Reklama 2

Pas Premjerą

 

Praėjusią savaitę Vyriausybės kvietimu regioninės žiniasklaidos atstovai susitiko su Premjeru Sauliumi Skverneliu. Tai ne pirmas tokio pobūdžio susitikimas. Panašūs susitikimai tiek su prezidentais, tiek su Vyriausybės vadovais ar ministrais organizuojami bent kartą per metus. Šalies vadovybė tokiu būdu bando pasiekti atokiau nuo sostinės gyvenančius žmones, išgirsti atsiliepimus vienu ar kitu klausimu, pageidavimus, bėdas ir t. t., nes, anot šalies valdžios atstovų, regioninė žiniasklaida yra arčiausiai žmonių ir ji objektyviausia.

Šio susitikimo metu aptarta opi pašto pertvarkos, neigiamai atsiliepusios ypač kaimo žmonėms, problema, taisytinas „Sodros“ „grindų“ klausimas, palietęs ne tik darbdavius, bet ir žmones, negalinčius dirbti pilną darbo dieną. Tokių įstatymo spragų pasekmė – ženklus atleistųjų iš darbo skaičius. Kalbėta dėl emigracijos, dvigubos pilietybės – ar šiuo atveju pavyks išlaikyti Lietuvai ryšį su išvykusiais svetur. Baimintasi, ar pavyks suvaldyti šeimų susijungimo bangą, nes, pasak Premjero – tai peilis biudžetui ir išmokoms. Vyriausybės vadovas pasidžiaugė gamybos investicijomis į Lietuvą, taip pat žmonių patriotiškumu, ką artėjant šimtmečiui rodo Trispalvių stygius. Kalbėta ir daugeliu kitų, ir konkrečiai tik žiniasklaidai aktualių klausimų. Įstatymai, pasak S. Svernelio, bus koreguojami.

Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad visada yra atviras žiniasklaidai, ypač regioninei, ir ši galinti be apribojimų tartis dėl interviu, atvykti į Vyriausybę, o važinėjant po rajonus, Premjeras tikino, galintis užsukti net į redakciją. S. Skvernelis užsiminė apie atgarsius dėl vykdytų atrankų į susitikimą su juo ir pabrėžė, kad žiniasklaidai jokių reikalavimų nebuvo ir nebus, o jei vietinė valdžia neleidžia, kvietė informuoti tiesiai Vyriausybę. Premjeras sakė, kad savo turuose po savivaldybes nenorintis susitikti ir nesusitinkantis tik su turinčiais šleifą žmonėmis – ar tai būtų politikai, ar verslo atstovai.

Taigi, čia vertėtų prisiminti jo vizitą Mažeikiuose. Kažkodėl aplenktas meras, atsisakyta jo siūlomų objektų – Merkelio Račkausko gimnazijos, Auksūdžio bendruomenės, maitinimo įstaigos ir kt. Savivaldybės atsakingi asmenys tvirtino, kad registracija, beje, ir žiniasklaidai, buvo nurodyta iš Vyriausybės. Iš paties Premjero lūpų išgirdome kategorišką paneigimą. Tai kas melavo?

Skandalingai nuaidėjo prieš savaitę vykęs opozicijos bei mero ir jo komandos susitikimas. Netrūko pagiežos, ironijos ir net įžeidinėjimų. Labiausiai kliuvo nuo ligoninės vadovo opozicijai, ypač jos nariui Sigitui Kakčiui. Viešai sumenkinta jo, kaip gydytojo, reputacija. Buvusio jo vadovo pasakyta frazė, kad jis galintis dirbti tik kaime, žemina ne tik patį gydytoją, bet ir kaimo žmones, tarsi šie būtų antrarūšiai ir jiems tiktų nekompetentingas gydymas. Kartais negalvojam, ką kalbam.

O štai ką mano apie tai viešai paskelbęs savo nuomonę mažeikiškis Vaclovas Žutautas: „Ko galima tikėtis rajone, kai nėra konstruktyvaus sutarimo tarp mero ir opozicijos? Kaip elgiasi opozicijos išklausomas Mažeikių ligoninės direktorius Albinas Lidžius? Ar tokio lygio žmogus gali vadovauti ligoninės kolektyvui? Keisčiausia, kad nei meras, nei administracijos direktorius ne tik kad neperspėjo ligoninės ,,šviesuolio“, bet net palaikė, kad toliau opozicijos narius tamsuoliais išvadintų. Kaip gali 13 metų direktoriaus pareigose prabuvęs žmogus nesugebėti diskutuoti su Tarybos nariais? O merui, aš galvoju, nervintis nereikėtų ir ant opozicijos pykti taip pat nereikėtų, nes opozicija tam ir yra, kad neleistų valdantiesiems užmigti. Jų pareiga –  kelti negeroves, kritikuoti, įtarinėti. O jeigu kritika nekonstruktyvi, nepagrįsta, tai mero pareiga ir yra – visą Tarybą sutelkti bendram darbui, ieškoti kompromiso. Ir tai turi būti daroma, mano manymu, ne viešoje erdvėje. Ir nesvarbu, kad su konservatoriais ar su opozicijos lydere labai sunku konstruktyviai diskutuoti (visoje Lietuvoje tokia padėtis), bet tam ir yra meras. Niekas nesako, kad mero pareigos yra lengvos ir kad bet kas juo gali dirbti.“

Išties, šiais laikais nelengva niekam, ne tik merui. Vieni tautiečiai ieško laimės svetur, kiti, ten neradę arba šaukiami savų ilgesio, grįžta. Jau tendencija tampa iš didmiesčių keltis į rajonus, net kaimus. Vargina spūstys, automobilių grūstys. Iš Vilniaus šeimos keliasi gyventi į Mažeikius ir net Akmenę. Ir ne veltui. Pastarojoje kuriama medžio drožlių gamykla, o vėliau ketinama įkurti baldų gamybos įmonę. Nusimato apie 400 darbo vietų. Atsigaus Akmenė. Džiugu dėl to ir gaila, kad tai ne Mažeikiai, į kuriuos investicijų nenusimato. Netgi sporto centro artimiausiais metais nebus. Premjeras rekomendavo mažinti sąmatą, tada pusė sumos gal būtų ir tekusi. Meras opozicijai patvirtino, kad sąmatos nemažins. Vadinasi, ir Vyriausybės investicijas šiam objektui matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Bent jau ne šioje kadencijoje. Suprantamas mero noras turėti didelį objektą, tačiau galimybės neatitinka poreikio.

Visai čia pat Lietuvos 100-metis. Vardan to pamirškime intrigas, pavydą, nors po kruopelytę aukos ir gėrio kiekvienas įneškime į Tėvynės aruodą, kur gimėme, augome, gyvename... Kur gimė mūsų vaikai, kur, duok Dieve, gims ir vaikaičiai, o gal ir pro(propro...)vaikaičiai... Čia mūsų tėvų ir ainių žemė. Šventa.

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode