimasis pabosta. Man atrodo, kad moterys turi įrankį kalbėtis, o vyrai vyriškame rate, nors ir pasišneka, bet jie kalba apie tai, kuo kiti yra blogi, o ne kas jiems sunku ar kuo galima padėti.

– Kokius jausmus patiria vyras, sulaukiantis spaudimo?

– Manau, kad gali būti daug jausmų – pyktis ir atmetimas, bejėgiškumas, kai visiems neįtiksi, taip pat nelaiminga žmona, jei jis nenori kurti šeimyninio gyvenimo. Jei neieško žmonos, tai nelaiminga jo šeima, nes nesukūrė šeimos. Be to, gali būti tokio liūdesio ir susitaikymo jausmas, kad gyvena gyvenimą taip, kaip nori kiti, o prabėgus 10–20 metų supranta, kad viską prarado, nes gyveno pagal kitų lūkesčius. Jaučiama frustracija, nes bando ir nesigauna, kyla konfliktas tarp to, kaip reikia, ir to, kaip noriu.

Dažnai vyrai yra išmokomi aukoti savo norus. Visuomenė transliuoja tai per tris kanalus: šeimos, draugų ir viešos nuomonės/žiniasklaidos. Pavyzdžiui, draugai gali ir nieko nesakyti, tačiau nustoja dažnai susitikinėti, nes sukuria šeimas, augina vaikus. Tada atsiranda izoliacija, jautiesi kitoks.

Taip pat gali būti ir žiniasklaidoje, kai aprašomi žmonės porose. Pavyzdys – Vasario 14-ąją aprašomi įsimylėjėliai, o tu neturi gyvenimo partnerio, tada tas vienišumas tampa dar labiau matomas.

– Kaip reikėtų spręsti situaciją – skatinti kalbėti ir išsakyti jausmus?

– Jūs turbūt turite omenyje situaciją apie susikaupusius jausmus dėl spaudimo, ar taip? Vieni kalba, tačiau vyrai dažniau yra veiksmo žmonės. Taip pat ir su moterimis. Tie žmonės ir tie vyrai, kurie yra veiksmo, jie gali rasti būdą, kaip išreikšti jausmus ne tiesiogiai – per sportą, judėjimą, pasineriant į pomėgius. Jie nukreipia energiją, tai nėra visiškas jausmų išreiškimo būdas. Tai – prisitaikymo būdas.

Tad reikėtų rasti pomėgių, taip pat žmonių, su kuriais nebūtinai kalbėti iš širdies, galbūt tiesiog leisti laiką. Nepasmerkti savęs vienatvei.

– Kur link mes galėtume eiti, kad dalykai pradėtų keistis?

– Reikėtų kalbėti, dalintis, pasakoti. Turėti ne tik gražias istorijas, kaip žmonės gražiai gyvena porose, kuria šeimą, bet ir tokių pasakojimų, kaip žmonės susikuria savo gyvenimus, gyvendami vieni ar turėdami vienkartinius santykius.

Reikėtų kitokių sėkmės istorijų, kurias galime parodyti. Jei žmonės taip gyvena, matyt, jiems gerai. Juk galima tuo džiaugtis.

– Ar vyrai drąsiai kalba?

– Jie kalba nedrąsiai, bet ateina drąsiai. Žino, kad yra psichologai, gali padėti. Kreipiasi tikrai ne visi, bet mūsų statistika rodo, kad 50 procentų ar daugiau vyrų kreipiasi dėl savų santykių, jie domisi.

– Visuomenėje dažnai atrodo, kad kalba tik moterys, o vyrų kalba pakankamai neištransliuojama.

– Galbūt jie nekalba garsiai, bet tikrai kreipiasi privačiai, ieško pagalbos. Man atrodo, kad tai stereotipas, kad vyrai nekalba.

Jie nekalba garsiai apie tai, kad kalba. Kalbėjimo – daug, bet afišavimo, jog kreipiasi pagalbos, nėra. Tai prieštarauja įvaizdžiui, kad vyrai problemų neturi. Iškyla tas pats stereotipas, kad mergaitės verkia, berniukai – ne.

– Kai į jus kreipiasi vyrai, ar sako, kad nenori kalbėti, jaučia gėdą – būtent dėl minėtų stereotipų?

– Taip. Jų nemokė išsipasakoti, bet viduje sunku. Jaučia spaudimą iš savo vidaus, nes sukyla jausmai, nori kažką daryti, bet nežino, kaip.

– Kokias problemas dažniausiai išsako vyrai?

– Problemos kelių rūšių – emocijų suvaldymo, neišpildantys santykiai su partnere, varginantys konfliktai. Gali būti priklausomybės problemos, beprasmybės išgyvenimas ir tai kyla iš dviejų dalykų – žmonės jaučiasi nutolę ir nežino, kaip jiems sugrįžti, nori pasižiūrėti, ar pavyktų atstatyti tai, ką turi. Arba jie taip sulipę, kad vienas kitą kankina, bet negali ir atsitraukti.

– Kaip šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi vyrų ir moterų vaidmenys šeimoje?

– Dalis žmonių gyvena tradiciniais vaidmenimis, kai vyras išlaiko šeimą, rūpinasi fiziniu, finansiniu saugumu, o moteris užtikrina maitinimą – ir fizinį, ir psichologinį. Netradicinis – dalijasi darbais: ne tik moteris rūpinasi vaikais ir abu įneša dalį finansų. Atsiranda laisvumo ir tai sukelia neapibrėžtumą. Kai kurie, pradėję santykius, tikisi, kad bus taip, kaip buvo jų šeimoje, kurioje augo, o jei taip nenutinka – sukelia stresą.

Man norisi nešti žinutę, kad vyrai kalba ir tai normalu. Vyras kažkuria prasme krizėje ar skyrybų situacijoje yra pažeidžiamas, nes vėlgi yra vaidmenys. Pavyzdžiui, kai šeima skiriasi, iškyla nuomonė, kad vaikui visada geriau su motina. Tai nėra tiesa, bet stereotipas egzistuoja. Tokiu atveju reikia daug laiko ir įrodymų, jeigu, pavyzdžiui, moteris tikrai negali auginti vaiko (turi veiksnumo apribojimus ir pan.), kad vaikas galėtų gyventi, augti su vyru.

Vyrai tokioje emocinėje ir santykių su vaikais srityje dažnai yra nugalinti. Sakoma, kad jie mažiau išmano, mažiau įvaldę kalbą, prasčiau supranta emocijas, bus blogesni vaikų prižiūrėtojai – tai tik stereotipas, nes vyrai skaito emocijas, yra įvaldę kalbą ir geri vaikų augintojai.

– Kaip suprantu, pokyčius reikėtų pradėti dar vaikystėje, kad vėliau vyrui nebūtų taip sunku?

– Augindami berniuką tėvai turėtų leisti jam įeiti į emocijų, frustracijos pasaulį. Emocijų reguliavimas vyksta šeimoje, kai vaikas išgyvena jausmus ir tėvai jį gali nuraminti. Vaikas turėtų pažinti vienokius ar kitokius jausmus.

Jeigu mes jį pažindiname su pasauliu, pavyzdžiui, rodome, kad čia lempa, o čia – stalas, taip reikėtų daryti ir su emocijomis. Reikia išmokyti jausmus pavadinti, nes nepavadintas jausmas kunkuliuoja viduje ir kartais žmogus nesupranta, kas darosi. Tai emocinė abėcėlė, kuriose reikėtų mokytis ir šeimoje, ir darželyje ar mokykloje.

– Tačiau tokių dalykų beveik niekur nemoko?

– Ne taip plačiai. Kai kurie darželiai ar mokyklos ugdo socialines emocines kompetencijas, tačiau tai nėra programinis dalykas. Kai kurios įstaigos įtraukia į savo programą, nes tai padeda reguliuoti emocijas, o kai žmogus reguliuoja savo emocijas, kontroliuoja ir gyvenimą.

Stereotipai irgi reikalingi ir viskas su jais gerai. Jie padeda greičiau nuspręsti. Kai stereotipai keičiasi, susiformuoja nauji. Stereotipai – geras dalykas, nes jie padeda greičiau prisitaikyti prie situacijų.

Rubriką „Pas psichologą“ LRT.lt rasite kiekvieną savaitę. Jei turite klausimų psichologams ar norite pasiūlyti temą, kurią jie galėtų aptarti, rašykite mums el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..">Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. 

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode