Paskutinis atsidusimas

 

Gegužės 25-oji – diena prieš valstybinį biologijos egzaminą, diena, kai abiturientai atsisveikina su mokykla – Paskutinis skambutis. Tiesa, šiais metais individualiai kiekviena mokykla Paskutinio skambučio šventę rengė pasirinktinai, 24 arba 25 dieną, o kai kas net ir 21-ą. Mat, laikantys egzaminą turi pasiruošti. Kita vertus, tokią dieną savęs klausi, ar pasiruošei egzaminui, kuris tavęs laukia rytoj, kitą savaitę ir visą likusį laiką – gyvenimui.

Argi ne keista, visus 12 metų jaunas žmogus vadina kančia, kalėjimu, pačiu baisiausiu košmaru, o štai, kai ateina paskutinis mėnuo, paskutinė savaitė, paskutinė diena mokykloje, retas išsilaiko nenubraukęs ašaros. Žvelgiant iš abituriento, žengiančio per prasidedančio naujo laikotarpio slenkstį, suvoki, jog viskas. Daugiau niekad taip nebus. Nedarysi paskutinę sekundę namų darbų, nedrebėsi iš baimės prieš atsiskaitymus, neklausysi tuo metu atrodančių kvailų priekaištų, nevaikščiosi tais siaurais koridoriais, nebejausi to lengvo ir nerūpestingo gyvenimo...

Džiugu matyti, kaip metams bėgant laikomasi pagrindinių Paskutinio skambučio tradicijų. Tą vienintelę dieną nuo ankstaus ryto abiturientai savo auklėtojus į mokyklas atsiveža tiesiai iš namų – pažadintus. Tiesa, kaip anksčiau buvo būdinga, nebevažiuoja su įmantriomis karietomis, limuzinais ar senoviniais automobiliais. Taip pat tradiciškai mokyklose vedama ir paskutinė pamoka – simbolinė smulkmena, kuri, ko gero, labiausiai ir priverčia susimąstyti apie paskutines 45 minutes, kurios lygiai taip niekada nepasikartos.

Paliekant mokyklą sunkiausia išgyventi nežinią, kaip viskas klostysis toliau. Žinoma, daugelis pasakytų, jog šiais laikais jaunam žmogui gan daug perspektyvų, ir nesvarbu, su diplomu esi ar be jo. Tačiau kad ir kaip bebūtų, pradžia visada sunki: kur mokytis, kaip įstoti, nuo ko apskritai pradėti gyvenimą. Daug klausimų, į kuriuos atsakymą rasi tik užmerktomis akimis pasitikdamas nenuspėjamą ateitį.

Nieko nėra amžino. Galiausiai baigėsi 12 metų „košmaro“, baigsis ir studijos, vėliau sunki darbo savaitė, o galų gale – ir gyvenimas. Štai dėl ko negalima skubėti – nes viskas prabėgs taip greitai, kaip tos paskutinės 45 minutės...

Neskubėkime, džiaukimės šia diena, šia minute, nes kiekviena jų – ypatinga!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode