Nuo vaikų saugumo iki sistemos patogumo

 

Didžiausias blogis pasaulyje daromas beatodairiškai siekiant gėrio. G. K. Chestertonas šį reiškinį taikliai pavadino „išprotėjusių dorybių siautėjimu“. Dorybės išprotėja tada, kai jos atsiskiria viena nuo kitos ir klaidžioja vienatvėje. Anot rašytojo, išprotėjusios dorybės siautėja aršiau ir daro baisesnę žalą nei laisvėn ištrūkusios ydos.

Taip yra todėl, kad išprotėjusios dorybės (skirtingai nei ydos) veikia kaip pasiteisinimas ir neretai yra pateisinamos aplinkinių. Jos kurčios sąžinės priekaištams ir nestabdomos lengvai įsisiautėja. Fanatiškai savo tikslų siekiantys „didvyriai” nebemato, kokį šalutinį poveikį turi jų „geri darbai”. Kiekvienas kritikas atstumiamas, nes jis suvokiamas kaip tas, kuris kėsinasi į gėrį. Taigi kaip tas, kuris siekia blogio.

Ar ne panašią situaciją stebime vaiko teisių apsaugos sistemoje? Neabejoju, kad dauguma šios sistemos tarnų supranta savo veiklos kilnumą. Juk jų pagalbos iš tiesų reikia ne vienam skriaudžiamam ar apleistam vaikui. Ši pagalba grindžiama gailesčiu ir siekiu apsaugoti vaikus nuo smurto bei kitokių grėsmių. Sunku įsivaizduoti kažką kilnesnio.

Tačiau gailestis „išprotėja“, jeigu atsiskiria nuo teisingumo, kitų dorybių, vertybių, moralinių ir teisinių principų. Pavojinga, kai toks gailestis, pasitelkęs viešųjų ryšių, teisinio reguliavimo ir valstybės prievartos priemones, įsisiautėja srityje, kuri kiekvienam brangiausia, jautriausia ir privačiausia. Kai kritika yra ignoruojama, nes suvokiama tiesiog kaip „vaikmušių“ organizuojamas trukdymas gelbėti vaikus. 

Matome, kaip įsijautę į savo misiją vaiko teisių apsaugos sistemos atstovai nesivaržydami ir nevaržomi kuriasi teisines sąlygas, kad patys galėtų veikti patogiai ir saugiai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Seimui pateikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (Įstatymas) keičiantį projektą, kurį atkakliai protegavo Seimo svarstymuose kartu su ministerijai pavaldžių įstaigų ir joms talkinančių nevyriausybinių organizacijų atstovais. Nors buvo teikiami keli alternatyvūs projektai, kurie leistų subalansuoti tarnybų galias ir šeimos teises, sistemos atstovai įsikibę laikėsi sau patogių nuostatų, nesigilindami, kokią įtaką jos turės kitų žmonių teisėms ir interesams. 

Nesvarbu, kad abstraktūs vaiko paėmimo pagrindai („pavojus saugumui“ ir kt.) pareigūnams palieka galimybę klysti ar piktnaudžiauti, priimant tėvus ir vaikus traumuojančius sprendimus; nesvarbu, kad dėl psichologų, gydytojų ir kitų specialistų pareigos pranešti apie vaiko teisių pažeidimus tėvai ima vengti reikalingos pagalbos arba nepateikia specialistams visos teisingos informacijos; nesvarbu, kad moterys bijo kreiptis į policiją dėl patiriamo smurto, nes ne smurtautojas bus pašalintas iš namų, bet vaikas perkeltas į „saugią aplinką“; nesvarbu, kad draudimas net minutei palikti vaiką iki 6 metų vieną riboja tūkstančių rūpestingų tėvų galimybę savo nuožiūra tvarkytis kasdienius reikalus ir po truputį ugdyti vaiko nepriklausomybę, kai joks pavojus jam realiai nekyla. Nesvarbu, kad ministerijos siūlymai nepaiso nekaltumo prezumpcijos, konstitucinio proporcingumo principo ir prigimtinių žmogaus teisių. 

Sistemai tokių teisės normų reikia, nes jos numato plačias interpretacijos galimybes, kada ir kaip galima gelbėti vaikus nuo tėvų. Net ir be reikalo paėmę vaiką iš šeimos, pareigūnai apsigintų teisme - kaipgi tėvai įrodys, kad „pavojaus vaiko saugumui“ nebuvo? Pagal tokį reguliavimą pareigūnas visada bus teisus. 

Nuo nepatogių reikalavimų ministerija išsisukinėja, nes mato didžiulę grėsmę tam, kad pasunkėtų darbas, būtų sudėtinga praktikoje vertintinti, ar vaikui gresia „reikšminga žala“, atsirastų pareiga įrodyti, kad šeimai buvo taikytos adekvačios priemonės... Juk, iškėlus tokius reikalavimus, sistemos darbuotojai negalėtų jaustis saugiai, užtikrintai, nebenorėtų dirbti... Sistemai, regis, nesvarbu, kad šeimos jaučiasi nesaugiai, kad dėl to kai kurios gali nebegimdyti vaikų ar nebenorėti su vaikais gyventi Lietuvoje. Kilnūs tikslai, jų nuomone, pateisina bet kokias teisines priemones.

Visus ministerijos „pasipatoginimus“ aptarti sunku. Bet vieną iškalbingą siūlymą paanalizuoti verta, nes jis be jokių diskusijų ir nepastebėtas atsidūrė Įstatymo keitimo projekte, kuriam Seimas pirminiu balsavimu jau pritarė.

Pagal Įstatymą pagalbos šeimai poreikį vertina ir socialinės pagalbos šeimai teikimu rūpinasi vadinamieji atvejo vadybininkai. Šiais vadybininkais gali būti skiriami fiziniai asmenys, kurie turi su socialiniu darbu susijusį išsilavinimą. Tai nebūtinai valstybės ar savivaldybės institucijos darbuotojai. Atvejo vadybininkais gali būti, pavyzdžiui, nevyriausybinių organizacijų atstovai. 

Ministerijos siūlymu Įstatymo keitimo projekte numatyta, kad atvejo vadybininkai turi teisę neatlygintinai gauti informaciją apie vaiką, tėvus ir šeimą iš sveikatos priežiūros, švietimo, socialines paslaugas teikiančių įstaigų, teisėsaugos institucijų, vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų. Įstatymo projektas nekonkretina nei informacijos turinio, nei apimties. Ministerija norėtų atvejo vadybininkams suteikti teisę rinkti bet kokią, visą, netgi atvejo vadybai nebūtiną ir perteklinę informaciją apie privatų šeimos gyvenimą, apimant ir ypač jautrią sveikatos informaciją, kažkada gautas administracines nuobaudas, dalyvavimą nevyriausybinių organizacijų veikloje ir t. t., ir t. t.

Į susirūpinimą dėl teisės į privatų gyvenimą nepaisymo atsakoma, kad tik blogi tėvai turi ką slėpti. Geriems nėra ko nerimauti. 

Tai kodėl dar labiau nepalengvinus atvejo vadybininkų darbo? Gal sumontuokime visuose namuose vaizdo kameras, kurios tiesiogiai transliuotų, kas vyksta šeimose? Nebereikėtų nei pranešinėti, nei aiškintis, nei rinkti įrodymų. Taip ne tik pažabotume smurtą prieš vaikus, bet ir prieš moteris, gal užkardytume kai kurias vagystes ir kitus buitinius nusikaltimus. Geri žmonės juk neturi ko slėpti. Blogi patys nusipelno priežiūros.

Tačiau reikalas tas, kad net jeigu asmens duomenų rinkimas turi kilnų tikslą, netinkamai valdomas jis stipriai pažeidžia didelės dalies žmonių teisę į privatų gyvenimą, kuri yra laikoma viena iš pamatinių žmogaus teisių.

LR Konstitucijos 22 straipsnis teigia, kad „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, jog „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“.

LR Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatuojama, kad šios nuostatos „yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi“. LR Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime akcentuojama: „Kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, prevencinės poveikio priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus teisės į privatų gyvenimą įgyvendinimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir numatant asmens teisę paskirtą prevencinę poveikio priemonę apskųsti teismui.“

Vaizdas nekoks... Konstitucija kalba apie privalomą motyvuotą teismo sprendimą, Konstitucinis Teismas apie galimybę skųstis teismui, tačiau ministerija susitvarko taip, kad vaiko tėvai net nežinotų, jog atvejo vadybininkas (tiesiog fizinis asmuo) savo nuožiūra ir vienasmenišku sprendimu renka bet kokią informaciją apie šeimos privatų gyvenimą iš įvairiausių įstaigų, institucijų ar organizacijų.

Regis, verta priminti - ne tik vaikai, bet ir tėvai yra žmonės. Netobuli, bet savo vaikams patys svarbiausi žmonės. Tėvai dėl vaikų aukoja labai daug laiko, sveikatos, jėgų... Nepaisant didelių pastangų, sudėtingą šeimų gyvenimą lydi ne vien džiaugsmai. Jose dažnesni ar retesni sunkumai, neigiamos emocijos, nesusikalbėjimai, suklupimai... 

Vis dėlto šeima yra puiki savireguliacinė sistema – praėjus krizei, seka atsiprašymas, susitaikymas ar tiesiog nuoskaudas išgydo laikas ir kasdienis rūpinimasis vienų kitais. Po truputį vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai gludina santykius, mokosi būti vienas kitam geresni.

Valstybės įsikišimas į šią subtilią sistemą turi būti ypač atsargus. Jei nėra tikrai svarios priežasties, negalima šiurkščiai nutraukti sudėtingo šeimos gydymosi proceso. Taip, kai vaikui kyla rimtas pavojus, tarnybos privalo adekvačiai reaguoti. Tačiau svarbu neužsimiršti - prigimtinės žmogaus teisės, konstitucinė šeimos autonomija ir privataus gyvenimo neliečiamumas yra daug svarbiau nei sistemos patogumas.

Istorijoje stebėjome ne vieną bandymą įgyvendinti utopiškas vizijas, kai atkaklūs vykdytojai valstybės vardu siekė iš visuomenės iššluoti „netoleruotinas problemas“, kartu be gailesčio šluodami žmones. Žmonija pasimokė, kad net „kilnus tikslas“ nepateisina bet kokių priemonių. Siekiant sutramdyti „išprotėjusių dorybių“ siautėjimą, tarptautiniuose dokumentuose ir valstybių konstitucijose buvo išvardintos kiekvieno žmogaus teisės ir visiems galiojantys teisiniai principai. Kad, gelbėdami vienus, netryptume kitų. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode