Paskutinis atsidusimas

 

Gegužės 25-oji – diena prieš valstybinį biologijos egzaminą, diena, kai abiturientai atsisveikina su mokykla – Paskutinis skambutis. Tiesa, šiais metais individualiai kiekviena mokykla Paskutinio skambučio šventę rengė pasirinktinai, 24 arba 25 dieną, o kai kas net ir 21-ą. Mat, laikantys egzaminą turi pasiruošti. Kita vertus, tokią dieną savęs klausi, ar pasiruošei egzaminui, kuris tavęs laukia rytoj, kitą savaitę ir visą likusį laiką – gyvenimui.

Muziejų diena

 

1977 m. Maskvoje vyko 11-oji Tarptautinės muziejų tarybos konferencija, kurioje buvo nuspręsta minėti Tarptautinę muziejų dieną. Nuo 1978 m. ši šventė gegužės 18 d. minima 150 šalių.

Šiemet gegužės 18 d., t. y. šiandien, per Lietuvą driekiasi jau penktus metus Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamas nacionalinis kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos bei modernių muziejinių iniciatyvų edukacinis projektas „Lietuvos muziejų kelias“. Šių metų tema – „Nepriklausomybės metų ženklai“.

Europos biudžetas

 

Gegužė. Kaip ir pernai, balta. Skirtumas tik tas, kad pernai baltumą atspindėjo ne obelų žiedai, o sniegas. Šiemet, nors dar sinoptikai kalba apie galimus snygius gegužę, kol kas labai gražu ir šilta. Tikėkime, taip bus ilgai.

Šaukštas deguto...

Neseniai minėta Medicinos darbuotojų diena. Mediko profesija ypač svarbi ir žmonės, ją turintys, verti didelės pagarbos. Bet... ar visi? Žemai lenkiamės Medikams iš didžiosios raidės. Neabejotinai, tokių yra dauguma, tačiau...

Purvina politika

 

Pastarąsias dvi savaites Mažeikių rajono politikai daug posėdžiavo: kaip ir kiekvieno mėnesio antroje pusėje, vyko Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiai, kuriuos dažniausiai paskutinį mėnesio penktadienį, kaip ir šiandien, vainikuoja Tarybos posėdis.

Posėdžiuose svarstomi ir priimami reikalingi ir svarbūs Mažeikių ir jų gyventojų labui sprendimai. Pasitaiko ir nepalankių politikų verdiktų.

Iš tuščio – į kiaurą

 

2019-aisiais lietuviai turės savo balsą atiduoti net trijuose rinkimuose: savivaldybių, Europos Parlamento ir prezidento. Pastarųjų jau pirmasis etapas numatytas 2019 metų gegužės 12 d., antrasis — gegužės 26-ąją. Šią dieną numatoma Lietuvoje surengti ir Europos Parlamento rinkimus, kurie, pasak šalies žiniasklaidos, Europoje vyks nuo gegužės 23 iki 26 d.

Švara

 

Balandis – švaros mėnuo. Dar sovietų laikais būdavo rengiamos lenininės talkos. Gerą dešimtmetį organizuojama ir visuomeninė visoje Lietuvoje akcija „Darom“. Ne išimtis ir Mažeikiai. Čia balandžio 21 d. 10 val. jos startas. Gyventojai, tiek daugiabučių, tiek privačių namų, įstaigos, organizacijos, įmonės ir bendrovės raginamos tvarkyti savo aplinką nuolat, o pavasarį, kai nutirpus sniegui išlenda visas „grožis“ – ypač.

Didysis penktadienis – su neadekvačiu prieskoniu

 

Lygiai prieš mėnesį, vasarį, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje svarstytas klausimas dėl valstybės išmokų vaikams tvarkos. Garsiai šalies žurnalistei Ritai Miliūtei užkliuvo Socialinės paramos skyriaus vedėjos Jolantos Kekytės pasisakymas. Žurnalistė savo „feisbuko“ paskyroje tąkart viešai paskelbė vaizdo įrašą su J. Kekytės pasisakymo ištrauka ir pridėjo savo komantarą: „Valstybės išmokos vaikams socialinės rizikos šeimose teikiamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Gali būti pinigais, maisto produktais ar vaikui reikalingais daiktais, apmokant maitinimą mokyklose ir pan. Iki pusės išmokos, jei pinigais, pervedama į vadinamąją socialinę kortelę – apsipirkti parduotuvėse. Tas korteles kai kurie žmonės perparduoda. Pigiau, bet tada parsineša ne valgyti vaikams, o gėrimų. Apie tuos, kurie tas korteles perka, žinodami, kad atima kąsnį iš geriančių tėvų vaikų, atskira kalba, ir aš tikiuosi, kad karma jiems atsilygins dar šitame gyvenime. Ir skaudžiai. Betgi savivaldybės turėtų rasti būdą, kad tomis kortelės apsipirktų ne bet kas – toks prie paprastesnių būtų sieti jas su asmens dokumentu. Ką savivaldybės dėl to daro, pvz., Mažeikių? O jai, sakykim taip, vienodai rodo. Ir vienbalsiai. „Kalbų girdėjau, visaip gal būna, bet ir pasais kas nors pasinaudoja“, – sako ponia (J. Kekytė, – aut. past.) iš savivaldybės.“

Švęskime Velykas!

 

Pasukome laikrodžius, gyvename vasaros laiku, nors dar pavasaris net neįpusėjo. Laukiame ankstyvų šv. Velykų, kurios šiemet tarsi netikros, nes sutampa su Melagių diena.

Džiaukimės pavasariu

Paknopstomis skuba kovas, nors žiemos reiškinių vis dar esti. Sutikome lygiadienį, girdėjome ir pirmųjų pavasario šauklių balsus. Nors čia, gimtinėje, jie pabūna labai trumpai, bet nesugrįžti negali...

Ar iš tiesų meras ignoravo renginį?

Minėjome Valstybės 100-metį. Šiemet, kitaip nei kasmet, tiek Vasario 16-ąją, tiek Kovo 11-ąją proginės šv. Mišios švenčių organizatorių buvo numatytos naujojoje bažnyčioje, kaip teigiama, dėl senosios bažnyčios remonto. Vasario 16-oji praėjo sklandžiai: tiek Mišios ir išpuoštos bažnyčios aplinka, tiek šventė Kultūros centre padarė įspūdį daugeliui mažeikiškių ir svečių. O štai Kovo 11-ąją – nesklandumai.

Algoritminė žurnalistika

 

Antradienį teko dalyvauti Visuomenės informavimo etikos komisijos surengtoje konferencijoje, kurioje buvo skaitomi pranešimai tema „Visuomenės informavimo savitvarkos misija – etiška žiniasklaida, profesionali žurnalistika“. Viename iš pranešimų ypač akcentuota profesinės etikos dilema: žurnalistas ir politika, kuri, anot dalyvių, plačiai paplitusi Lietuvoje, ypač pastaraisiais metais. Etikos komisijos vienas iš vadovų, atstovaujantis Žurnalistų sąjungai, teigė, kad žiniasklaidos priedermė, o žurnalisto pareiga – kontroliuoti valdžią. Eidamas į politiką žurnalistas to nepadarys: jis negali likti nepriklausomas ir nešališkas, o tai mažina visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida.

Mažeikių atgarsiai – tęsiasi

 

Nors Mažeikiai yra tik aštuntas miestas pagal dydį, atokiai nuo sostinės ir Lietuvos vidurio, pačiame respublikos pakraštyje, tačiau plačiai žinomas. Ir labai gaila, kad dažniausiai ne gerąja prasme. Kad ir kiek Mažeikius begarsintų mūsų moksleiviai savo pasiekimais olimpiadose, sporte, mūsų šokėjai ir kiti menininkai, kad ir kokius Rekordų knygos vertus statinius statytume, viską nustelbia kriminaliniai skandalai. Jau net pabodo nuolat vartoti trumpinius specialiųjų tarnybų, su kuriomis, kaip jau ne kartą sakėme, glaudžiai siejasi mūsų valdžia. Ir buvome teisūs. Prieš kurį laiką prasidėjęs kriminalinis skandalas iki šiol tęsiasi su Sodų mokykla, kurios buvusi vadovė tebesibylinėja teismuose su visais, kas su tuo bent kiek susijęs. Net žurnalistų etikos inspektoriui apskundė žiniasklaidos priemones, pateikusias informaciją apie vykusių posėdžių eigą ir išvadas, o gavusi neigiamą atsakymą, apskundė teismui ir pačią Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, nors pati, po STT tyrimo, teisiama dėl turto pasisavinimo ir iššvaistymo.

Modernios Lietuvos gimime – Mažeikių atgarsiai

 

Paminėjome, o kai kas ir širdyje šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų sukaktį!

Vasario 16-oji – pati reikšmingiausia Lietuvos istorijos data. Remiantis istorijos šaltiniais, 1918 metais įkurta nepriklausoma moderni piliečių valstybė, kurią turėjo valdyti demokratiškai išrinkta valdžia ir kartu simboliškai atgaivinta senojoje Lietuvoje, 1253–1795 metais puoselėta Lietuvos valstybingumo tradicija.Praeitis suvokiama ne tik kaip priežastis iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir kaip paskata susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai ir dabarties klausimus praeičiai: ką valstybei ir visuomenei pavyko nuveikti per Šimtmetį, kokius svarbiausius tikslus keliame ateičiai.

Graži šalis ta Lietuva...

Atrodo, visai ką tik atšventėme Naujuosius, o jau vasaris. Jau nebe ateityje, nebe planuose, nebe mintyse, o jau čia – svarbiausias Lietuvos jubiliejus – 100-metis. Rengiamės tam, organizuojame ar dalyvaujame išankstiniuose renginiuose, puošiamės, kad net patriotiškos atributikos parduotuvėse nė kvapo neliko. Spaudoje, per radiją, televiziją nuolat apie tai girdime.

Pas Premjerą

 

Praėjusią savaitę Vyriausybės kvietimu regioninės žiniasklaidos atstovai susitiko su Premjeru Sauliumi Skverneliu. Tai ne pirmas tokio pobūdžio susitikimas. Panašūs susitikimai tiek su prezidentais, tiek su Vyriausybės vadovais ar ministrais organizuojami bent kartą per metus. Šalies vadovybė tokiu būdu bando pasiekti atokiau nuo sostinės gyvenančius žmones, išgirsti atsiliepimus vienu ar kitu klausimu, pageidavimus, bėdas ir t. t., nes, anot šalies valdžios atstovų, regioninė žiniasklaida yra arčiausiai žmonių ir ji objektyviausia.

Ar iš tiesų merui gresia interpeliacija?

 

Su kiekviena diena vis arčiau jaučiamas pavasaris. Vis dažniau beišlendanti saulė skaidrina mūsų nuotaikas. Nebaisūs paskutinio žiemos mėnesio vėjai ar pūgos. Greitai bus gamta ir vėl iš naujo prasidės jos ciklas. Gražus, įspūdingas,pakylėjantis...

Mažeikiai – turistams neregėtas miestas

 

Tuoj vasaris. Nespėjome nė pastebėti, kaip greitai įpusėjo kalendorinė žiema. Ilgėja dienos, pamažu atsiranda pavasarinės nuotaikos. Tiesa, jos vyrauja tik nekišantiems nosies iš namų. Nelabai kur nuvyksi: riboto veikimo viadukas – valdžios veiklumo simbolis – ne visiems leidžia susisiekti su mikrorajonu ar senamiesčiu; automobilius ne visi turi, o ir turintiems per daug gaila eksploatuoti neasfaltuotais keliais ir smegduobinėmis gatvėmis. Taigi belieka sėdėti namuose, skaityti spaudą ir stebėti įvykius iš šalies... O jų yra.

„Unikalus“ viadukas

 

Pagaliau atėjo žiema. Sako, kad neilgam. Tačiau rūpesčių pridarė daugeliui. Ypač vaikštantiems pėsčiomis iš vienos miesto dalies į kitą. Mat naujasis unikalus visoje Lietuvoje Mažeikių viadukas per geležinkelį pritaikytas tik vasarai. Tuo, matyt, ir unikalus. Žiemą juo naudotis gali tik tie, kurie be dviračių, be vežimėlių ir sveiki. Gali lipti laiptais. Moterys prašo praeivių padėti užkelti vežimėlius, augesnieji palipę keletą pakopų gaudo orą. Neturėdami kitos išeities eina iki pervažos. Bet ir ten net šaligatvio nėra. Ką daryti neturint automobilio? Menkas malonumas dar kokį kilometrą papildomai žygiuoti ar minti dviratį, o ypač kai reikia skubėti. O neįgalieji! Apie juos Mažeikių valdžią sugraudinti ir sukelti bent kokią jų atjautą, išvis be šansų. Prisiminti reikia visoje Lietuvoje nuskambėjusį atvejį su kilimais, kai buvo šie dideliuose tuščiuose rūmuose saugomi, o žmonės šaldomi prie pamato.

Brangi Tėvynė – tik nueinančios kartos žmonių lūpose...

 

Už lango nuosaikiai ramus ir balkšvas sausis. Rodos, dar visiškai neseniai gyvenome Didžiuoju laukimu bei džiugiomis Kalėdomis, o naujųjų metų kalendoriuje jau prasidėjo antroji sausio mėnesio dekada. Nors karšti pošventiniai įspūdžiai ir emocijos dar gyvena kartu su mumis, bet realybėje pamažu pozicijas jau įsitvirtina kalendoriniai arba tiksliau – Viešpaties – 2018 metai.

Mažeikiai – miestas, kuriame jau nesinori gyventi

 

Su Naujaisiais! Tokį pasisveikinimą siunčiame į kiekvieno iš Jūsų namus. Su juo norėtųsi palinkėti to krikštolinio baltumo visame kame. Baltumo, kuris trumpam buvo Naujųjų metų naktį padengęs žemę. Bent jau Mažeikiuose. Tik gaila, kad neilgam. Jau paryčiais lietus nuplovė sniegą ir vėl Naujaisiais, kaip ir pernai, tapo purvina. Kaip ir daugumos mūsų sąžinės...

 

Pokyčiai

 

Išgyvename ypatingą laikotarpį: ką tik praėjo šv. Kalėdos, po poros dienų su nostalgija stebėsime, kaip kartu su spalvotais ugnies pliūpsniais danguje išnyksta dar vieni metai. Pasitikdami Naujuosius nedrąsiai svarstysime, ko nespėjome ar nesugebėjome įgyvendinti, ką norėtume nedelsiant nugramzdinti užmarštin, o ką nešiotis širdyje. Daug dalykų svarstysime, daugybės atsakymų ieškosime, nors vėliau – kaip visuomet – vėl skanausime gyvenimą. Saldų, kartoką arba net nuodingą, bet skanausime...

Tikėkime gyvenimu

 

Pamažu apsiprantame, kad mūsų mieste ir jo apylinkėse jau šeimininkauja gruodis. O visai čia pat ir Kalėdos, iki jų liko tik keliolika dienų. Praėjusį penktadienį tradiciškai įžiebta ir pagrindinė Mažeikių kalėdinė eglė. Gaila, bet mūsų miestas jau senokai nepasižymi įdomesniais švenčių puošybos reveransais, netikėtumais ir subtilumais. Ar tai būtų Kalėdos, ar Dūdų šventė, „Rudens palydos“, ar dar kažkas tokio, visi renginiai atsiduoda valdišku partiniu požiūriu ir tokiu pačiu planavimu. Ta stebuklinga švenčių aura, kuria norėtų pasidžiaugti ir pasididžiuoti mažeikiškiai, tiesiog prasklendžia aukštai virš miesto, taip ir neužsukdama į jaukesnes kerteles, nes ji nepripažįsta nenuoširdumo bei netikrumo. O Lietuva šiais metais tikrai „driokstelėjo“. Daug žymiai mažesnių miestų, pasitelkę atitinkamus finansus ir išmonę, pagarbą šventei bei žmonėms, tiesiog nušluostė nosį Mažeikių politiniams vadukams. Jeigu senstelėjusi ir neišradinga bei neišmaninga valdžia metai po metų negerbia savo miesto ir jo gyventojų, tai ir turime tik tokias – kukliai kaimietiškas ir bedvases – Kalėdas.

Laukimas

   

Be jokio didesnio pasipriešinimo lapkritis užleido vietą gruodžiui. Jau pačią pirmąją žiemos dieną mūsų miestas ir jo apylinkės pasipuošė gražiai baltu sniego nuometu. Kai kur ant obelų dar liko raudonšonių obuolių, o kai kur jau buvo prasikalę žali pumpurai.

Šlapios mintys

 

Lietuvoje šiais metais prapliupo lietumi ir tai buvo kiek netikėta gamtos anomalija. Prisimenant kadaise buvusią populiarią mažeikiškio dainininko R. Dambrausko dainą „Lietus Lietuvoj“, galima teigti, kad šlapio oro kliuvo visiems. Nors dažnai orai būdavo lietingi, bet, kad taip lytų ir net patvintų gyvenvietės, niekas nesitikėjo. Skendo ir bulvės vagose, ir kitos daržovės. Vanduo užpylė žmonių namų rūsius ir ūkinius pastatus. Žemesnėse Mažeikių vietose vanduo tyvuliuoja dar ir dabar. O kai mažai saulės, tai ta drėgmė prasismelkia visur, todėl kai kas paaimanuoja, kad vanduo jau ir mūsų kauluose, ir smegenyse. Bet nieko čia nepadarysi, prieš tokią gamtą nepapūsi ir nepakovosi. Kai esi bejėgis, su tuo turi tiesiog susitaikyti. Gerai dar, kad neseniai praūžę škvalai, viesulai su perkūnija bei žaibais aplenkė mūsų rajoną, nors meteorologai prognozavo, kad užsuks ir pas mus. Tačiau tokia orų stichija labiau siautėjo kitur. Ten plėšė nuo pastatų stogus, vartė su šaknimis medžius bei elektros stulpus. Pasižiūri į tokius vaizdus ir nesitiki, kad gyvename labai permainingu laikotarpiu. Nejučiom pagalvoji, kad niekada negali prognozuoti, ką gamta iškrės. Negali tam ir pasiruošti. Visokie žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai bei viesulai kaip reikiant sujaukia gamtoje vyraujančią tvarką ir ramybę.

Tamsos laikas

 

Neperdėtai galima sakyti, kad lapkritis – ne tik pilkas, bet ir tamsus metų mėnuo. Tai ypač pasakytina persukus laikrodžius vieną valandą atgal. Seimūnai paburnojo, žiniasklaida taip pat, tačiau niekas nuo to jau daug metų nesikeičia. Žmonės darosi vis niūresni, alkanesni ir piktesni. Kažkoks apgaulingas iliuzinis šviesuliukas yra šiuo metų laiku Lietuvoje organizuojami įvairios labdaros akcijos ir koncertai. Tačiau tai didėjančio skurdo nei sumažina, nei jį palengvina. 

Įkvėpimai

 

Prasidėjo dar viena nauja savaitė. Už langų monotoniškai groja pamažu vėstančio šlapio oro orkestras. Buvę ryškiai raudoni ir geltoni medžių lapai parudavo, o vėjas juos išnešiojo ir išblaškė po nostalgiškai liūdinčio tuščio miesto gatves. Dar visai neseniai Lietuvos žiniasklaida „nudžiugino“ gyventojus antrašte: „Pernai Lietuva neteko beveik viso Mažeikių miesto“. Visgi gerai, kad tai tik antraštė, nes mūsų mieste vis dar gyvena, dirba (arba nedirba) ir mokosi tam tikra statistinė šalies gyventojų dalis.

„Valdininkavimo“ užkulisiai

 

Įsibėgėjo niūrus ruduo. Laikas vis tamsėdamas pakniūpstomis skuba į priekį. Nenuostabu, kad niūrios rudens akimirkos daugeliui kelia liūdesį. Dar didesnis liūdesys užvaldo, kam nors nepasisekus. Tai žmogiška. Tačiau ar ne mes kartais dėl to patys kalti: siekiame karjeros, trokštame aukštesnių postų, valdžios, pinigų, komfortabilaus gyvenimo ir t. t., ir t. t. Žmogui niekada negana. Retas, kuris turi saiką visur. Tik pamirštame, kad viskas vienąkart baigiasi, viskam ateina galas, norim to ar nenorim.

Išėjusiems

 

Per Vėlines žmonės visoje Lietuvoje uždegs šimtus tūkstančių žvakelių ir atiduos pagarbą mirusiesiems. Kartais atrodo, kad ši susikaupimo, rimties ir apmąstymų diena tampa vis labiau panašesnė į didelį neskoningą karnavalą. Kažkur, šalia, pasilieka kuklios tradicijos ir nuoširdumas.

Kai rudenį „krenta“... gramai

 

Jau vis daugiau gamtos nusimeta savo neįtikėtinai žavų lapijos apdarą. Bet dar liko užtektinai auksą bei gintarą primenančių ar ryškiai rausvėjančių spalvų. Visa ši unikali harmonija išvilioja į gamtą meninės fotografijos mylėtojus, poetus, menininkus ir kitus pastabesnės ir jautresnės sielos žmones.

Powered by BaltiCode