Žaisliukai

Norint pajausti kaskart vis labiau artėjančių švenčių nuotaikas, visai nebūtina veržtis prie neseniai sužibusios pagrindinės Mažeikių miesto eglės. Margaspalvės šviesų girliandos bei dekoracijos jau puošia daugelio gyventojų namų langus, todėl būna visiškai smagu pasivaikščioti tyliomis tamsiomis miesto gatvelėmis ir stebėti, kaip jaukiai už langų neskubėdami juda žmonių siluetai bei blyksi pasakiško grožio girliandų švieselės. O aukštai danguje šviečia visiškai kitokios dieviškos šviesos. Tamsoje jos suteikia dar daugiau jaukumo ir laukimo paslapties niūrokam beveidžiam mūsų miestui.

Daugelis turbūt sutiks, kad Lietuvos pakraščio politikai didele fantazija bei išmone niekada labai nepasižymėjo. Šventiškam šurmuliui vis labiau įgaunant pagreitį, jie, dėl savo menamo populiarumo, vėl nerangiai varžosi tarpusavyje nuvalkiota iškalba, padejavimais ir dar prastesne vaidyba, nes nuoširdumas, pozityvas bei galingos energijos užtaisas jau seniai yra atmirusi aukštos kultūros bei bendravimo forma. Nors Kalėdų dvasia jau sklando virš miesto, bet tikėtis kažkokio greito idėjų proveržio būtų visiškai nerealu. Gal todėl kartais Savivaldybės taryba ir apie ją vaiduokliškai besisukinėjantys valdininkėliai ima panašėti į bočių draugijos filialą.

Didelio rezonanso Lietuvoje sulaukė mokytojų akcija „Paskutinis skambutis“, kurioje galėjo dalyvauti apie 10 tūkstančių žmonių. Žinoma, tai ne Prancūzija, kur į gatves išėjo per 31 tūkst. protestuotojų. Mažeikiškiai pedagogai pasirinko kitą kelią ir apsiribojo tik formaliu „palaikymu“.

„Kartais, būdami itin mokyti, elgiamės arba neprotingai, arba inertiškai. Kas dėl to kaltas? Kalta baimė ir nežinomybė, o tada atsiranda stručio sindromas – galvą į smėlį ir atrodo, kad niekas nemato uodegos. Švietimo bendruomenė sujudusi. Vieni skaičiuoja, kiti lipa ant bačkos, treti reikalauja ministrės atsistatydinimo. Mes, istorikai, tai vadiname revoliucine situacija, kai vieni nebegali, o kiti nebenori“, – vienam portalui teigė Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo lyderė. O vienoje televizijoje ji netgi „grėsmingai“ ištarė: „Žemaičių geriau neerzinti.“ Čia kiekvienas gali pasidaryti savas išvadas ir įvertinti susidariusią situaciją. Pasak dar vienos buvusios profsąjungos lyderės (ne švietimo), reikalavimai gal ir geri, bet metodai nepriimtini.

Kalėdinės eglės išpuoštos žaisliukais, tačiau didžiojoje politikoje yra šiek tiek kitaip. Trys ministrai jau neteko savo postų. Jie kaip žaisliukai paprasčiausiai bus pakeisti, nes į eilutę jau nekantriai rikiuojasi kiti... profesionalai.

„Reforma buvo parengta skubotai, o jos įgyvendinimas dar prastesnis. Ji buvo stumiama arogantiškai, išlaikant visažinių poziciją. Be jokios abejonės, tai negalėjo nesukelti nepasitenkinimo tarp atskirų mokyklų ir mokytojų, nes švietimo bendruomenė tikrai buvo supriešinta“, – teigė šalies vadovė.

Įžvalgi akis gali pastebėti, kad Mažeikiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, politinis gyvenimas toks pat margas bei nenuspėjamas. Čia irgi yra savi žaislai, žaisliukai ir nematomas žaidimų laukas. Gerai ištobulinta nematoma ranka jau ilgus metus valdo ir nuolatos keičia nelabai žaidimui ir puošybai tinkamus „žaisliukus“ į vis labiau lojalius. Yra tokia puiki citata: „Mainos rūbai margo svieto...“ Bet tai, deja, ne apie Mažeikius, nors už langų jau įpusėjo 2018 metų gruodis.

Gražios savaitės!

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode