Pasakyti gyvybei „taip“

 

Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau būna, kad moteriai pastojus, gal dėl vienatvės ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti, apima panika, baimė, pyktis, gėda, kaltė... Gal ne laiku?

Itin jautrūs vaikai: kaip jiems padėti?

Net 15–20 proc. vaikų visame pasaulyje gimsta itin jautrūs. Tai pernelyg didelis skaičius, kad visi jie būtų „nenormalūs“ – knygoje „Itin jautrus vaikas: Kaip padėti mūsų vaikams gyvuoti, kai pasaulis juos stelbia“ daro išvadą mokslininkė Elaine N. Aron ir prideda: jei evoliucija šią didelio jautrumo savybę išsaugojo, tam turėjo būti rimta priežastis.

Bėdos dėl cukraus. Kai ligą priimi kaip iššūkį

 

Kristinos patirtimi pasidalyti paskatino knyga. Taip, taip, knyga. Grįžusi atostogų iš Mančesterio, kaip jau įprasta, išsiruošiau susitikti su buvusiais kolegomis. Sutartoje vietoje laukdama žvalgiausi po čia pat veikiančio knygyno vitriną ir joje pamačiau minėtą knygą. Dabar jau būtų nesąžininga neįvardyti ir pačios knygos – tai dr. M. Mosley „8 savaičių glikemiją mažinanti dieta“, apie kurią pirmąkart išgirdau prieš kelerius metus; labai smagu buvo pamatyti, kad ši sveikatinimo knyga išleista ir lietuviškai. Taigi, remdamasi savo bičiulės patirtimi, kurios virsmą stebėjau, sumaniau šiek tiek praskleisti, koks lobis šioje knygoje slypi – kalbu apie vieną iš pagalbos būdų diabetu sergantiems žmonėms. Be to, net neabejoju, kad daug kam bus įdomūs čia autoriaus pateikti įvairūs mokslo eksperimentai, susiję su žmogaus sveikata.

Gabija Vitkevičiūtė: skaitymo valandos yra šventos valandos

 

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais? Kaip ji skatina savo vaikus skaityti? Ir kaip knygos gali suburti šeimą draugėn? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbasi su Gabija Vitkevičiūte.

Neišvengiamoji senatvė: kaip ją pasitiksiu?

 

Atrodo natūralu, kad artėjanti senatvė kiekvienam žmogui kelia nerimą. Kodėl vis dėlto ji pasitinkama taip skirtingai?

Matyt, daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus apskritai žiūri į gyvenimo iššūkius, kančią ir mirtį. Mat daugumai senatvė siejasi būtent su šiais dalykais. Pastebiu, kad senatvės daug mažiau bijo žmonės, tikintys, kad mūsų egzistencija nesibaigia mirtimi. Kiti žmonės senatvę sieja su artėjimu išnykimo link, todėl labiau dėl to nerimauja. Visgi visiems žmonėms yra būdingas nerimas dėl nežinomybės, susijusios su gyvenimo baigtinumu šiame pasaulyje.

Ar darbas turi ateitį?

 

Tapo įprasta juodomis spalvomis piešti rytojaus darbą. Tad būtina ne tik plačiai apie jį diskutuoti, bet ir praturtinti bei patvirtinti jo vertę. Šiandien darbui ypač reikia dosnaus požiūrio ir realistiškų, tačiau vilties kupinų žodžių“ - sako italų ekonomistas Luigino Bruni.

Vertingas yra kiekvieno žmogaus gyvenimas

 

„Kita pavojinga ideologinė klaida yra daroma tuomet, kai įtarinėjamas kitų žmonių socialinis įsitraukimas, kai toks aktyvumas matomas kaip paviršutiniška, pasaulietiška, sekuliari, materialistinė, komunistinė ar populistinė veikla. Arba tokia veikla yra nuvertinama, neva yra kitų, daug svarbesnių problemų, ar manant, jog iš tiesų reikšmingas yra tik koks nors vienas etinis klausimas ar tikslas, kurio patys ir siekia.

Kai ateina laikas būti savo tėvų tėvais

 

„Mano tėčiui 92-eji. Kiekvieną savaitę sekmadienio vidurdienį jis laukia šeimos susitikimo. Laukia „istorijų dienos“. Abu mėgstame fantastikos, kino, knygų pasaulį. Jis mane išmokė nardyti princesių, piratų, drakonų, pilių, elfų ir vienaragių pasaulyje. Tačiau pats fantastiškiausias herojus visada buvo jis pats. Šiandien jis nebevaikšto, tačiau savo vežimėlyje kaip vaikas laukia, kuo jį nustebinsiu. Taigi po penkiasdešimties metų pasakas pasakoju aš. Iš pradžių tai mane liūdino, tačiau šiandien galiu tuo džiaugtis, kad grąžinu jam kažką iš tos gausybės dalykų, kuriuos gavau iš jo būdama maža. Užsidaro vienas ciklas: tuo pat metu gražus ir liūdnas. Kaip ir pats gyvenimas. Tiesa?“

Ar myli mane?

 

Kiekvienas pavasaris, vis iš naujo atgimstant gamtai, sykiu pasitinka ir Kristaus šlovintojų pergalingą ir viltingą džiaugsmą: Jis prisikėlė! Išties krikščionybė atneša neįtikėtiną žinią – neįmanoma yra įmanoma. Tačiau, jei esama tikėjimo, tai pastarasis nebūtinai yra vientisas ar be prieštaravimų. Priešingai – tikėjimas gali reikšti viso gyvenimo kovą, pirmiausia pačiam su savimi ir savo abejonėmis, o neretai ir meilės pokalbį su Aukščiausiuoju, net jei atrodo, kad kalbėjimas krypsta tik „į vieną pusę“. Galiausiai tikėjimą gali ženklinti ne vienas atsivertimas kaip nuolatinis grįžimas pas Dievą, kas kartą tampant ištikimu šlovintoju. Tada netgi gali ištarti: „Myliu Tave, Viešpatie!“ Nors iš tiesų Jo klausimas, „ar myli mane?“ – jau užduotas:

Laimingiausi žmonės, kurie neturi teisės gimti?

Prigimtinio asmens orumo sąvoka yra viena kertinių Vakarų civilizacijos ir, plačiau žiūrint, demokratijos, žmogaus teisių teorijos ir praktikos atramų. Tai kartota daugybę kartų, įrašyta aukščiausio lygio susitarimuose. Pvz., 2006 m. Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija, nuo 2011 m. galiojanti visoje Europos Sąjungoje, pažymi, kad „visai žmonių giminei būdingi prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės sudaro laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą“, o „bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas“.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Vaikai pakeitė ne tik mane, bet ir mano rašymą“

 

Į šių metų Knygų mugę rašytoja VAIVA RYKŠTAITĖ atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ (leidykla „Nieko rimto“) veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja V. Rykštaite.

Džiaugsmas – pirmasis meilės vaisius

„Neabejotini tikro Kristaus Kryžiaus požymiai tokie: romumas, gilus ramybės jausmas, meilė, pasirengusi bet kokiai aukai, didelis veiksmingumas, ištekantis iš paties Kristaus sužeisto Šono. Ir visada – akivaizdus džiaugsmas: džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties.“ (Šv. Chosėmarija Eskriva, Kalvė, 772)

M. P. E. Martynenko: turime dvi supergalias – gebėjimą dėkoti už tai, kas nutinka, ir gebėjimą juoktis

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO – gerai pažįstama figūra Lietuvos slemo poezijos padangėje ir tinklaraščio „Praeis“ skaitytojams. Šiemet pasirodžiusi jo pirmoji knyga „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“ („Tyto alba“) vienus sužavėjo, kitus – galbūt papiktino atvirumu, nuogumu ir žiauriu humoru.

Ar apsaugosime kultūrą nuo jaunų barbarų?

Viename šių metų Knygų mugės susitikimų iš rašytojo Tomo Venclovos lūpų nuskambėjo mintis, kad domėjimasis pasauliu nereiškia nesidomėjimu lietuvybe. Šiai minčiai pritarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, teigusi, jog, įsileidžiant daugiau pasaulio literatūros, nebūtinai tai turėtų vykti lietuvių literatūros sąskaita.

Lietuvių kalbos mokytoja: „mokiniai pamiršta, kad žinios ir gebėjimai įgyjami ne per vienus metus“

Privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą šiemet laikys 18 613 abiturientų – šiek tiek daugiau negu praėjusiais metais. Šįkart šalies jaunuolių laukia nemenki pokyčiai. Autorius, atskleidžiančius rašinio temą, jie galės laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų – 36 privalomų rašytojų. Nors pedagogai sako, kad šis pasirinkimas neberibos mokinių, tačiau tikina, kad pasiruošimas svarbiausiam egzaminui vis dar nevyksta sklandžiai bei atskleidžia, ko trūksta šiuolaikinės mokyklos programoje.

Paliekantiems globos namus – netobulos sistemos grimasos

Savarankiško gyvenimo pradžia daugeliui jaunuolių sukelia nemažai iššūkių. Tačiau paliekančių globos namus jaunų žmonių pirmieji žingsniai nepalyginamai sudėtingesni.

Sulaukę pilnametystės jaunuoliai privalo atsisveikinti su tikrais namais spėjusia tapti institucija ir persikelti į kitą būstą. Vis dėlto socialinių bendrabučių eilės esti milžiniškos, o išsinuomoti atskirą būstą įgūdžių ir didelių pajamų neturinčiam jaunuoliui tampa itin sudėtinga. Jeigu jaunas žmogus tęsia mokslus, jis gali tikėtis mokymo įstaigos bendrabučio, tačiau ne visi nusprendžia juos tęsti.

Kelias iš depresijos

 

Žmogaus polinkį depresyviai reaguoti į sudėtingas gyvenimo aplinkybes iš dalies lemia asmenybės tipas. Egzistuoja asmenybės tipai, išsiskiriantys tam tikromis ypatybėmis. Manoma, kad šie dalykai, panašiai kaip temperamentas, yra prigimtiniai. Todėl žmonės skirtingai reaguoja į įvykius.

Pyktis ir atleidimas

 

Dauguma mūsų širdyje slepiame daugiau pykčio, nei drįstame prisipažinti. Dėl to gyvenime  nesugebame realizuoti savęs, nuolat jaučiame apmaudą ir sergame. Šioje knygoje dr. Raymondas Lloydas Richmondas aiškina gilumines pykčio ir atleidimo priežastis, parodo, kaip atsispiriant į kasdienio gyvenimo emocines žaizdas galima augti psichologiškai, pamoko, kaip tinkamai reaguoti į pyktį, kad jis nenuodytų gyvenimo ir neskaudintų artimųjų. Raymondas Lloydas Richmondas – klinikinės psichologijos mokslų daktaras, religijotyros mokslų magistras. Gilinosi į Jacques’o Lacano psichoanalizę, psichodinaminę psichoterapiją, kognityvinę elgesio terapiją ir hipnozę.

Duoti ar imti?

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną. Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?

Translyčiai asmenys – kokia pagalba jiems reikalinga?

 

Translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria su reikalingos medicininės ir psichologinės pagalbos stoka, patirdami diskriminaciją, atstūmimą, tapdami smurto ir patyčių aukomis, dažnai privedančiomis iki savižudybės. Lietuvoje tokiems žmonėms teikiama medicininė ir psichologinė pagalba kol kas nėra tinkamai reglamentuota. Nors Civiliniame kodekse yra įtvirtinta nuostata dėl asmens teisės pasikeisti lytį, specialus įstatymas šios nuostatos įgyvendinimui šią nuostatą nėra parengtas.

Tik mirtis mus išskirs. ar tai įmanoma?

 

Vien 2017 metais Lietuvos statistikos departamento duomenimis susituokė apie 20,9 tūkstančiai porų. Tačiau negalima ignoruoti, kad tais pačiais metais buvo įregistruota ir 8,3 tūkstančiai ištuokų. Esant dideliam skyrybų skaičiui, nenuostabu, jeigu norinčių įsipareigoti visam gyvenimui jaunų žmonių galvose knibžda abejonės: ar sugebėsiu mylėti savo sutuoktinį ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje, ar būsiu mylimas po 10–20 bendro gyvenimo metų?

Ar uždarysime vaikus getuose?

 

Viešoje erdvėje sklando informacija apie Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamą visos dienos mokyklos koncepciją. Neabejoju, kad dauguma tėvų entuziastingai pritaria labai praktiškai tokios mokyklos idėjai, padarysiančiai jų gyvenimą patogesnį – mažiau laiko ir kuro sąnaudų vežant vaikus iš mokyklos į būrelius, sumažėtų transporto spūstys. Kadangi visos dienos mokyklos koncepcija dar nėra aiški, kyla daug klausimų ir nerimo, kad šalia pozityvių dalykų ilgalaikėje perspektyvoje neapgalvotas tokios programos įgyvendinimas gali turėti ir liūdnų pasekmių.

Psichologė pataria, kada konsultacija gali būti naudinga

 

Dažniausios priežastys, dėl kurių Vilniaus gyventojai praveria psichologo kabineto duris, būna susijusios su įtampa ir prislėgtumu, kuris patiriamas dirbant, mokantis, studijuojant ar atliekant karinę tarnybą, nuotaikos sutrikimais, gyvenimo pokyčiais, kurie užklumpa susirgus lėtine liga. Pasikonsultuoti su psichologu norima ir dėl santykių su vaikais, tėvais ar antrąja puse, išgyvenant skyrybas.

Powered by BaltiCode