Kuo naudinga vienatvė

Nemažai žmonių nuoširdžiai baiminasi vienatvės, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti išties prasmingas ir grąžinti jėgas. Leidyklos VAGA neseniai išleistoje „The New York Times“ kelionių skilties autorės Stephanie Rosenbloom knygoje „Vienumos metas“ (2018 m.) atpasakojami vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžiai ir kelionių po keturis žavingiausius pasaulio miestus – Paryžių, Florenciją, Stambulą ir Niujorką, istorijos.

Ką reiškia gyventi savo gyvenimą?

Ruošdamasi į darbo susitikimą su mažai pažįstamais žmonėmis keliskart persirengiu, kruopščiau nei įprastai pasidažau blakstienas, nors namuose prie savo vyro visai puikiai jaučiuosi ir susivėlusi, apsimovusi ne pirmo švarumo sportines kelnes. Kuo mažiau saugi situacija, tuo geriau norisi atrodyti. Arba, štai, netaktiškas, grubesnis kokio nors mažai pažįstamo asmens komentaras gali suktis mintyse ir sugadinti visos dienos nuotaiką. Dar vienas panašus pavyzdys – šeimoje juokaujame, kad kviestis svečius „apsimoka“ jau vien dėl atsirandančios progos idealiai susitvarkyti namus. Kažkokiu mistiniu būdu mintis apie kitus savuose namuose paskatina ryškiau pamatyti vaikų nučiupinėtus langų stiklus ar antros dienos maisto trupinius po stalu, ir neduoda ramybės.

Žinau, ką reiškia, kai nesulauki pagalbos. Nenoriu, kad tai patirtų kiti

Vilnius, koncerto pabaiga, arenos koridoriuje spaudžiasi žmonės. Vyras remia merginą prie stalo, ji šaukia. Visi mato, bet apsimeta, kad ne. Jos ginti stoja nepažįstama mergina – jaunesnė, mažesnė, bet jaučianti, kad turi padėti. Kad taptų ta mergina, Justinai teko išgyventi tėvo smurtą prieš mamą, įveikti miego sutrikimus ir panikos priepuolius. Tai jos istorija apie siekį sukurti saugesnę visuomenę.

Kad neatsitrenktum į plikų plytų sieną

 

Kiekviena mūsų pradžia, kiekvienas darbas turi vienokį ar kitokį interesą, mes tokie esame, mūsų tokia prigimtis. Žmogus, kad ir ką darytų, daro dėl ko nors. Dažnai dėl materialinės gerovės. Sakoma, tik Dievas veikia veltui, o žmogaus veiksmas, net ir pats nekalčiausias, net motinos, besirūpinančios savo vaiku, nevisiškai veltui atliekamas.

Troškimas gyventi, žinant, kad mirsi. Pokalbis su psichoterapeutu R. Petroniu

 

Artėjant dar vienų metų pabaigai ne vieną aplanko mintis apie nenumaldomą laiko tekėjimą. Apie gyvenimo pabaigą, fizinio kūno dūlumą, užmarštį ir... visos mūsų egzistencijos prasmę nebūties akivaizdoje. Kiekvienam su tokiomis mintimis tenka dorotis savaip. Žymus rusų rašytojas Levas Tolstojus, apie penkiasdešimtuosius gyvenimo metus susidūręs su mirties klausimu, patyrė didžiulę dvasinę krizę, kuri apvertė jo paties ir daugybės kitų žmonių gyvenimą. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas biografinėje esė apie L. Tolstojų rašo, kad, susidūręs akis į akį su Nieku, L. Tolstojus pasiryžo daryti žmones geresnius. Žinojimas, kad mirsime, regis, turėtų apversti aukštyn kojomis mūsų gyvenimą, tačiau gyvename toliau, kartais ištverdami net ir neįmanomas sąlygas – toks stiprus tas noras gyventi!

Draudimas kalbėti apie savižudybes neatitinka pasaulinių rekomendacijų

 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto surengtoje diskusijoje paaiškėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacijos apie savižudybių ir bandymų nusižudyti atvejus neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų. Pataisas priėmę politikai nesitarė nei su psichologais, nei su žurnalistais.

Kokios pagalbos reikia išgyvenančioms krizinį nėštumą

„Atsidūrusieji krizėje netiki, kad jų situacija gali pasikeisti. O mes iš patirties žinom, kad beveik visais atvejais vaikas atsineša kraitį ir naujų galimybių, apie kurias tie žmonės net nenutuokia“, – šypsosi Zita Tomilinienė, Krizinio nėštumo centro vadovė. Per penkerius organizacijos gyvavimo metus į centrą kreipėsi daugiau nei tūkstantis moterų. Daugiausia – tų, kurios išgyvena neplanuotą nėštumą ir svarsto jo nutraukimą.

Kodėl įvyko karas?

Šių metų pabaiga visoje Europoje buvo pažymėta gausiais renginiais, skirtais paminėti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-metį. Šio karo priežastys – mįslingos. Bet tuoj po jo žymusis psichoanalitikas S. Freudas, kaip ir didis prancūzų mąstytojas H. Bergsonas (ir daugybė kitų) ėmė kalbėti apie tai, kad karo ištakos – tam tikri psichinio ir dvasinio pobūdžio procesai, vykstantys kiekviename iš mūsų. Šalia politinių ir ekonominių karo priežasčių yra mūsų vidus.

Vaikų dienos centro savanorė: draugystė – iššūkis

 

Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ savanore Migle Stanevičiūte. 

Kaip pradėjai savanoriauti?

Pradėjau savanoriauti prieš trejus metus, kai studijavau M. Romerio universitete pirmame kurse. Vienoje paskaitoje dėstytojas papasakojo apie įvairias įstaigas, o paskui mes, studentai, į jas ėjome. Jis kalbėjo apie „Vilties angelą“, ir tai mane sudomino... Pagalvojau, kad esu pirmakursė, turiu laisvo laiko, niekur nedirbu ir noriu pabandyti savanoriauti. Kartu su dėstytoju atėjom į „Vilties angelą“ ir man labai čia patiko. Pradėjau visko klausinėti. Vėliau susitikau jau konkrečiai susitarti dėl laiko, kada galiu ateiti pas vaikus.

Vaiko skausmas tėvams išsiskyrus. Kaip jį atpažinti ir kaip padėti?

 

Iki šiol nemaža visuomenės dalis dar mano, kad po skyrybų vaikui nereikalinga pagalba, kad jis pats susitvarkys ir užsigydys patirto skausmo padarytas žaizdas.
„Išties tėvų skyrybos vaikui sukelia skausmingų išgyvenimų, kurie vėliau gali sukelti dar sunkesnių pasekmių“, – teigia Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ psichologė, nuo 2013 metų dirbanti su vaikų grupėmis, Veronika Klimenkiene.

Vieną rudens vakarą

Nieko nėra jaukiau kaip ūžianti, žaižaruojanti vėjuotą rudens vakarą krosnis. Prietemoj išgirsti lyg kieno žingsnius, pamatai, kaip, blykstelėjus kambary šviesai, į kampus subėga keisti, paslaptingi šešėliai. Pakeli nuo ąžuolinio stalo storais viršeliais knygą ir bandai atspėti, ar ilgai dar bels į stiklus šiaurys vėjas. Verti knygos lapus, o raidės – didelės didelės – juda vakaro šviesoj. Skaitai ir girdi žodžių polifoniją. Ir staiga pasakai kažką gražaus. Tik – tyliai tyliausiai. Balsas skaidrus – lyg giliausiam dzūko šuliny vanduo.

Psichologas: baimė – vidinis signalas apie galimą grėsmę

 

Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas JUSTINAS BUROKAS teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra.

Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.

Arturas Swanas neabejoja: kiekvienas turime savo galimybę

 

Sveikos gyvensenos iniciatyvos „Motyvuoti atletai“ įkūrėjas, sveikos mitybos specialistas Arturas Swanas įsitikinęs – valios pastangomis žmogus gali pakeisti savo gyvenimą. Reikia tik… pradėti ir nenuleisti rankų, ypač tuomet, kai įgūdžių nėra, o rezultatų norisi greitai ir akivaizdžių.

Dainininkas Vudis: savo gyvenimą reikia ir galima valdyti

 

Muzikiniame televizijos realybės šou projekte išgarsėjęs dainininkas, grupės DAR narys Arvydas Martinėnas-Vudis atvirai kalba apie savo nuopuolius: jis turėjęs rimtų problemų dėl alkoholio ir narkotikų.

Jau septynerius metus be svaigalų ir kvaišalų gyvenantis 34-erių metų vyras džiaugiasi, kad jam savo jėgomis pavykę išbristi iš šito liūno. Tačiau žmonėms, už kuriuos priklausomybės stipresnės, jis patarė nepulti į neviltį: išeitis – specialistų pagalba.

Vaikas yra stebuklas, bet ne šventasis

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūksta karštų ginčų ir diskusijų apie vaikų auklėjimą su „proporcingu“ smurtu ar be smurto. Tai nekelia nuostabos, nes esame posovietinė ir potrauminė visuomenė, kurioje bent kelios kartos išaugo „sovietinės matricos“, akcentavusios griežtą auklėjimą ir dresūrą, sistemoje. Tuo tarpu pasaulis ėjo tolyn: galų gale buvo suvokta, kad vaikas pražysta, kai jo klausomės, norėdami suprasti.

Apie tai laidoje „Republic Talk“ kalba prof. Julija Gippenreiter, Maskvos valstybinio universiteto profesorė, garsi mokslininkė ir talentinga pedagogė, daugybės straipsnių, monografijų, mokomųjų priemonių autorė. Siūlome jos paskaitos „Kiekvienas vaikas yra stebuklas, bet ne šventasis“ atpasakojimą.

Dirbti negalima streikuoti

 

Streikas. Vienose mokyklose jis vyksta, kitose – ne. Kodėl? Juk, ko gero, visi mokytojai vienodai jaučia ore tvyrančią neteisybę. Kokia ji – nėra lengva apibūdinti. Daug dalykų susimaišė – ir pailginti mokslo metai, ir egzaminų darbų taisymo tvarka, ir vadovų kadencijos (juk yra mokyklų, kur vadovai mėgstami), ir etatinis, įteisinęs mokyklų ir mokytojų nelygybę atliekant tą patį darbą, ir beprasmis valandų skaičiavimas, ir neskaidrūs naujo ugdymo turinio konkursai, ir universitetų pertvarka, kur tie patys profesoriai gali gerai rengti mokytojus ne savo mieste, o važinėdami į kitą už šimto kilometrų, ir mokytojų rengimo ateitis... Nė vienas iš šių pokyčių švietimo bendruomenėje nesukėlė teigiamų emocijų. Viešojoje erdvėje plinta epitetas – ABSURDAS. Kodėl?

Kalbėti ar tylėti?

 

1991 m. „Mintis“ išleido Andrė Morua knygą „Esė“. Ten aš perskaičiau tokią istoriją:

„Kartą Šumanas, pakvietęs moterį paplaukioti valtimi ir per ištisas dvi valandas neištaręs nė žodžio, atsisveikindamas pasakė: „Kaip gerai mes vienas kitą šiandien supratome!“

Apie tai mąstydamas gana dažnai vis rasdavau, mano manymu, naujesnių argumentų, naujesnių aspektų. Bene prieš pusmetį pagaliau supratau, koks yra didžiausias būties prieštaravimas. Ne tarp svajonės ir tikrovės, ne tarp jausmo ir proto, ne tarp kūno ir dvasios, o tarp kalbėjimo ir tylėjimo. Niekam apie tai neprasitariau dėl įvairiausių priežasčių. Staiga pajutau, jog pats laikas prabilti. Kas atsitiko? 

Neužgesinti savyje noro bendrauti

Artėjančios šventos Kalėdos vieniems didžiulis džiaugsmas, kai susirenka visa šeima, kitiems – skaudus susitikimas su vienatve, kai atrodo, visas pasaulis nuo tavęs nusigręžęs. Simboliška, kad Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ nauja tradicija gimsta jau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui. Lapkričio 29 dieną „Bendrakeleiviai“ dalyvavusius įvairių grupių veikloje kviečia į pabuvimą „Vakaras sau, su savais“.

Ir visgi – kas tie pinigai?

 

1921 metais kaip reta lyriškai Vladimiras Iljičius Leninas proletarams davė tokį pažadą: kai tik komunizmas ims dominuoti pasaulyje ir auksas neteks savo vertės, kiekvienas gaus po auksinį unitazą. Dvejopas simbolis. Pačios nereikšmingiausios komunistinės visuomenės vietos taptų prašmatnios it buržuazijos rezidencijos. Bet svarbiausia – darbininkų klasė būtų išvaduota nuo žmogiško gobšumo įsikūnijimo – prakeiktų pinigų, kurių sąsają su išange pabrėžė Freudas. Socializmas nurungtų ir diskvalifikuotų kapitalizmą vienu ypu.

Milžiniški fiziniai iššūkiai – bandymas nugalėti vidurio amžiaus krizę?

 

Vidutinio amžiaus žmonės rekordiškai gausiai plūsta į įtemptas treniruotes ir daug jėgų reikalaujančias varžybas, svetainėje „Medium“ rašo Paulas Flannery, bandydamas suprasti, kodėl kyla noras mesti sau iššūkius, iš pažiūros labiau tinkančius jaunimui. Žmonėms būtina pasiekti prarajos kraštą – kažkodėl mums naudinga prisiminti apie mirtingo kūno ribas, straipsnio autoriui pasakoja psichologė Dolores Christensen.

Prieš 61-erius metus kanadietis psichologas Elliotas Jacquesas Britų psichoanalizės draugijai pristatė straipsnį apie amžiaus vidurio krizę. Ten dokumentas pragulėjo iki 1965 m., kai žurnale „The International Journal of Psychoanalysis“ buvo išspausdintas tekstas „Mirtis ir amžiaus vidurio krizė“. E. Jacqueso teorija skelbė, kad artėdami prie amžiaus vidurio imame suvokti savo mirtingumą ir pradedame jo baimintis.

Rašytojas A. Lightmanas: Vidiniam „aš“ yra reikalinga vienatvė, tyla, lėtumas

„Man labai svarbu pabūti vienumoje, tyloje. Tai labai svarbu mąstymui ir bandymui susivokti, kas aš esu. Taip pat šis laikas yra labai svarbus mano kūrybinei veiklai“, – teigia rašytojas ALANAS LIGHTMANAS, viešėjęs tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. A. Lightmanas yra ne tik rašytojas, žinomas iš tokių lietuviškai „Sofoklio“ leidyklos išleistų knygų kaip „Einšteino sapnai“ ir „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“, bet ir fizikos mokslų daktaras, Masačusetso technologijos instituto dėstytojas. Tad jis yra puikus pašnekovas siekiant apmąstyti mokslo ir religijos, mokslo ir humanizmo santykį. 

 

Jūsų biografijoje užfiksuotas faktas, kad buvote unikalus žymiojo Masačusetso technologijos instituto darbuotojas. Jūs vienintelis buvote  tiek fizikos, tiek humanistikos dėstytojas. Kokį šiandien regite santykį tarp fizinių mokslų ir humanizmo?

Humanizmas visada bus mokslinės veiklos dalis. Aš skiriu mokslinę veiklą nuo mokslo. Mokslinė veikla yra tai, ką žmonės daro tam, kad sukurtų mokslą. Kadangi žmonės studijuoja pasaulį, jų išpažįstamos vertybės visada bus mokslinės veiklos dalis. Ypač tai pasakytina kalbant apie būdus, kuriais mes pasitelkiame mokslą ir technologijas. Šie pasirinkimai išreiškia mūsų vertybes.  

Mano universitete, Masačusetso technologijos institute, kuris iš esmės yra fizinių mokslų ir technologijų aukštoji mokykla, mes turime labai stiprius humanitarinius departamentus – filosofijos, istorijos, literatūros, muzikos, teatro. Mes suprantame, kad mokslas veikia žmonių bendruomenėje ir mums reikia vertybių kaip orientyro.  

Mes suprantame, kad mokslas veikia žmonių bendruomenėje ir mums reikia vertybių kaip orientyro.  

Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra globalinis atšilimas ir klimato pokyčiai. Mums reikia mokslininkų, kad jie tyrinėtų šį reiškinį ir ieškotų atsakymo, kas tai lemia. Tačiau sprendimui, kad nesunaikintume patys savęs, mums reikia ne tik mokslinio pažinimo, tačiau ir atitinkamos politikos bei gyvenimo būdo pokyčių. Tad mums reikia, kad mokslas ir humanizmas žengtų drauge. 

O dabar pereikime prie mokslo ir religijos. Kadaise buvo tikima, kad mokslas pakeis religiją ir jos paprasčiausiai nebereikės, nes mokslas suteiks žmogui atsakymus. Tačiau dabar pasigirsta balsų, teigiančių, kad gyvename jau nebe sekuliarizacijos, o desekuliarizacijos eroje. Argumentuojama, kad mokslas gali paaiškinti priežastinius ryšius, tačiau jis negali atsakyti į prasmės klausimus. Tad religija nenunyks, klausimas, kokią ją turėsime. Kaip, jūsų nuomone, suderinti religiją ir mokslą išvengiant kraštutinumų, nes religija be mokslo yra akla ir fanatiška, tačiau mokslui, kaip jūs pabrėžėte, reikalingos humanistinės vertybės?

Manau, kad mokslas niekada nepakeis religijos. Religija atlieka daug funkcijų. Tikėjimas Dievu mums gali suteikti gyvenimo kryptį ir tikslą. Taip pat religija gali suteikti prasmę. Daugelis religijų suteikia visuomenėms etinį kodeksą. Nemanau, kad etikai pagrįsti būtinai reikalinga religija, tačiau daugelis religijų vis dėlto suteikia moralinį kodeksą. Mokslas šių klausimų nesvarsto, jie yra anapus mokslo domėjimosi ribos. Sutinku, kad mokslas ir religija turi skirtingas sritis. 

Pastaraisiais metais daug mokslininkų bandė pasitelkti mokslinius argumentus, kad paneigtų Dievo egzistavimą. Bene žymiausias tarp visų vadinamųjų neoateistų yra britų mokslininkas Richardas Dawkinsas. Vis dėlto manau, kad tiek jis, tiek jo bendražygiai smarkiai klysta, nes daugelis religijų suvokia Dievą kaip esantį anapus fizinės visatos. O mokslas yra apribotas šios fizinės visatos. Todėl mokslas ir negali nieko pasakyti apie Dievo egzistavimą ar neegzistavimą. Lygiai taip pat ir religija negali patvirtinti ar paneigti Dievo egzistavimo, nes mes čia remiamės tikėjimu.  

Manau, kad mokslas niekada nepakeis religijos. Religija atlieka daug funkcijų. Tikėjimas Dievu mums gali suteikti gyvenimo kryptį ir tikslą. Taip pat religija gali suteikti prasmę. Daugelis religijų suteikia visuomenėms etinį kodeksą.

Manau, kad mokslas ir religija liks šiame pasaulyje. Abi šios jėgos smarkiai formavo mūsų civilizaciją. Man svarbiausia religijoje yra ne institucinis jos matmuo. Man svarbiausia yra asmeninė patirtis, kad esi susijęs su kažkuo didesniu nei tu pats. Vadinu tai transcendentine patirtimi. Kiekvienas mūsų esame tai patyrę. Man tai yra dvasingumo šerdis. Transcendentinė patirtis nėra tai, kas galėtų būti lengvai analizuojama mokslo. Tai nėra kažkas lengvai kvantifikuojamo. Šis susietumo jausmas, mano nuomone, yra artimai susijęs su mūsų nuostabos šiuo pasauliu išraiškomis. Galime tai matyti dailėje, girdėti muzikoje. Man transcendentinė patirtis, kuri apima tiek dvasinį jausmą, tiek poreikį kurti meną, per visą žmonijos istoriją yra išraiška mūsų pasangų suprasti pasaulį, išreikšti savo jausmus jo atžvilgiu. 

Kokį mokslo ir religijos santykį regite ateityje?

Mokslas ir religija susikerta, kai arba mokslas bando paneigti Dievą, arba religija skelbia teiginius apie fizinį pasaulį, kurie yra visiškai priešingi mokslui. Fizinis pasaulis yra mokslo sfera. Bet koks teiginys apie fizinį pasaulį turi būti patikrintas mokslo ir, jei remiantis moksliniais metodais jis yra pripažįstamas kap klaidingas, privalo būti atmestas.

Šią kovą galime regėti, kai kalbame apie stebuklus. Stebuklas yra Dievo įsikišimas į fizinį pasaulį, o tai prieštarauja mokslui. Mokslas negali toleruoti stebuklų. Pamatinė mokslo prielaida yra ta, kad viskas, kas vyksta fiziniame pasaulyje, vyksta dėsningai. Šie dėsniai gali būti atrandami pasitelkiant mokslą, ir jie visada galioja. Stebuklas pačiu savo apibrėžimu yra nepaklusimas dėsniui, ir, be to, šis nepaklusimas yra lemtas anapus fizinio pasaulio esančios jėgos įsikišimo. Vis dėlto man mokslas ir religija yra suderinami dalykai, jei suvokiame, kad jie apsiriboja savo sritimis. 

Vienoje jūsų knygoje pavadinimu „Diagnozė“ skaitome apie pagrindinį veikėją, kuris kartą pakeliui į darbą suvokia nebeprisimenantis, kas jis yra, koks jo vardas ar kur jis keliauja. Jis prisimena tik savo kompanijos, kurioje dirba, šūkį: „Maksimalus informacijos kiekis per minimalų laiką.“ Mes kalbame apie laiką, kuris yra pagrindinis veikėjas ir jūsų knygoje „Einšteino sapnai“. Technologijos kadaise žadėjo mums išsilaisvinimą, tačiau dabar dažnai kalbame, kad kaip tik turime mažiau laisvo laiko, esame visada užimti, visada skubame. Ar utopija nevirto distopija?

Viena vertus, technologija tam tikrais aspektais mus tikrai išlaisvino. Akivaizdžiausias pavyzdys yra medicina ir čia padaryta pažanga. Smarkiai pailgėjo padidėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Gyvename sveikesnį gyvenimą. Komunikacijos technologijos įmanomais pavertė dalykus, kurie anksčiau atrodė visiškai neįsivaizduojami.  

Kapitalizmas atnešė įsitikinimą, kad laikas yra pinigai. Kai sudedame tai su išaugusiu produktyvumu, tai susiduriame su spaudimu, kad kiekviena akimirka privalo būti naudinga.

Tačiau technologijos taip pat sužalojo mūsų gyvenimus. Jūs kalbėjote apie tai, kad technologijos turėjo atnešti daugiau laisvo laiko. Tačiau kas nutiko su išaugusiu efektyvumu, kurį lėmė technologijų vystymasis? Užuot dirbę mažiau valandų, mes dirbame tiek pat ar net daugiau, nes tiesiog norime uždirbti daugiau pinigų. Kapitalizmas atnešė įsitikinimą, kad laikas yra pinigai. Kai sudedame tai su išaugusiu produktyvumu, tai susiduriame su spaudimu, kad kiekviena akimirka privalo būti naudinga. Mes suskirstome savo dieną į dešimties minučių atkarpas, kurių kiekviena privalo būti panaudota kuo efektyviau. Užuot turėję daugiau laiko poilsiui, mes jo turime mažiau.  

Rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas pokalbyje konstatavo, kad šiandieniam metropoliui ypač trūksta vadinamųjų flaneurs – bastūnų, kurie ne šiaip sau dykinėtojai, o visuomenės gyvenimo stebėtojai, kritikai, kvestionuotojai. Jo teigimu, šiandien mieste dažniausiai regime tik iš vieno į kitą tašką dėl ekonominių transakcijų bėgančius žmones, kurie galiausiai virsta tik funkcijomis, objektais. 

Taip, smarkiai išaugo mūsų gyvenimo sparta. Tai lėmė komunikacijos technologijų pažanga. Juk mūsų gyvenimo tempas visada priklausė nuo egzistuojančių komunikacijos priemonių. Kai auga komunikacijos greitis, didėja ir gyvenimo sparta. Prieš kelerius metus „British Council“ užsakymu buvo atliktas tyrimas, kuris matavo ėjimo pėstute vidutinį greitį, atrodo, 35 pasaulio miestuose. Nustatyta, kad vos per vieną dešimtmetį ėjimo gretis išaugo net 10 proc. Mes iš tikrųjų visada skubame iš taško A į tašką B. Mes vaikštome greičiau nei anksčiau. Manau, kad tai kenkia mūsų psichinei sveikatai, nes vis rečiau sustojame, vis rečiau atsijungiame nuo tinklo. Vis mažiau laiko praleidžiame mąstydami, kas esame, kokios mūsų vertybės, kur mes keliaujame. Skubame ir nerandame tam laiko.  

Pamenu vieną vienuolį, kuris vokiečių žurnalistui Peteriui Seewaldui kalbėjo, kad kai mes sėdime, mintyse jau stovime. Kai stovime, mintyse jau einame. Kai einame, jau rengiamės bėgti. Tad pagrindinė problema, kaip leidžiama suprasti, yra mūsų galvose. Jūs reguliariai keliaujate į vieną iš mažų salelių Meine, kurią vadinate savo dvasiniu centru ir kurioje per metus praleidžiate net kelis mėnesius. Kuo jums tai svarbu? Kaip sugebate atsijungti? Juk nuolat galėtumėt būti kelionėse, paskaitose, literatūros festivaliuose.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu labai privilegijuotas, jog kiekvieną vasarą galiu trims mėnesiams pasitraukti į salelę. Tai yra prabanga. Dauguma žmonių neturi tokių darbų, kurie leistų tokiam ilgam laikotarpiui atsijungti. Tad esu dėkingas už tai, ką šiandien turiu. 

Mes iš tikrųjų visada skubame iš taško A į tašką B. Mes vaikštome greičiau nei anksčiau. Manau, kad tai kenkia mūsų psichinei sveikatai, nes vis rečiau sustojame, vis rečiau atsijungiame nuo tinklo. Vis mažiau laiko praleidžiame mąstydami, kas esame, kokios mūsų vertybės, kur mes keliaujame.

Man labai svarbu pabūti vienumoje, tyloje. Tai labai svarbu mąstymui ir bandymui susivokti, kas aš esu. Taip pat šis laikas yra labai svarbus mano kūrybinei veiklai. Mano žmona yra dailininkė, ir maždaug prieš 20–25 metus mes drauge nusprendėme, kad vasarą norime laiką leisti ramiai, kur pasaulio triukšmas nedraskytų mūsų ausų būgnelių ir galėtume susitelkti kūrybai.  

Taip nusprendėme dar prieš interneto išplitimą. Tad šiandien atsitraukti tapo dar svarbiau, nes triukšmas tapo dar didesnis. Mes jaučiame, kad mūsų vidiniam „aš“ labai svarbu yra atsijungti bent kartą per metus. Kalbėdamas apie vidinį „aš“ turiu mintyje tą mūsų dalį, kuri įsivaizduoja, svajoja, leidžia mūsų mintims klajoti, svarsto, kas aš esu ir kokios mano vertybės. Vidiniam „aš“ yra reikalinga tyla, vienatvė, lėtumas. 

O ką daryti žmonėms, kurie, kaip minėjote, negali tokiam ilgam ar net trumpesniam laikui atsijungti? Jie to negali ne tik dėl to, kad neturi pinigų, tačiau ir todėl, jog bijo, kad atsijungimas lemtų tai, jog jie praras tai, ką turi? Sociologas Thomas Hyllandas Eriksenas naudoja puikią metaforą, kad šiandienis žmogus mano privaląs bėgti vis greičiau vien tik tam, kad išliktų savo vietoje. Tad nekalbame apie bėgimą kaip karjeros vaikymąsi. Kalbame apie tai, kad dalis žmonių manosi privalą daryti vis daugiau ir vis greičiau tik tam, kad neprarastų to, ką turi. Deja, jie mano, kad neturi kito pasirinkimo. Jie gyvena pasaulyje be alternatyvų. 

Manau, kad alternatyvos visada yra. Nereikia būtinai trims mėnesiams keliauti į salą. Galima kasdien susikurti pusvalandį, per kurį mes atsijungiame, padedame į šoną išmanųjį telefoną, išeiname pasivaikščioti į mišką. O galbūt galime tiesiog pasėdėti krėsle atsiriboję nuo visų išorinių trikdžių. Svarbu pabūti su savo mintimis. Manau, kad kiekvienas galime surasti tą pusvalandį per dieną. Tačiau dauguma mūsų to nedaro. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tam pasiteisinimo nėra. Mes pirmiausia turime suvokti, jog tai yra problema. Turime pažvelgti į save iš šono, kaip lekiame pametę galvą. Tik suvokę problemą, mes suvokiame ir tai, kad reikia kasdien rasti laiko ramiai refleksijai. 

Tam tikra prasme mes turime sugrįžti prie vienuolių benediktinų išminties, skelbiančios: melskis ir dirbk. Na gerai, bent jau atvirkštine tvarka – dirbk ir melskis. 

Taip, sutinku. Manau, kad kiekvienas galime tai padaryti. Tam turime pakeisti savo įpročius. Prieš 50 metų daugelis buvo rūkaliai. Prireikė daugelio metų parodyti, kokią žalą sveikatai daro rūkalai. Galiausiai daug žmonių sugebėjo mesti rūkyti, o kai kurie tiesiog nepradėjo. Mes pakeitėme savo įpročius. Taip pat turime padaryti ir su mūsų gyvenimo sparta. Pradėti galime bent nuo tų 30 minučių kasdien. Kalbant apie rūkymą, svarbu buvo tai, kad rūkaliams buvo parodyta, kaip visa tai kenkia jų sveikatai. Tad ir kalbant apie gyvenimo spartą yra svarbu aiškiai parodyti, kaip visa tai kenkia mūsų psichinei sveikatai. 

Manau, kad net ir universitetas, kurio specializacija tikslieji mokslai, turi turėti humanitarinių mokslų katedrą. Juk inžinieriai ar fizikai gyvena žmonių visuomenėje ir jiems būtina žinoti kažką apie humanistiką, kad jie būtų geri piliečiai. 

Viename interviu jūs sakėte, kad labai vertinate tai, jog yra leidyklų, kurios drįsta leisti nepelningą literatūrą. Jūs tai vadinate iššūkiu esančioms galioms.

Daug smulkių leidėjų tiesiog buvo nupirkti didesniųjų, tarptautinių kompanijų. Tarptautinės kompanijos kur kas labiau akcentuoja pelną ir dažnai reikalauja, kad absoliučiai kiekviena knyga būtų pelninga. O aš manau, kad kur kas geresnė yra prieiga, kuri akcentuoja, jog dalis knygų tikrai turi nešti pelną, kad leidykloje nereiktų išjungti šviesų, tačiau dalis knygų gali būti ir nepelningos. Juk kai kurios knygos yra savaime vertingos, nes jos, nors ir neatneša pinigų, pamaitina sielą. 

Kokį universiteto vaidmenį regite šiandien, kai dažnai aukštasis išsilavinimas yra sutraukiamas tik iki parengimo darbo rinkai pamiršant universalųjį lavinimą, užkoduotą jau pačioje universiteto sąvokoje?

Nemanau, kad vienas dydis tinka visiems. Mums reikia skirtingų universitetų. Mums taip pat reikia profesinių mokyklų, kurios tiesiog paruošia konkrečiam darbui. Manau, kad viskas gerai yra ir su tuo, kad dalis universitetų nori specializuotis tiksliuosiuose moksluose, o dalis – humanitariniuose ar socialiniuose. Tačiau manau, kad net ir universitetas, kurio specializacija tikslieji mokslai, turi turėti humanitarinių mokslų katedrą. Juk inžinieriai ar fizikai gyvena žmonių visuomenėje ir jiems būtina žinoti kažką apie humanistiką, kad jie būtų geri piliečiai. 

Bernardinai.lt

Improvizuojanti J. Starinskaitė: „Svarbiausia būti geru žmogumi“

Grupės „Saulės kliošas“ vokalistė JUSTĖ STARINSKAITĖ, kurianti dainas ir jas atliekanti scenoje – be galo šiltas, atviras žmogus, kuriam pokalbis – tai ne pasisakymas, išsisakymas, bet kalbėjimasis, atsakant ir klausiant, leidžiantis į save, ieškant viduje atsakymų, jų tiesos, taip pat domintis kitu. Todėl jos dainos – ne tik apie savo pačios jausmus, bet ir apie jausmus, kurie gyvena žmonėse.

Elvinos Baužaitės pokalbis su J. Starinskaite – kas ji, skambant muzikai, gamtai, ramybės tyloje? 

Kaip būti vienam

 

Prieš metus pabandžiau įgarsinti knygą – Jonathano Franzeno „Kaip būti vienam“. Ėmiausi, nes vienas žmogus pasakė, kad mano balsas visai gražus ir tiktų įgarsinti kokią švelnią istoriją. O komplimento priešistorė tokia: vakarais mudu susiskambindavome ir skaitydavome vienas kitam knygas. Lietui pliaupiant, griaustiniui riaumojant mėginome vienas kitą pažinti, įsiklausyti, suprasti. Vis dėlto man ne itin gerai sekėsi prakalbinti knygą apie vienatvę, tad veiklą galiausiai mečiau. Tada atrodė, kad tekstas man tiesiog „nepasiduoda“. Šiandien mąstau, kad ne tekstas man „nepasidavęs“, o... pati vienatvė.

Vegetarai vs visavalgiai: ar įmanoma taika?

 

– Vegetarai valgo tik žolę, todėl nuolat yra alkani ir pikti, – aiškina kramsnodamas kepsnį visavalgis.

– Mėsėdžiai minta vargšų gyvūnų lavonais, – skolingas šiame žodžių mūšyje nelieka vegetaras.

Ir užverda kova. Kartais – dar aršesnė nei 1410 m. driokstelėjęs Žalgirio mūšis. Tiesa, šios kovos nugalėtojų nėra. Ir vienas, ir kitas anksčiau ar vėliau turės prikąsti liežuvį, nes supras: įrodyti priešininkui savo tiesą neįmanoma. Tad ar verta apskritai veltis į ginčą?

Daugiau žodžio „ne“ atspalvių: per griežtas auklėjimas lemia vaiko elgsenos problemas

 

Pernelyg griežtas auklėjimas ir nuolat kartojamas „Ne“ dažniausiai turi neigiamų padarinių, tačiau ir labai liberalus auklėjimas vaiko raidą bei elgseną veikia neigiamai, portale psychologytoday.com. rašo Niujorko valstijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius dr. Glennas Geheris. Aukso vidurį, pasak psichologo, galima atrasti tik išmokus tinkamai pasakyti „Ne“. 

Hospisas – namai žmogui pagal jo širdies ritmą

 

AUŠRA TOLOČKAITĖ į Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso namų duris pasibeldė prieš trejus metus. Čia ji atėjo prašyti pagalbos sau ir savo sunkiai sergančiam tėvui. Darbuotojų komanda, priėmusi labai nebūdingai medicinos įstaigoms – svetainėje prie stalo su kavos puodeliu, jos iškart paklausė, ko ji tikisi iš šių namų. Moteris, išvargusi nuo darbo ir po darbo nuolatinės tėvo slaugos, sujaudinta šilto priėmimo, atsakė tiesiai ir paprastai: „Aš labai norėčiau tiesiog ramiai išsimiegoti.“ Tai nebuvo pirmieji slaugos namai, į kuriuos Aušra atvežė savo tėvą, bet tikrai pirmieji, kuriuose ji pajuto pagarbą žmogaus asmeniui ir kurie buvo panašūs į namus tiek savo aplinka, tiek santykiu su žmogumi. Darbuotojams rūpėjo ne tik jos sergantis tėvas, bet ir ji pati, ketverius metus slauganti onkologine, Alzheimerio liga sergantį ir insultą patyrusį ligonį. Paprastai medicinos įstaigose pirmiausia matoma ir rūpi pati liga, dažnai negalvojant apie patį asmenį, jo aplinką ir artimuosius. Jose didžiausias dėmesys – vaistai, maistas ir lankymas pagal grafiką, o sergančio artimieji lieka užribyje.

Psichologas Paulius Rakštikas: namus susitvarkyti gebame visi, o mintis?

 

Laimės reikėtų ieškoti ne tolimose svajonėse, o savo kasdienybėje, – sako psichologas, dėmesingo įsisąmoninimo mokytojas PAULIUS RAKŠTIKAS.

Tačiau tam pirmiausia reikia išmokti stabtelėti ir gerai įsižiūrėti į savo gyvenimą. Todėl P. Rakštikas ne vienus metus padeda žmonėms mokytis sąmoningumo, o šią misiją visai netrukus papildys jo nauja knyga „Staigmena gyventi“.

Medikai: didžiausia klaida, kai vaikus gąsdina gydytojais

 

Visa, kas vaikams nutinka pirmą kartą, sukelia nerimą ir didžiulį stresą. Statistikos duomenimis, kas antras vaikas bent kartą savo gyvenime yra patekęs į ligoninę. Medikų teigimu, jeigu vaikai iš anksto nesupažindinami su ligoninės aplinka, ten atsidūrę, jie gali patirti ne tik didžiulį nesaugumo jausmą, psichologinį stresą, bet toks potyris netgi gali paveikti tolesnę vaiko raidą. 

Powered by BaltiCode