Tikėkime gyvenimu

 

Pamažu apsiprantame, kad mūsų mieste ir jo apylinkėse jau šeimininkauja gruodis. O visai čia pat ir Kalėdos, iki jų liko tik keliolika dienų. Praėjusį penktadienį tradiciškai įžiebta ir pagrindinė Mažeikių kalėdinė eglė. Gaila, bet mūsų miestas jau senokai nepasižymi įdomesniais švenčių puošybos reveransais, netikėtumais ir subtilumais. Ar tai būtų Kalėdos, ar Dūdų šventė, „Rudens palydos“, ar dar kažkas tokio, visi renginiai atsiduoda valdišku partiniu požiūriu ir tokiu pačiu planavimu. Ta stebuklinga švenčių aura, kuria norėtų pasidžiaugti ir pasididžiuoti mažeikiškiai, tiesiog prasklendžia aukštai virš miesto, taip ir neužsukdama į jaukesnes kerteles, nes ji nepripažįsta nenuoširdumo bei netikrumo. O Lietuva šiais metais tikrai „driokstelėjo“. Daug žymiai mažesnių miestų, pasitelkę atitinkamus finansus ir išmonę, pagarbą šventei bei žmonėms, tiesiog nušluostė nosį Mažeikių politiniams vadukams. Jeigu senstelėjusi ir neišradinga bei neišmaninga valdžia metai po metų negerbia savo miesto ir jo gyventojų, tai ir turime tik tokias – kukliai kaimietiškas ir bedvases – Kalėdas.

Laukimas

   

Be jokio didesnio pasipriešinimo lapkritis užleido vietą gruodžiui. Jau pačią pirmąją žiemos dieną mūsų miestas ir jo apylinkės pasipuošė gražiai baltu sniego nuometu. Kai kur ant obelų dar liko raudonšonių obuolių, o kai kur jau buvo prasikalę žali pumpurai.

Šlapios mintys

 

Lietuvoje šiais metais prapliupo lietumi ir tai buvo kiek netikėta gamtos anomalija. Prisimenant kadaise buvusią populiarią mažeikiškio dainininko R. Dambrausko dainą „Lietus Lietuvoj“, galima teigti, kad šlapio oro kliuvo visiems. Nors dažnai orai būdavo lietingi, bet, kad taip lytų ir net patvintų gyvenvietės, niekas nesitikėjo. Skendo ir bulvės vagose, ir kitos daržovės. Vanduo užpylė žmonių namų rūsius ir ūkinius pastatus. Žemesnėse Mažeikių vietose vanduo tyvuliuoja dar ir dabar. O kai mažai saulės, tai ta drėgmė prasismelkia visur, todėl kai kas paaimanuoja, kad vanduo jau ir mūsų kauluose, ir smegenyse. Bet nieko čia nepadarysi, prieš tokią gamtą nepapūsi ir nepakovosi. Kai esi bejėgis, su tuo turi tiesiog susitaikyti. Gerai dar, kad neseniai praūžę škvalai, viesulai su perkūnija bei žaibais aplenkė mūsų rajoną, nors meteorologai prognozavo, kad užsuks ir pas mus. Tačiau tokia orų stichija labiau siautėjo kitur. Ten plėšė nuo pastatų stogus, vartė su šaknimis medžius bei elektros stulpus. Pasižiūri į tokius vaizdus ir nesitiki, kad gyvename labai permainingu laikotarpiu. Nejučiom pagalvoji, kad niekada negali prognozuoti, ką gamta iškrės. Negali tam ir pasiruošti. Visokie žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai bei viesulai kaip reikiant sujaukia gamtoje vyraujančią tvarką ir ramybę.

Tamsos laikas

 

Neperdėtai galima sakyti, kad lapkritis – ne tik pilkas, bet ir tamsus metų mėnuo. Tai ypač pasakytina persukus laikrodžius vieną valandą atgal. Seimūnai paburnojo, žiniasklaida taip pat, tačiau niekas nuo to jau daug metų nesikeičia. Žmonės darosi vis niūresni, alkanesni ir piktesni. Kažkoks apgaulingas iliuzinis šviesuliukas yra šiuo metų laiku Lietuvoje organizuojami įvairios labdaros akcijos ir koncertai. Tačiau tai didėjančio skurdo nei sumažina, nei jį palengvina. 

Įkvėpimai

 

Prasidėjo dar viena nauja savaitė. Už langų monotoniškai groja pamažu vėstančio šlapio oro orkestras. Buvę ryškiai raudoni ir geltoni medžių lapai parudavo, o vėjas juos išnešiojo ir išblaškė po nostalgiškai liūdinčio tuščio miesto gatves. Dar visai neseniai Lietuvos žiniasklaida „nudžiugino“ gyventojus antrašte: „Pernai Lietuva neteko beveik viso Mažeikių miesto“. Visgi gerai, kad tai tik antraštė, nes mūsų mieste vis dar gyvena, dirba (arba nedirba) ir mokosi tam tikra statistinė šalies gyventojų dalis.

„Valdininkavimo“ užkulisiai

 

Įsibėgėjo niūrus ruduo. Laikas vis tamsėdamas pakniūpstomis skuba į priekį. Nenuostabu, kad niūrios rudens akimirkos daugeliui kelia liūdesį. Dar didesnis liūdesys užvaldo, kam nors nepasisekus. Tai žmogiška. Tačiau ar ne mes kartais dėl to patys kalti: siekiame karjeros, trokštame aukštesnių postų, valdžios, pinigų, komfortabilaus gyvenimo ir t. t., ir t. t. Žmogui niekada negana. Retas, kuris turi saiką visur. Tik pamirštame, kad viskas vienąkart baigiasi, viskam ateina galas, norim to ar nenorim.

Išėjusiems

 

Per Vėlines žmonės visoje Lietuvoje uždegs šimtus tūkstančių žvakelių ir atiduos pagarbą mirusiesiems. Kartais atrodo, kad ši susikaupimo, rimties ir apmąstymų diena tampa vis labiau panašesnė į didelį neskoningą karnavalą. Kažkur, šalia, pasilieka kuklios tradicijos ir nuoširdumas.

Kai rudenį „krenta“... gramai

 

Jau vis daugiau gamtos nusimeta savo neįtikėtinai žavų lapijos apdarą. Bet dar liko užtektinai auksą bei gintarą primenančių ar ryškiai rausvėjančių spalvų. Visa ši unikali harmonija išvilioja į gamtą meninės fotografijos mylėtojus, poetus, menininkus ir kitus pastabesnės ir jautresnės sielos žmones.

Mes dar sugrįšim (?)

 

Nauja savaitė Mažeikiuose prasidėjo be kažkokių didesnių įvykių ir sukrėtimų. Kai dar nieko naujo nevyksta, savaime suprantama, žvelgiame, kas įdomaus įvyko praėjusią savaitę arba dar visiškai neseniai.

„Auksiniai“ bėgiai

 

Lietuvoje jau kuris laikas viena populiariausių temų yra išardyti bėgiai iš Mažeikių į Rengę. Šiandieniniai politikai žiniasklaidoje be perstojo rodo savo protingus  veidus ir galvoja, ką gi dabar daryti. O gal tiesiog naugojasi eiliniu skandalu ir galimybe „įlįsti“ į eterį. Kaltų dėl išardytų bėgių, žinoma, nėra ir nebus. Kaip nebuvo „auksinių šaukštelių“ bei kitų avantiūriškų pirkimų istorijose. Lietuvoje taip susiklostė, kad visiškai nesvarbu, kokia partija stovi už valstybės vairo, bet visų nagai lenkti tik į save. Ir nematyti, deja, kad tokia praktika artėja prie pabaigos. Tačiau ši istorija ir sukeltas triukšmas iš dalies pridengia kitas aktualias Lietuvos gyventojų problemas – skurdą, atsilikimą, prastą demografinę padėtį.

Margaspalvis spalis

Už lango jau džiūgauja gerai nusiteikęs spalis. Ir praėjęs savaitgalis buvo tikrai gražus bei maloniai saulėtas. Tačiau gamtos laikrodis taip tiksi, kad dienos pastebimai darosi trumpesnės ir vėsesnės, todėl vis labiau nesinori išeiti iš namų, kur jauku ir šilta, kur tebegyvena vasaros prisiminimai. Ne vieno mūsų namai prisipildė iš įvairių kelionių parsivežtų suvenyrų, įdomių akmenukų, kriauklelių, statulėlių ir kitokių daiktų. Niekas nepaneigs fakto, kad darganotą rudens vakarą malonu užkliūti žvilgsniu už tokio naujo namų „gyventojo“, kuriame ilgam apsigyveno šilti atostogų įspūdžiai.

Rudens spalvos

Praėjęs savaitgalis priminė mums, kad ruduo gali būti ne tik šlapias bei bjaurus, bet ir pasakiškai gražus bei švelnus. Tokiu metu gamta jau pati spalvingiausia, o augmenija konkuruoja ryškiais potėpiais, dermėmis, faktūromis ir linijomis. Ypatingą nuotaiką ir reginį sukuria žiemoti į šiltus kraštus išskrendantys paukščiai. Jau tūkstančius, o gal ir milijardus metų tęsiasi toks rudeninis gamtos spalvų ir garsų festivalis.

Kartu su rudeniu jau vienuoliktą kartą į Mažeikius atkeliavo Tarptautinis meno festivalis. Tai mūsų miestui visgi suteikia šiokių tokių laikinų gražių vibracijų, priverčia pasitempti ir pakankamai nuobodoką provincijos gyvenimą užpildo šiek tiek juntamu šurmuliuku. Reikia pripažinti, kad labai stipriai savo darbą ir įvairias veiklas pagerino Mažeikių muziejaus ir Viešosios bibliotekos kolektyvai, mieste atsirado naujų alternatyvių laisvalaikio praleidimo įstaigų bei formų. Gerai, kad ilgais ir tamsiais vakarais bent dalis gyventojų galės kažką pasirinkti savo malonumui, sveikatinimui, bendravimui, saviveiklai.

Pasirinkimai

 

     Savaitgalį prasidėjęs lietus tebeplauna mūsų rajono augmeniją, gyvenvietes ir miestelius, o vanduo upeliais nuteka labai skirtingomis kryptimis. Kartais atrodo, kad taip lyja jau ištisus metus. Galbūt Lietuvai ir Mažeikiams jau būtų laikas pagalvoti apie kokį nors „crazy“ lietaus turizmą? Juk šaltų zonų valstybės pasistengia pritraukti turistus ledo viešbučiais, o egzotiškų vandenų šalys – įvairiausiomis povandeninėmis pramogomis. Ekstremalaus sporto bei adrenalino mėgėjai jau šokinėja nuo dangoraižių, tiltų ir viršukalnių, o kiti landžioja po giliausius žemės urvus. Visiems ir visada yra pasirinkimai, tik reikia būti šiek tiek nutrūktgalviu, o galbūt nors trumpam pabūti mažu vaiku.

Atskirtis

 

Smagu, kai prasideda nauja savaitė, nesvarbu, kad apniukusi, nes dažnai tai būna kažkokių naujų darbų arba sumanymų pradžia. Tarytum duodamas naujas startas ir suteikiamos naujos viltys, vedančios pirmyn per gyvenimą. Žinoma, labai svarbu, kaip kiekvienas žmogus nusiteikia. Vienas atlieka kažkokius ritualus, kitas pasiskaito savo ženklo horoskopus, o gal sau jėgų ir energijos suteikia lengvai pasportuodamas, daugiau laiko praleisdamas gamtoje ir medituodamas. Visi būdai geri, jei mus tai džiugina.

Pamojuokime vasarai

 

Štai ir vėl atėjo metas simboliškai apversti smėlio laikrodį. Tai reiškia, kad pasibaigė dar viena lietuviška vasara ir tuoj prasidės laikas, skaičiuosiantis naujus mokslo metus...

Paliks gandrai

Paskutinis vasaros mėnuo – rugpjūtis – jau baigia išeikvoti savo kalendorinį limitą. Pamažu gelsta lapai ir krisdami nuspalvina miesto šaligatvius bei žaliąjį gamtos kilimą. Šiuo metu kai kurie paukščiai jau ruošiasi ilgai kelionei ir iškeliauja, o atrodo, kad jų ką tik nekantriai laukėme, džiaugėmės pamatę parskrendant ar išgirdę pirmąsias giesmes. Kada juos vėl pamatysime? Labai negreitai – gal po aštuonių ar net devynių mėnesių...

Langai

 

 

      Sakoma, kad negražu spoksoti į svetimus langus, tačiau išėjus pasivaikščioti po pustuštį miestą, akys pačios susiranda langą, kuris gali atkreipti dėmesį. O gal langas sugeba pats paveikti ir prisikviesti žvilgsnį? Tai mokslo dar netyrinėtas fenomenas, nors poetai ir dainų kūrėjai jau kadaise langui suteikė ypatingą vietą savo kūryboje. Reikia paminėti, kad ši gyvenamojo namo ar buto dalis yra ne tik vienas pagrindinių architektūrinių  akcentų, bet ir tiesioginis tiltas tarp vidaus ir išorės. Langai ne tik pirmieji pasisveikina su saulės šviesa, bet ir pasitinka danguje užsidegančias žvaigždes. Kai į langus barbena įkyrus lietuviškas lietus, savo namuose vis tiek  jaučiamės saugūs, o nepakartojamo grožio žiemos peizažai ant užšalusio stiklo visada sukelia nepaaiškinamą atradimo džiaugsmą.

Kitokia prabanga

 

 

   Liepos mėnuo Lietuvoje pridarė daugybę rūpesčių. Nors tai jau buvo pats vidurvasaris, tačiau laimėjo tie, kurie šilumos bei vasaros pramogų susieškojo kitose šalyse arba keliaudami po šiltesnius kraštus. Atrodo, kad paskutinė šio mėnesio savaitė palankiais orais taip pat nenudžiugins. Dėl kaprizingo oro nereikia kažko kaltinti ir liūdėti, nes mūsų gyvenimai vis tiek eina sava vaga.

Vidinis grožis

 

Žmogus gali būti aukštas arba žemas, lieknesnis ar stambesnis, tačiau jei jo asmenybė harmoninga, jis mums vis tiek yra gražus. Daugelis sutinka, kad grožis ir yra harmonija, tačiau graži būna ne tik išorė, bet ir vidus. Nebaigęs jokių mokslų žmogus gali būti malonus, geras, doras, atkaklus ir ryžtingas, su juo smagu būti. Toks žmogus irgi yra gražus.

Bus gerai

 

 

    Kadangi saulėta vasara Lietuvoje dar neišskleidė savo šiltų sparnų, o dažnas lietus išbando atostogaujančiųjų kantrybę, tenka konstatuoti, kad šiluma ir gražus oras yra reta šios vasaros prabanga. Tai labai sutampa su nenuspėjama šalies politine-ekonomine perspektyva ir tolstančiomis viltimis, iš šios kadencijos Seimo sulaukti kažkokio stabilumo bei permainų. Visgi, pastebima tendencija, kad Lietuvos politikai po truputį pradeda realiai vertinti padėtį bei politiškai „pagiriotis“. Buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Seimo narys Algirdas Butkevičius žiniasklaidai teigė, jog jau pasigailėjo, kad po rinkimų nuėjo į koaliciją su Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Pasak politiko, po rinkimų į Seimą derantis dėl koalicijos, socialdemokratų poziciją jungtis prie valstiečių nulėmė tai, kad pastarieji „deklaravo kairiąsias idėjas, rūpestį paprastais žmonėmis, darbo vietų kūrimą, regionų stiprinimą“. Dabar Seime jaučiamas tam tikras atoslūgis, o tikroji abejojančių ar nusivylusių  Seimo narių „medžioklė“ prasidės neužilgo – rudenį. Visais laikais čia yra tam tikri stebėtojai, analitikai ir derybininkai, kurie dirba individualiai ir stengiasi kaip įmanoma labiau pakeisti rinkimų balansą sau palankia linkme.

Lietaus melodija

 

 

Turbūt nieko labai nenustebino, kad liepos mėnuo prasidėjo bei pasisveikino švelniu lietumi, o nauja savaitė išaušo jau giedra. Vieniems gal kliuvo per daug, kitiems gal per smarkiai, bet tokia jau mūsų nepakartojama gamta ir jos neišsenkančios išraiškos priemonės. Kažkada, gerais laikais, kai be perstojo lydavo, imdavom ir sugalvodavom sėsti prie popieriaus lapo parašyti laišką senam mielam bičiuliui, klasiokui, studijų draugui ar giminaičiui. Patys savo pašto dėžutėje irgi sulaukdavome laiškų. Nekantriai atplėšdavome voką ir patogiai įsitaisę mėgstamoje kertelėje skaitydavome... Bet tai jau buvo senokai.

Šiandien

 

Katalikų bažnyčiai ir tikintiesiems Lietuvoje praėjęs sekmadienis buvo didelė istorinė šventė. Nuo šiol Lietuva turi naują palaimintąjį. Juo ypatingai gražiai ir su didele pagarba paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Turizmo sezonas

 

 

Prieš gerą keletą metų socialdemokratų valdžia su nepakeičiamuoju direktoriumi ir miesto finasinių reikalų strategu nusprendė nustebinti Europos Sąjungos investicijomis turizmo plėtrai Laisvės gatvėje. Dabar ją puošia papuvę suoliukai, kreivi kelio ženkai bei krivu kravu šaligatviai. Tam buvo paaukoti milijonai, bet gyvenimas verda ir nebėra reikalo atkasinėti to, kas užkasta ir neužkasta. Palikime kieno nors sąžinei. Prieš vieną šventę teko matyti, kaip vyrukas, pasiėmęs dažų indelį, padažinėjo suolelius. Tam jis gaišo labai mažai laiko, nes nudažydavo tik po vieną siaurą lentelę. Bet tai vis tiek kažkoks indėlis į senamiesčio arterijos grožį.

Gyvenimo dėsniai

 

Laikas paknopstom ritasi priekin. Pats gražiausias, pats geidžiamiausias. Vasara. Gal ne visai oras atitinka įsivaizduojamą tokiu metų laiku: karšta saulė, jūra, kopos... Pastarieji du egzistuoja visada, tik gal ne visada pildydami poilsiautojų lūkesčius. Bet visgi vasara. Dažnam geriau ir tokia nei  ruduo. O viltis, kad ji bus geresnė, dar neišblėso – juk dar tik pradžia šio daugumos žmonių geidžiamo metų laiko.

Būti laimingam

 

Kiekvieno mūsų gyvenimas pilnas visokių nuotaikų ir emocijų, kurios yra tarytum nematoma varomoji jėga. Būdami maži svajojame apie tai, kuo būsime užaugę, kokią įgysime specialybę ir profesiją, kokį turėsime automobilį ir namą, kur nukeliausime ir ką pamatysime. Kai mūsų svajonės ir planai pildosi, kai neslegia bėdos, nepriteklius, ligos ir nelaimės, tada jaučiamės, kad esame laimingi. Tačiau yra žmonių, kurie netgi turėdami „pilną maišą“ bėdų, vis tiek moka džiaugtis gyvenimu ir būti laimingi.

Jaunystė

Yra metuose dienos, kai savo duoklę atsiima būtent jaunystė. Ar gali būti kas nors žavingiau, kai grėsmingai senstantį miestą užpildo jaunatviškas siautulys. Stebint tokį pavasarinį reginį ir besimėgaujant juo, nesinori galvoti apie jokias politikas ir politikus.

Laisvė rinktis

Kuo gi įsimintina buvo praėjusi savaitė ir ko galime laukti bei tikėtis prasidėjus naujai. Įsimintina, kad pranešdama apie artėjančią vasarą prabildėjo pirmoji šių metų perkūnija.

Miestas be veido

Kažkada buvo pastebėta, kad  Lietuvos miestams trūksta bendrų vizijų ir jų veidai – sugadinti. Tai lemia bendros vizijos neturėjimas ir tai, kad miesto veido kūrimas atiduotas į valdininkų rankas.

Čempionai

Praėjusią savaitę sužinojome, kad Europos Komisija parengė dar vieną dokumentą: jame siūloma diskutuoti apie socialinius Europos valstybių reikalus, kurie kelia dalies piliečių nepasitenkinimą. Lietuva šiame dokumente minima kaip pajamų nelygybės ir emigracijos čempionė (!). Jau gal ir nebesistebime tokiais „laimėjmais“, nes mūsų valstybei tiesiog sekasi būti tarp pirmaujančių nuo „antro galo“. Žmonės dažnai skundžiasi, kad jiems teko tokia lemtis – gimti ir gyventi tokioje šalyje. Čia gegužės mėnesį dar šildomės ir kūrename krosnis, nes šalta ir drėgna. O tai reiškia, kad šildymo sezonas Lietuvoje trunka apie septynis mėnesius. Taigi mes ir vėl čempionai. Apie savižudybes jau kalbėta, apie avarijas keliuose ir žmonių žūtis irgi, emigraciją, korupciją, nusikaltimus – taip pat... Atlyginimai mažiausi, pensijos taip pat.

Powered by BaltiCode