Jei ne LR Seimo rinkimų antrasis turas, tai praėjęs savaitgalis būtų buvęs, kaip jau įprasta Lietuvoje – toks pat drėgnas, vėjuotas ir apniukęs.

 Po kojomis švelniai šiurena vėjo plaikstomi medžių lapai. Jų – dar pakankamai daug, todėl norint pasigrožėti gamta, tereikia praverti namų duris ir išeiti. Savaitgalis tam buvo tikrai palankus. Aukštai giedras dangus, o aplink daug aukso spalvos bei kitokios rudeninės prabangos atspalvių. Visa tai ramina, gerina emocinę būseną ir palankiai nuteikia naujos savaitės darbams. 

Šių metų spalis turi unikalių savybių! Tai bus vienintelis kartas mūsų gyvenime, kada gyvensime mėnesyje, kuriame bus 5 pirmadieniai, 5 šeštadieniai ir 5 sekmadieniai! Šis reiškinys būna tik kartą per 825 metus... Paskutinį kartą tai buvo 1191 metais, o kitas kartas bus 2841 metais. Kiniečiai tokį mėnesį vadina – Pinigų sauja! Gal kažkam labai pasiseks.

Pirmadienio rytą, kai žmonės jau skubėjo į darbą, Kęstučio gatvėje pasirodė briedis. Gal jis norėjo pranešti, kad gamtoje vyksta permainos, o kalendoriuje jau spalis.

Praėjusią savaitę, mojuodamos sparnais, į šiltesnius kraštus išklegėjo dar vienos paukščių vilkstinės. Akimis išlydėdami skrajūnus ir vasaros įspūdžius bei išgyvenimus, galėjome pasidžiaugti, kad buvo gerų ir šiltų akimirkų, bet kartu sentimentaliai ne vienas pastebėjome, kad laikas kažkodėl bėga vis greityn ir greityn. Dar, rodos, tik vakar miesto ir kaimo mokyklose šurmuliavo Rugsėjo 1-oji, o ant slenksčio jau stovi ir eilės nekantriai laukia antrasis rudens mėnuo – spalis. Tikėkime, kad išskrisdami paukščiai sparnais pamojuoja kiekvienam iš mūsų, tarytum prašydami laukti sugrįžtant.

Kartkartėmis žiniasklaidoje įsiplieskia (kai kada karštos) diskusijos provincijos tema. Pati sąvoka „provincija“ nėra nei kažką žeminanti, nei pašiepianti. Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys tarp Londono ar kito didesnio pasaulio miesto ir Vilniaus, pastebi, kad gyvenimo ritmas ir įvairovė mūsų šalies sostinėje žymiai skiriasi ir sako, kad Vilnius – provincija. O lygindami tokią valstybę kaip Vokietija, kai kas pastebi, kad netgi visas Pabaltijys yra provincija. Visiškai natūralu, kad dažnas mažeikiškis, palygindamas gyvenimą Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, pastebi, kad mes esame provincija.

Praėjusi savaitė pasibaigė visą pasaulį sukrėtusio tragiško įvykio paminėjimu. Praėjo 15 metų, kai 2001 metų rugsėjo 11-ąją „Al Qaeda“ teroristai JAV žemyninėje dalyje įvykdė išpuolius ir tai buvo pirmoji per beveik du šimtmečius užsienio ataka. Po jos šalyje daug kas pasikeitė. Saugumas tapo labai trapus, o Vakarų valstybės įsitraukė į naujus karus, kurie tebesitęsia ir šiandien. Gerai suplanuotos atakos metu daugiau kaip 2 750 žmonių žuvo, kai du keleiviniai lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, Niujorko finansinės sėkmės ir pasitikėjimo simbolius. Kitas lėktuvas trenkėsi į Pentagoną, o ketvirtasis sudužo Pensilvanijoje, kai buvę lėktuve žmonės pabandė neutralizuoti užpuolikus. Tokia būtų sausa statistika, bet ji iki šiol pildoma naujomis detalėmis, sąmokslo teorijomis ir ieškoma įvairių atsakymų į neatsakytus klausimus.

Naujųjų mokslo metų pradžia Lietuvoje nenuskambėjo taip garsiai, kaip žinia apie aukso vertės kariškių indus. Visą praėjusią savaitę galėjome mėgautis vis naujesnėmis pikantiškomis detalėmis ir „negęstančia“ krašto apsaugos ministro šypsena. Vargu, ar tai bus paskutinė vinis į pasitikėjimą valdančiąja Socialdemokratų partija, nes iki Seimo rinkimų dar liko šiek tiek laiko. Problemas privalu spręsti, ypač, jeigu jose figūruoja viešos, visų mūsų lėšos. Pasiskaitęs šią eilinę „auksinių“ pirkinių istoriją, normalus žmogus turėtų paspringti rytine kava. Kyla pagrįstas klausimas: jeigu tokie „nesusipratimai“ kariuomenėje tęsiasi 10 metų, kodėl sureaguota tik dabar? Šiandien bandoma visas kaltumo strėles paleisti ne į pirkėją, o į pardavėją, todėl darosi akivaizdu, kad agresijos ar konflikto atveju, tinkamai nevykdžius savo pareigų, kaltas būtų tik užpuolėjas. Apžvalgininkas Edvardas Čiuldė taikliai įvertino šią situaciją: „Kaip išaiškėjo, mūsų kariuomenei net nereikia pergalių karo mūšio lauke, stumiant priešą už fronto linijos, ji galimai siekia pergalės prieš savo visuomenę, pūdydama ją iš vidaus kaip gyvuliškai suvešėjęs korupcijos užkratas.“

Besibaigianti vasara maloningai džiugina saulės spinduliais, žaluma ir šiluma. Praėjęs savaitgalis buvo itin puikus norintiems pasilepinti prie jūros bei gal paskutinį kartą pasipliuškenti vandenyje. Apdairesni poilsiautojai arba atostogautojai rinkosi Latvijos pajūrio kurortus, nes čia oro ir vandens temperatūra buvo gerokai aukštesnė negu Lietuvoje. Be to, paskutinį savaitgalį Jūrmaloje vyko įspūdingas kasmetinis antikvarinių automobilių paradas – Jūrmalos socialinio gyvenimo pažiba.

Buvo laikas, ir ne taip seniai, kai apie moralę nebuvo kaip nors išskirtinai kalbama, ypač viešoje erdvėje. Moralė buvo savaime suprantamas dalykas, nerašyta žmogiškojo gyvenimo ir sugyvenimo norma. Kas turėjo atsitikti pasaulyje ir šiandienėje visuomenėje, kad moralė nebėra savaime suprantamas žmogaus gyvenimo pagrindas, o jos kilmė tampa tik labiau teorinių diskusijų objektu?

Šiek tiek neįprasta, kad šiuo metu visa pasaulio žiniasklaida garbingiausią vietą skiria praėjusį penktadienį Rio de Žaneire prasidėjusiam didžiausiam ir žiūrimiausiam renginiui pasaulyje – vasaros olimpinėms žaidynėms. Ir gal truputį keistokai atrodo, kad pasaulyje karaliauja ne politika, karai ar kriminalai, o sportas. Kodėl gi ir mums toli nuo Rio esančiame Mažeikių rajone nepasimėgavus pikantiškomis šventės detalėmis ir įspūdingais skaičiais.

Per praėjusį mėnesį mūsų civilizuotasis žmonijos pasaulis dar labiau „įkaito“ nuo sukrėtimų ir sumaišties. Kai kas net nuogąstauja, kad tai – apokalipsė, tačiau nuosaikesni neįžvelgia nieko baisaus, teigdami, kad įvykiai tik periodiškai, o progresui ir žmonėms, tai tik į naudą. Kas teisus, mums parodys laikas. Kol kas neaišku, ar įvykių kupina 2016-ųjų vasara sukels tokią įvykių grandinę kaip 2011 ar 1989 metais. Jeigu pasiseks, dabartinis blogų naujienų srautas sumažės, o likusi šių metų dalis bus ramesnė ir mažiau persunkta krauju bei žmonių skausmu ir nerimu. Svarbu, kad smurtas ir nežabojama griaunamoji jėga būtų kuo greičiau sustabdyti, kad neišplistų dar labiau ir nesukeltų neprognozuojamą eigą.

Liepos 26 d. katalikiškas pasaulis mini šventą Oną. Tai kartu ir derliaus prinokimo šventė, kai baigiami patys sunkiausi ir didžiausi vasaros darbai bei galime pasidžiaugti tų darbų rezultatais, todėl ši diena galbūt yra tinkama pagalvoti ir pakalbėti apie tauresnius dalykus. Šiandien nekalbėsime apie košmariškas kainas, politiką ir Seimą, kriminalinę Lietuvą ar emigraciją, nepriteklių ir vienatvę. Tiesiog atsiribokime ir pailsėkime, kai už lango šviečia liepos saulė.

Prasidėjus naujai savaitei dažnas iš mūsų tikisi nuveikti per savaitgalį suplanuotus darbus bei sumanymus – aplankyti draugą arba parašyti laišką, išsiųsti siuntinuką giminaičiui į užsienį, atsikratyti žalingų įpročių, pradėti laikytis dietos ir panašiai. Vienas iš populiarių šio laikmečio užsiėmimų yra nuolaidų medžioklė prekybos centruose. Pagal gausybę margaspalvių reklaminių bukletų išsirenkame didžiausią nuolaidą (bet ne reikalingiausią prekę) ir... į trasą.

Gal ir liūdnoka, bet šie metai jau persirito į antrąjį savo pusmetį...

Birželio 27 d. rytą Vyriausybės rūmai buvo aptverti „Stop“ juosta, o Vinco Kudirkos aikštėje sutelktos didelės policijos pajėgos reaguojant į numatomus protestus – vieni pasisako už, kiti – prieš naująjį Darbo kodeksą. Būrys jaunųjų socialdemokratų vėliau reiškė paramą naujajam Darbo kodeksui, o studentai, kurie čia surengė mitingą anksčiau, nesitraukė per naktį ir kitas dienas. Juos parėmė ir profsąjungos. Dabar jau nelabai svarbu, ar prezidentė vetuos įstatymą, ar ne, tačiau susidaro įspūdis, kad protestai gerokai pavėluoti. Juos, ko gero, reikėjo organizuoti ir daryti poveikį seimūnams dar įstatymo rengimo stadijoje. Peršasi nuomonė, kad tokia įstatymo redakcija, kokią priėmė Seimas, neapsiėjo be darbdavių ir verslininkų užkulisinių strategijų, finansinių paskatinimų ir kitokių gudrybių bei triukų. Kaip pasakytų retas Lietuvos optimistas, apie tai galbūt sužinosime, bet... praėjus senaties terminui.

Praėjusi savaitė buvo permaininga visokiomis prasmėmis: iki rekordinių aukštumų įkaito ir gal net perkaito oras, prisikaupė pilna kraitė visokiausių politinių įvykių ir netgi ilgasis poilsio savaitgalis su Joninėmis, todėl atiduoti pirmenybę ar išrinkti svarbiausią įvykį būtų nepaprastai sunku. Kažkam pasirodys, kad svarbiausias ir reikšmingas įvykis – tai birželio 23 d. pasibaigęs ir Europą sudrebinęs referendumas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES. Istorinis referendumas įvyko. Britai nubalsavo pasitraukti iš Europos Sąjungos.

Birželio 10 d. nuo Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro pajūrio link pajudėjo dviračių žygio „Mažeikiai–pajūris“ dalyviai. Iš pozicijos „Startas“ palydėti į kelionę dviratininkus atvyko visa Mažeikių rajono savivaldybės „grietinėlė“.

Daugelis pozuodami žiniasklaidai ir vietinei televizijai teigė, kad „dviračių žygis – puiki idėja“. Visą praėjusią savaitę mažeikiškiai smalsuoliai tikėjosi apie šią kelionę sužinoti kuo daugiau, vylėsi, kad visaapimantis „feisbukas“ lūš nuo nuotraukų ir filmuotos medžiagos, tačiau... Skeptikai jau nuo pat pradžių abejojo, kad vaikams ir nesitreniravusiems keliautojams įveikti per 100 km yra lengva užduotis. Žiniasklaidos, rėmėjų bei įvairiuose šaltiniuose pateikta tik labai „kūda“ foto ir filmuota medžiaga dažnam šį įvykį (kiek mynė patys ir kiek važiavo kitu transportu) leidžia interpretuoti savaip.      

Praėjusią savaitę lietus šiek tiek apiprausė mūsų rajono kraštovaizdį ir augmeniją. Atsigavo ir dar labiau pažaliavo gamta, sodai, gėlynai ir želdiniai.           

Birželio 9 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime skaitė metinį pranešimą, kurio pradžioje sakė: „Šiandien, žvelgdami į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, matome neabejotinai gerą vaizdą. Tai – visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas. Ačiū jiems už tai.“ Tai viena iš nedaugelio šviesesnių 26 minučių trukmės pranešimo spalvų.

Šių metų vasara kaip neišnešiotas kūdikis prasidėjo šiek tiek per anksti. Didžiuliai karščiai kelias savaites ir malonino, ir šiek tiek vargino. Kas mūsų laukia šią vasarą? Ar džiaugsmas, nauji atradimai ir sėkmė, ar bėdos ir nelaimės? Dauguma žmonių gerai prisimena savo vaikystės ir jaunystės vasaras. Ir nesvarbu, ar tai buvo laimingas ir kupinas meilės bei džiaugsmo tarpsnis, ar buvo priešingai – skurdas, nepriteklius ir patirtas smurtas. Vyresniosios kartos žmonės gerai prisimena kino filmą „Maža išpažintis“ (1971 m.) ir skrajojančia fraze tapusį jo sakinį „Benai, plaukiam į Nidą“, kurį ištarė per anksti anapilin iškeliavęs aktorius ir dainininkas maestro Vytautas Kernagis.

Praėjęs gegužės mėnesio savaitgalis buvo karštas įvairiais aspektais. Pirmiausia, tai pasakytina apie tvankų orą, kuris buvo labiau malonus, negu „verčiantis iš padų“.

Iki 28 laipsnių šilumos įkaitęs oras poilsiautojais nuguldė Palangos, Klaipėdos ir Nidos pajūrį kaip vasarą, tačiau vos iki 10 laipsnių įšilęs vanduo trumpam leido įbristi tik iki kelių.

Savo kadenciją baigiantis pavasaris gali didžiuotis – šilta, žalia ir gražu. Mažeikiškiai, kurie mėgsta gamtą ar gyvena prie žalesnių miesto vietų, tiesiog negali negirdėti, kaip ypatingai meistriškai savo preliudus ir oktavas atlieka margaspalvis ir įvairiabalsis mišrus paukščių choras. Žmonių muzikiniai chorai niekada nepasieks tokio meistriškumo lygio.

Mažeikiškių ir Letuvos klausytojų jau seniai pamilta daina „Lietus Lietuvoj“, kurią mums padovanojo mažeikiškis atlikėjas Romas Dmbrauskas. Kažkada kita mūsų miesto grupė „Raktas“ turėjo dainą „Lai lyn lytus“. Ji buvo unikali tuo, kad buvo dainuojama žemaitiškai, o Lietuvos radijos stotys šią dainą ilgai išlaikė savo topų viršūnėse. Šiandien turime vieną populiariausių Lietuvoje radijo stočių „Lietus“. Dar nelabai seniai mūsų šalyje buvo populiarus toks vokiečių režisieriaus Alfredo Forerio kino filmas „Ir lietus nuplauna visus pėdsakus“, kurio dar ir dabar pasigenda bei ieško internautai.

Šių metų karštas pavasaris bendrame istorijos kontekste vargu ar suvaidins kažką tokio. Istorija, kaip tyrinėjimo ir mūsų žinių (žinojimo) vartojimo šaltinis, savyje slepia ne tik pavienius faktus. Istorijos dulkės yra ta tarpinė grandis, kuri leidžia interpretuoti faktus, spekuliuoti ir kurti įvairiausias sąmokslo teorijas.

Mums ypatingai džiugu, kad šiandien minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, paskelbta Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos 1993 metais. Šia diena primenama, kad pasaulyje yra šalių, kuriose spaudos laisvė ribojama: cenzūruojami leidiniai, persekiojami, sulaikomi ir net nužudomi žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai. Pasaulinė spaudos laisvės diena – gera proga skatinti ir plėtoti iniciatyvas už spaudos laisvę, įvertinti jos būklę pasaulyje, priminti šalių vadovams, kad būtina ją gerbti, o žiniasklaidai – apmąstyti savo darbą metodų ir profesinės etikos aspektu.

Nauja savaitė dėl įdomių trumpalaikių orų permainų, kurios labai panašios į humoristinį eilėraštuką „Tišku tašku“, ir įvykių gausos, prasideda gana linksmai. Savaitgalį Žemaitiją padabinęs sniegas buvo labiau įdomi atrakcija negu sunkus stresas, tačiau baigiantis balandžiui jau aišku, kad šilumos dar reikės kantriai palaukti.

Kažkas kažkur pastebėjo, kad visur kur esame nykstančio stabilumo būsenoj. Tai tokia būsena, kuri vienus tenkina, o kiti tegali padejuoti, nes nieko kito iš esmės ir negali pakeisti.

Gyvenimas paribio mieste Mažeikiuose taip pat teka gana nuobodžia veiksmų ir įvykių interpretacijos seka. Valdančioji politinė dauguma kaip niekada tvirta, nors ją sudaro labai skirtingų partijų atstovai, tačiau visų jų interesai meistriškai subalansuoti ir to reikia tik pavydėti. Tuo tarpu opozicija labai nuvėsusi, todėl tiesiog neturi „parako“ prie ko nors prikibti.

Graži savaitės pradžia iliustruoja tuos gamtos ir balandžio mėnesio pokyčius, kuriuos viliamės ir norime matyti. Tai mėnuo, kai visomis savo subtilybėmis po gana nesunkios žiemos atsiveria bundanti gamta. Mažeikiškiai, su pažintine ekskursija praėjusį savaitgalį lankęsi kaimyninėje Lenkijoje, pastebėjo, kad ten gamta jau gerokai žalesnė.

Beje, praėjęs savaitgalis pasauliui priminė apie skaudžią tragediją, kai 2010 m. balandžio 10-ąją Lenkijos vyriausybiniam lėktuvui sudužus netoli Smolensko Rusijos vakaruose žuvo tuometis prezidentas L. Kaczynskis ir 95 kiti aukšto rango pareigūnai ir iškilūs visuomenės veikėjai. Ta neaiškiomis paslaptimis apaugusi avarija laikoma didžiausia Lenkijos taikos meto katastrofa.

Visiškai neseniai paskelbti duomenys rodo, kad pernai iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių, tai 7,9 tūkst. (21,6 proc.) žmonių daugiau negu prieš metus. Tai beveik prilygsta Mažeikių miesto gyventojų skaičiui. Nors atsakingi Lietuvos banko atstovai teigia, kad daugiau kaip prieš metus įvestas euras neturėjo jokios įtakos kainų pakilimui ir suprastėjusiam pragyvenimo lygiui, tačiau realus ir nepagražintas gyvenimas pateikia žymiai logiškesnius atsakymus. Vis daugiau Lietuvos gyventojų pastebi, kad po euro įvedimo ir likus tokiam pat mažam atlyginimui, kainos ne šoktelėjo, o tiesiog kosminiu greičiu užskrido ant aukščiausios padalos. Mūsų šalies politikai dėl žemos kompetencijos ir atsakomybės stokos tokiems pokyčiams tiesiog abejingi. Arba piktavališkai akli. Kas trečias išvykstantis lietuvis yra iki 26 metų amžiaus, nes jaunimas nenori ir negali suprasti, kodėl turėtų tapti dar vienos prarastosios kartos auka. Kam čia gaišti laiką ir tik „oriai“ egzistuoti, jei kitur gali susikurti galimybę taip gyventi? Tačiau nenustebkite, jei prasidėjusių naujų Seimo rinkimų partijų lozunguose rasite iki pykinimo nusibodusius šūkius: „Viskas jaunimui!“ arba „Jaunimas – mūsų ateitis!“

Štai ir sulaukėme pavasario lygiadienio, kai mūsų geografinėje platumoje naktis tampa trumpesnė už dieną. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl tikėtina, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent per pavasario lygiadienį.

Kai danguje užgęsta žvaigždės, o žemėje pasidaro šviesu, daugelis iš mūsų ruošiasi į savo kasdienius darbus. Lauke jau daugiau gamtos šurmulio ir paukštelių pavasarinio triukšmo bei kitų šiam metui būdingų garsų, o saulė vis drąsiau žiūri, ar kur nors neužsiliko sniego. Toks yra kovas. Nors savaitės pradžioje daug kam dar tingisi anksti keltis, tačiau jau norisi pradėti mankštintis, pastovėti ant svarstyklių ir pradėti kontroliuoti savo svorį, per žiemą papilnėjusias apimtis bei pamažu keisti žiemos mitybos įpročius. Tai suteikia naujų jėgų, energijos, pagerina nuotaiką, o veide dominuojančia emocine išraiška tampa šypsena.