Reklama 2

Pavasarinė melancholija

Štai ir prabėgo pirmoji pavasario savaitė. Vieniems pavasaris – meilės ir bundančios gamtos, žydėjimo metas, o kitiems jis visgi asocijuojasi su melancholija ir depresija. Pavasaris – labai permainingas bei nepastovus laikas, nes tai lietus lyja, tai saulė šviečia, o bendras gamtovaizdis labiau primena murziną tapybą. Kitaip tariant, po gilaus žiemos miego pradedame jausti neišvengiamus pokyčius. Diena pamažu ilgėja, o šviesos ir saulės spindulių vis daugėja. Atrodytų, organizmas turėtų džiaugtis šiomis pavasario dovanomis. Bet labai dažnai nutinka atvirkščiai: pirmomis tikro pavasario dienomis daugelį užpuola melancholija, kadangi šilumos ir saulės spindulių dar yra per mažai, o drėgmės ir šalčio – per daug.

Pasveikinkim pavasarį

Praėjusios savaitės pasaulio, Lietuvos ir mūsų krašto įvykių vernisažas buvo pakankamai spalvingas bei pažėrė labai netikėtų ir spalvingų pavasariškų „perliukų“.

Štai po atostogų grįžęs premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius tiesiog sudrebino Lietuvą pareiškęs, kad pedagogų streikus inicijuojančioms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms įtaka daroma iš Rusijos. Ne tik Lietuvos švietimo profesinių sąjungų atstovai, bet ir pedagogai bei paprasti žmonės tai pavadino ne kaip kitaip, o kliedesiu. Kai kuriems opozicijos atstovams nerimą sukėlė tokia poatostoginė Vyriausybės vadovo būklė ir buvo išreikšta nuomonė, kad premjerui dabar reikia arba kunigo, arba psichologo, nes pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau iš premjero lūpų išgirstame įvairių sąmokslo teorijų. Vėlesni ministro pirmininko vieši atsiprašinėjimai nebuvo nei labai nuoširdūs, nei nuoseklūs, nei įtaigūs.

Pavasario pranašai

Vienoje auditorijoje dvasininkas sakė, jog labai svarbu, kad žmonės išsivaduotų iš dogmų ir stereotipų, kad būtų laisvi ir išlaisvintų save kaip asmenybę. Pilkoje, kažkam pavaldžioje žmonių masėje sunku rasti vietos laisvai saviraiškai ir kūrybai.

Šventės

Prasidėjus naujai savaitei, sunku pasakyti, kodėl šių metų sausis išėjo negailestingai laužydamas medžių šakas ir aplink ištirpdydamas purų ir baltą sniego patalą. Tarytum pyktelėjęs berniokas, trinktelėjo visomis įmanomomis gamtos stichijos jėgomis ir atsisveikino iki kitų metų. Antrajam metų mėnesiui – vasariui – neliko nieko kito, kaip priimti tokį iššūkį. Čia, kaip ir realiame gyvenime, esi svarbus ir reikalingas tol, kol tiksi tavo laikas... Tuomet tu esi pagrindinis herojus.

Nuo atostogų iki atostogų...

Sausis – žiemos vidurys. 2016-ieji dar nespėjo įsibėgėti, o jau tuoj pasirodys pirmieji pavasario ženklai... Štai ir atėjo laikas, kai, pasibaigus mokinių kalėdinėms atostogoms, telieka laukti Velykų atostogų. O, atrodo, jos visai neseniai buvo...

Laisvė – laimės ir gerovės šaltinis

Jau 2016-ųjų sausio vidurys, o galvoje vis dar 2015-ųjų liekanos: prisiminimai, įspūdžiai, atradimai... Atrodo, kad tie Naujieji metai buvo lyg filmas, po kurio vis dar 2015-ųjų gruodis...

Šiemet žiema, kas buvo mažai tikėtina – tikra. Netrūksta šalčio, baltumos, sniego krislų...Tačiau su žiema ateina nauji metai, o su pastaraisiais – nauji įstatymai, permainos, potvarkiai, o galiausiai metų rato pradžioje – kraupių įvykių prisiminimais pažymėtos datos, kurios dar labai ilgai glūdės žmonėse.

Būkite laimingi!

Aidint muzikai, putojant šampanui ir dangų nušvietus fejerverkų šviesoms, į Žemę ir į mūsų apsnigtą miestą atėjo 2016 metai. Svarbiausias Visatos Kūrėjas pasistengė, kad mūsų žemaitiškas kraštovaizdis būtų tinkamai nubalintas ir paruoštas svarbiausiai metų šventei, o paukšteliai ir žvėreliai nebūtų per daug išgąsdinti tokių staigių žiemos pokyčių.

Permainos

Sausis. Ir vėl sausis... Ta viena minutė, kurios metu, atrodo, apsiverčia pasaulis, kurios laukiame visus metus. Ir štai po minutės laiko ratas vėl sukasi iš naujo – vėl sausis, vėl nauji metai. Nespėjome pajusti šventinės dvasios, o jau reikia skubėti į darbą, jau šventės praėjo...

Nauja pradžia

Dar nespėjus įsibėgėti šventinėms nuotaikoms, tuoj už lango sužibs fejerverkų šviesos. Naujieji metai. Štai ir atėjo tas lauktas momentas, kai turi atsisveikinti su metais, kurie niekada nebepasikartos, ir pradėti naujus – dar vieną kelią primenančius – metus.

Naujųjų metų šventė tokia, kokia ji yra dabar, palyginti – nesenas reiškinys. Kalėdos pagal senovinius papročius būdavo kartu ir Naujųjų metų pradžia. Likusios šešios metų dienos – šventinės.

Šv. Kalėdos – materialinė ar dvasinė šventė?

Gruodis – tarsi paskutiniai žingsniai 2015-ųjų metų keliu ligi naujų metų, naujos pradžios vartų. Sunku patikėti, tačiau laikas bėga nepastebimai greitai... Nespėjome apsidairyti, o štai ir atėjo žiema, nors ir kalendorinė – be sniego, tačiau tai lyg naujas baltas lapas gyvenimo užrašų knygutėje. Nuo mūsų pačių priklauso, ar tą lapą papuošime gerais darbais, o galbūt jis bus vienas iš tų lapų, kuriuose palikome savo klaidas.

Gruodžio vidurys

Kiekvienas metų mėnuo turi savo vidurį, bet daugelis sutiks, kad gruodis yra ypatingas. Dar tebesitęsia kalėdinių dovanų ieškojimo karštinė, naujametinių eglučių įžiebimo šventės bei įvairūs labai dideli ir labai maži renginiai, o kitą savaitę jau sutiksime ir švęsime Kūčias bei Kalėdas. Nors ir skubame praverti duris į kitos savaitės paslaptis ir šventes, tačiau dar yra ką sužinoti ir šią prasidėjusią savaitę.

Optimistai ir pesimistai

Praėjusį savaitgalį ir naujos savaitės pradžioje oro sąlygos Lietuvoje ir Europoje buvo verčiančios iš kojų tiesioginėmis prasmėmis.

„Taip jums ir reikia“, – pasakytų pesimistas...

Keletą pastarųjų metų vyrauja tendencija, kad adventas – prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis – prasideda nepalankiais įsismarkavusiais orais.

Jamam!

Praėjęs savaitgalis didžiuosiuose Lietuvos miestuose išsiskyrė prekybininkų gudriai paspęstomis akcijomis: „Jamam“ (prekybos ir pramogų centrai „Akropolis“), „Juodas penktadienis“, „Šluojam parduotuvių lentynas“, „Išvalykim sandėlius nuo prekių“, „Prekių karas“ ir pan. Žmonių šiose akcijose apsilankė, ko gero, dvigubai daugiau nei įprastais savaitgaliais, o siekiant išvengti spūsčių bei užtikrinti tvarką, daugelyje vietų buvo maksimaliai sustiprintos pardavėjų ir apsaugos darbuotojų pajėgos – visai kaip tikrame kare! Kai kuriose rūbų parduotuvėse eilės nusidriekė iki pat persirengimo kabinų, tačiau kantriausiems pirkėjams nepatogumų tai nesukėlė – dauguma išsirikiavę eilėje laukė net ir su vienu pirkiniu. Tokiai pramogai, žinoma, neatsispyrė ir nemaža dalis mažeikiškių, kuriems iki prekybinio svaigulio arčiausiai buvo Šiauliai arba Klaidėda.

Pirmas sniegas

  Vėlyvas lietus išskalbė peizažą ir nuplovė rudenio spalvas. Kurį laiką už langų viešpatavo tik tamsa ir pilki atspalviai – pats niūriausias rudens metas. Tai toks keistas laikotarpis, kai dėl laiko persukinėjimo, tik pažiūrėjęs į laikrodį, gali suprasti, kiek valandų, ir nenueini į lovą visiškai netinkamu tam laiku.

     Naujos savaitės rytą mus pasitiko ne tik atšalęs oras, bet ir ant žemės nugulęs sniegas.

Tragiškas savaitgalis

Praėjusi lapkričio 13-oji diena dar kartą sudrebino Europą ir pasaulį kruvinais teroristų išpuoliais. Gedint visų žuvusiųjų per naujausius teroristų išpuolius Prancūzijoje ir, nepaisant viso skausmo, šiandien pažangi pasaulio civilizacija ir galingosios pasaulio valstybės tiesiog privalo atsakyti į daugelį klausimų. Atsakymai daugelį gali šokiruoti.

Praėjusi diena

Nuplėšdami kasdienį kalendoriaus lapelį ir išmesdami jį į šiukšlių dėžę dažnai net nesusimąstome, ką mums ir pasauliui davė praėjusi diena ar savaitė. Iš dienų susideda mėnesiai, metai ir amžiai...

Lapams krintant

Daugeliui iš mūsų labai mielas ir priimtinas toks raudonas lapų gaisras. Prasidėjus lapkričiui vis dar džiaugiamės šiltos saulės ir nuostabių rudens vaizdų malonėmis. Tačiau pastebima, kad gamta ir žmonės vis dar norėtų sulaukti lietaus. Štai jau antroji rudens pusė, o sausra tebesitęsia. Keletas paskutinių dienų paženklintos ypatingu gamtos lūžiu. Jei stebime gamtos pokyčius, negalėjome nepamatyti staiga plykstelėjusių ryškių lapų spalvų. Jos buvo ir prieš tai, bet dar vis išblukusios, labiau pastelinės. Dabar jos sodrios, sukaupusios visą nepakartojamą šio rudens grožį. Spėkime juo pasidžiaugti, nes dalis medžių jau nupliko, nuogesni darosi klevai, liepos ir drebulės. Su kiekvienu stipresniu vėjo gūsiu nuskrieja ir pulkai lapų, o medžiai ir jų šakos virsta bespalviais išraiškingais grafiniais piešiniais. Dar vienas ruduo... Toks, koks turi būti...

Baimės

Palyginti keista, kad spalio mėnesiui pamažu einant į pabaigą, dar ne visi medžiai nusimetė gražų vasarinį rūbą, o lapų spalva daug kur visai ne rudeniška. Rudeniška kaita ir virsmas vyksta labai pamažu tarytum kažko saugantis ar bijantis. Įvairiaspalviai lapai, atitrūkę nuo medžių, visiškai neskubėdami leidžiasi ir dar ilgai sklando ore, kol pagaliau nusileidžia ant mūsų miesto šaligatvių ir takelių. Ar gali būti taip, kad lapai tiesiog bijo būti per greitai sugrėbti ir sukišti į didžiulius maišus? Dalis gyventojų mano, kad toks pedantiškas miesto švarinimas nuo rudeninių lapų perdėtas ir neleidžia nei vaikams, nei suaugusiems pasidžiaugti ir pasigrožėti natūralia gamta. Deja, negalime pasakyti, ar rudeninė gamta mūsų tikrai prisibijo.

Būti žiburiu...

Tarsi lydima gražaus auksinio rudens penktadienį Mažeikiuose nuvilnijo graži ir kilni akcija: sujungusi senamiestį su naujamiesčiu eisena už gyvybės išaugojimą keliaujant vainikuota didingu bažnyčios varpų gaudesiu, iškilmingu garbaus dvasininko sutikimu ir bendra, suvienijusia renginio dalyvius ir visus tam neabejingus, malda – šv. Mišiomis ir rožiniu.

Lyrika ir ne tik

Ruduo, ruduo,

Krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai… („Poliarizuoti stiklai“ – „Medžiai be lapų“)

Tarytum atkartodami legendinės dainos žodžius, kaip „lapai auksiniai“ amžinam poilsiui tyliai nusileido ir paskui save nuleido didžiąją Gyvenimo uždangą dvi Lietuvos legendos.

Ruduo

Praėjęs savaitgalis mūsų rajono gyventojams ir vėl buvo pilnas visokių įvykių, švenčių, renginių, jaudulio ir šurmulio, bet, sprendžiant pagal regioninės televizijos žinių laidas bei oficialią informaciją, visur buvo galima suspėti. Vienur oficialiai pastovėti, „protingai“ pakalbėti, o kitur, kaip renginio „vinį“, net įteikti piniginį čekį. Tai dažniausiai daro keli „etatiniai“ rajono Savivaldybės politikai ir, žinoma, politikės. Keičiasi tik vieta ir aprėdai.

Gyvenimo pamokos

 Į pabaigą ritasi pirmasis rudens mėnuo. Auksinio rudens. Gamta, nugvelbusi gražuolės vasaros dalį, tarsi ją kompensavo rudenį. Bet šiandien kalbėsime ne apie tai.

Emocijos

Naujoji savaitė Mažeikiuose prasidėjo šiltu rudeniniu lietumi. Tenka pastebėti, kad Lietuvoje, kuri yra nedidelio ploto šalis, įvairiose vietose vyrauja labai skirtingi orai. Jeigu šeštadienį pas mus buvo vėsoka ir apniukę, tai Palangoje visą dieną dangumi ritinėjosi saulė. Mieste buvo gausu vienmarškinių turistautojų ir tokių, kurie dar maudėsi jūroje, deginosi ar kaip kitaip mėgavosi kurorto malonumais.

Smagu

Nepastebimai atėjo rugsėjo vidurys, o nauja savaitė prasidėjo vasariškai šiltais ir maloniais orais. Toks pat puikus oras praėjusį savaitgalį leido žmonėms pasimėgauti ir pasidžiaugti saulės spinduliais šalia savo namų ar išvykti kur nors, šiek tiek tolėliau, kad ir į Platelius. Čia pilna neišrankių turistų, kurie mėgsta po apylinkes pasivažinėti dviračiais, paplaukioti jachtomis arba užlipti ant apžvalgos bokšto ir iš aukštai pasigrožėti lietuviška gamtos panorama.

Lekiančios dienos

1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo ir galėjo tapti viena didžiausių švenčių – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo iškilmės. Karūnacija neįvyko, nes lenkai sulaikė iš Vokietijos gabenamą karaliaus karūną, o pats Vytautas mirė spalio mėnesį. Karūnos likimas iki šiol nežinomas ir istorikams telieka spėlioti, kas galėjo nutikti su šia istorine relikvija.

Nėra karūnos, nėra ir šventės! Nebent kita, religinė. Rugsėjo 8-oji – Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Prasideda atlaidai Šiluvoje.

Rudens šlamėjimas

Štai ir atėjo tas metas, kai, nori nenori, bet vasara sako „sudiev“. Tačiau jeigu pavasaris ir vasara prasideda labiau siautulingai, tai ruduo šiuo atveju atrodo žymiai kukliau. Kažkaip pamažu ir nepastebimai išskrenda paukščiai, o vasaros karščių nualintas rūbas pamažu puošiasi gelsvais ir rausvais atspalviais. Rugpjūčio 24-ąją, per šv. Baltramiejų, išlydėjome baltuosius gandrus. Sakoma, kad šiemet jų migracija prasidėjo gana anksti. Porų nesukūrę ir nesubrendę gandrai išskrido dar rugpjūčio pradžioje, o kiti iškeliavo vos sutvirtėjus jauniklių sparnams. Dabar galime pamatyti tik pavienius paukščius, retkarčiais – didesnius pulkus, pro Lietuvą į žiemavietes skrendančius iš savo perėjimo vietų.

Vasaros aidas

Vyresniosios ir vidurinės kartos žmonės gerai prisimena 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtą kino filmą „Paskutinė atostogų diena“, kuris pasaulyje labiau žinomas kaip „Mergaitė ir aidas“. Be jokios abejonės, šis filmas yra vienas gražiausių lietuvių lyrinio poetinio kino pavyzdžių ne apie suaugusius, bet apie vaikus ir vaikystę.

Žolinės galia

Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė – Lietuvoje švenčiama rugpjūčio 15 d. Iš amžių glūdumos atėjusi Žolinė buvo žinoma jau pagonybės laikais. Senovės baltai dar žiloje senovėje šią šventę skyrė didžiajai deivei gimdytojai Ladai ir jai aukodavo užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.

Svajonės

Turbūt pamenate seną posakį „Daug norėsi, mažai turėsi“? Gal dėlto dažnas esame įsikalę į galvas, kad pernelyg daug trokšti neverta, nes svajonės retai išsipildo. Bet koks tada būtų mūsų gyvenimas be svajonių, aistros ir norų? Apskritai, ar nieko netrokšdamas žmogus gyvena pilnavertį gyvenimą? Juk, kai svajojame, prisipildome džiugesio, gėrio ir šviesos. O būna, kad net visiškai netikėti ir mažyčiai pasvajojimai virsta realybe.

Powered by BaltiCode