Šių metų karštas pavasaris bendrame istorijos kontekste vargu ar suvaidins kažką tokio. Istorija, kaip tyrinėjimo ir mūsų žinių (žinojimo) vartojimo šaltinis, savyje slepia ne tik pavienius faktus. Istorijos dulkės yra ta tarpinė grandis, kuri leidžia interpretuoti faktus, spekuliuoti ir kurti įvairiausias sąmokslo teorijas.

Mums ypatingai džiugu, kad šiandien minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, paskelbta Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos 1993 metais. Šia diena primenama, kad pasaulyje yra šalių, kuriose spaudos laisvė ribojama: cenzūruojami leidiniai, persekiojami, sulaikomi ir net nužudomi žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai. Pasaulinė spaudos laisvės diena – gera proga skatinti ir plėtoti iniciatyvas už spaudos laisvę, įvertinti jos būklę pasaulyje, priminti šalių vadovams, kad būtina ją gerbti, o žiniasklaidai – apmąstyti savo darbą metodų ir profesinės etikos aspektu.

Nauja savaitė dėl įdomių trumpalaikių orų permainų, kurios labai panašios į humoristinį eilėraštuką „Tišku tašku“, ir įvykių gausos, prasideda gana linksmai. Savaitgalį Žemaitiją padabinęs sniegas buvo labiau įdomi atrakcija negu sunkus stresas, tačiau baigiantis balandžiui jau aišku, kad šilumos dar reikės kantriai palaukti.

Kažkas kažkur pastebėjo, kad visur kur esame nykstančio stabilumo būsenoj. Tai tokia būsena, kuri vienus tenkina, o kiti tegali padejuoti, nes nieko kito iš esmės ir negali pakeisti.

Gyvenimas paribio mieste Mažeikiuose taip pat teka gana nuobodžia veiksmų ir įvykių interpretacijos seka. Valdančioji politinė dauguma kaip niekada tvirta, nors ją sudaro labai skirtingų partijų atstovai, tačiau visų jų interesai meistriškai subalansuoti ir to reikia tik pavydėti. Tuo tarpu opozicija labai nuvėsusi, todėl tiesiog neturi „parako“ prie ko nors prikibti.

Graži savaitės pradžia iliustruoja tuos gamtos ir balandžio mėnesio pokyčius, kuriuos viliamės ir norime matyti. Tai mėnuo, kai visomis savo subtilybėmis po gana nesunkios žiemos atsiveria bundanti gamta. Mažeikiškiai, su pažintine ekskursija praėjusį savaitgalį lankęsi kaimyninėje Lenkijoje, pastebėjo, kad ten gamta jau gerokai žalesnė.

Beje, praėjęs savaitgalis pasauliui priminė apie skaudžią tragediją, kai 2010 m. balandžio 10-ąją Lenkijos vyriausybiniam lėktuvui sudužus netoli Smolensko Rusijos vakaruose žuvo tuometis prezidentas L. Kaczynskis ir 95 kiti aukšto rango pareigūnai ir iškilūs visuomenės veikėjai. Ta neaiškiomis paslaptimis apaugusi avarija laikoma didžiausia Lenkijos taikos meto katastrofa.

Visiškai neseniai paskelbti duomenys rodo, kad pernai iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių, tai 7,9 tūkst. (21,6 proc.) žmonių daugiau negu prieš metus. Tai beveik prilygsta Mažeikių miesto gyventojų skaičiui. Nors atsakingi Lietuvos banko atstovai teigia, kad daugiau kaip prieš metus įvestas euras neturėjo jokios įtakos kainų pakilimui ir suprastėjusiam pragyvenimo lygiui, tačiau realus ir nepagražintas gyvenimas pateikia žymiai logiškesnius atsakymus. Vis daugiau Lietuvos gyventojų pastebi, kad po euro įvedimo ir likus tokiam pat mažam atlyginimui, kainos ne šoktelėjo, o tiesiog kosminiu greičiu užskrido ant aukščiausios padalos. Mūsų šalies politikai dėl žemos kompetencijos ir atsakomybės stokos tokiems pokyčiams tiesiog abejingi. Arba piktavališkai akli. Kas trečias išvykstantis lietuvis yra iki 26 metų amžiaus, nes jaunimas nenori ir negali suprasti, kodėl turėtų tapti dar vienos prarastosios kartos auka. Kam čia gaišti laiką ir tik „oriai“ egzistuoti, jei kitur gali susikurti galimybę taip gyventi? Tačiau nenustebkite, jei prasidėjusių naujų Seimo rinkimų partijų lozunguose rasite iki pykinimo nusibodusius šūkius: „Viskas jaunimui!“ arba „Jaunimas – mūsų ateitis!“

Štai ir sulaukėme pavasario lygiadienio, kai mūsų geografinėje platumoje naktis tampa trumpesnė už dieną. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl tikėtina, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent per pavasario lygiadienį.

Kai danguje užgęsta žvaigždės, o žemėje pasidaro šviesu, daugelis iš mūsų ruošiasi į savo kasdienius darbus. Lauke jau daugiau gamtos šurmulio ir paukštelių pavasarinio triukšmo bei kitų šiam metui būdingų garsų, o saulė vis drąsiau žiūri, ar kur nors neužsiliko sniego. Toks yra kovas. Nors savaitės pradžioje daug kam dar tingisi anksti keltis, tačiau jau norisi pradėti mankštintis, pastovėti ant svarstyklių ir pradėti kontroliuoti savo svorį, per žiemą papilnėjusias apimtis bei pamažu keisti žiemos mitybos įpročius. Tai suteikia naujų jėgų, energijos, pagerina nuotaiką, o veide dominuojančia emocine išraiška tampa šypsena.

Štai ir prabėgo pirmoji pavasario savaitė. Vieniems pavasaris – meilės ir bundančios gamtos, žydėjimo metas, o kitiems jis visgi asocijuojasi su melancholija ir depresija. Pavasaris – labai permainingas bei nepastovus laikas, nes tai lietus lyja, tai saulė šviečia, o bendras gamtovaizdis labiau primena murziną tapybą. Kitaip tariant, po gilaus žiemos miego pradedame jausti neišvengiamus pokyčius. Diena pamažu ilgėja, o šviesos ir saulės spindulių vis daugėja. Atrodytų, organizmas turėtų džiaugtis šiomis pavasario dovanomis. Bet labai dažnai nutinka atvirkščiai: pirmomis tikro pavasario dienomis daugelį užpuola melancholija, kadangi šilumos ir saulės spindulių dar yra per mažai, o drėgmės ir šalčio – per daug.

Praėjusios savaitės pasaulio, Lietuvos ir mūsų krašto įvykių vernisažas buvo pakankamai spalvingas bei pažėrė labai netikėtų ir spalvingų pavasariškų „perliukų“.

Štai po atostogų grįžęs premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius tiesiog sudrebino Lietuvą pareiškęs, kad pedagogų streikus inicijuojančioms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms įtaka daroma iš Rusijos. Ne tik Lietuvos švietimo profesinių sąjungų atstovai, bet ir pedagogai bei paprasti žmonės tai pavadino ne kaip kitaip, o kliedesiu. Kai kuriems opozicijos atstovams nerimą sukėlė tokia poatostoginė Vyriausybės vadovo būklė ir buvo išreikšta nuomonė, kad premjerui dabar reikia arba kunigo, arba psichologo, nes pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau iš premjero lūpų išgirstame įvairių sąmokslo teorijų. Vėlesni ministro pirmininko vieši atsiprašinėjimai nebuvo nei labai nuoširdūs, nei nuoseklūs, nei įtaigūs.

Vienoje auditorijoje dvasininkas sakė, jog labai svarbu, kad žmonės išsivaduotų iš dogmų ir stereotipų, kad būtų laisvi ir išlaisvintų save kaip asmenybę. Pilkoje, kažkam pavaldžioje žmonių masėje sunku rasti vietos laisvai saviraiškai ir kūrybai.

Prasidėjus naujai savaitei, sunku pasakyti, kodėl šių metų sausis išėjo negailestingai laužydamas medžių šakas ir aplink ištirpdydamas purų ir baltą sniego patalą. Tarytum pyktelėjęs berniokas, trinktelėjo visomis įmanomomis gamtos stichijos jėgomis ir atsisveikino iki kitų metų. Antrajam metų mėnesiui – vasariui – neliko nieko kito, kaip priimti tokį iššūkį. Čia, kaip ir realiame gyvenime, esi svarbus ir reikalingas tol, kol tiksi tavo laikas... Tuomet tu esi pagrindinis herojus.

Sausis – žiemos vidurys. 2016-ieji dar nespėjo įsibėgėti, o jau tuoj pasirodys pirmieji pavasario ženklai... Štai ir atėjo laikas, kai, pasibaigus mokinių kalėdinėms atostogoms, telieka laukti Velykų atostogų. O, atrodo, jos visai neseniai buvo...

Jau 2016-ųjų sausio vidurys, o galvoje vis dar 2015-ųjų liekanos: prisiminimai, įspūdžiai, atradimai... Atrodo, kad tie Naujieji metai buvo lyg filmas, po kurio vis dar 2015-ųjų gruodis...

Šiemet žiema, kas buvo mažai tikėtina – tikra. Netrūksta šalčio, baltumos, sniego krislų...Tačiau su žiema ateina nauji metai, o su pastaraisiais – nauji įstatymai, permainos, potvarkiai, o galiausiai metų rato pradžioje – kraupių įvykių prisiminimais pažymėtos datos, kurios dar labai ilgai glūdės žmonėse.

Aidint muzikai, putojant šampanui ir dangų nušvietus fejerverkų šviesoms, į Žemę ir į mūsų apsnigtą miestą atėjo 2016 metai. Svarbiausias Visatos Kūrėjas pasistengė, kad mūsų žemaitiškas kraštovaizdis būtų tinkamai nubalintas ir paruoštas svarbiausiai metų šventei, o paukšteliai ir žvėreliai nebūtų per daug išgąsdinti tokių staigių žiemos pokyčių.

Sausis. Ir vėl sausis... Ta viena minutė, kurios metu, atrodo, apsiverčia pasaulis, kurios laukiame visus metus. Ir štai po minutės laiko ratas vėl sukasi iš naujo – vėl sausis, vėl nauji metai. Nespėjome pajusti šventinės dvasios, o jau reikia skubėti į darbą, jau šventės praėjo...

Dar nespėjus įsibėgėti šventinėms nuotaikoms, tuoj už lango sužibs fejerverkų šviesos. Naujieji metai. Štai ir atėjo tas lauktas momentas, kai turi atsisveikinti su metais, kurie niekada nebepasikartos, ir pradėti naujus – dar vieną kelią primenančius – metus.

Naujųjų metų šventė tokia, kokia ji yra dabar, palyginti – nesenas reiškinys. Kalėdos pagal senovinius papročius būdavo kartu ir Naujųjų metų pradžia. Likusios šešios metų dienos – šventinės.

Gruodis – tarsi paskutiniai žingsniai 2015-ųjų metų keliu ligi naujų metų, naujos pradžios vartų. Sunku patikėti, tačiau laikas bėga nepastebimai greitai... Nespėjome apsidairyti, o štai ir atėjo žiema, nors ir kalendorinė – be sniego, tačiau tai lyg naujas baltas lapas gyvenimo užrašų knygutėje. Nuo mūsų pačių priklauso, ar tą lapą papuošime gerais darbais, o galbūt jis bus vienas iš tų lapų, kuriuose palikome savo klaidas.

Kiekvienas metų mėnuo turi savo vidurį, bet daugelis sutiks, kad gruodis yra ypatingas. Dar tebesitęsia kalėdinių dovanų ieškojimo karštinė, naujametinių eglučių įžiebimo šventės bei įvairūs labai dideli ir labai maži renginiai, o kitą savaitę jau sutiksime ir švęsime Kūčias bei Kalėdas. Nors ir skubame praverti duris į kitos savaitės paslaptis ir šventes, tačiau dar yra ką sužinoti ir šią prasidėjusią savaitę.

Praėjusį savaitgalį ir naujos savaitės pradžioje oro sąlygos Lietuvoje ir Europoje buvo verčiančios iš kojų tiesioginėmis prasmėmis.

„Taip jums ir reikia“, – pasakytų pesimistas...

Keletą pastarųjų metų vyrauja tendencija, kad adventas – prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis – prasideda nepalankiais įsismarkavusiais orais.

Praėjęs savaitgalis didžiuosiuose Lietuvos miestuose išsiskyrė prekybininkų gudriai paspęstomis akcijomis: „Jamam“ (prekybos ir pramogų centrai „Akropolis“), „Juodas penktadienis“, „Šluojam parduotuvių lentynas“, „Išvalykim sandėlius nuo prekių“, „Prekių karas“ ir pan. Žmonių šiose akcijose apsilankė, ko gero, dvigubai daugiau nei įprastais savaitgaliais, o siekiant išvengti spūsčių bei užtikrinti tvarką, daugelyje vietų buvo maksimaliai sustiprintos pardavėjų ir apsaugos darbuotojų pajėgos – visai kaip tikrame kare! Kai kuriose rūbų parduotuvėse eilės nusidriekė iki pat persirengimo kabinų, tačiau kantriausiems pirkėjams nepatogumų tai nesukėlė – dauguma išsirikiavę eilėje laukė net ir su vienu pirkiniu. Tokiai pramogai, žinoma, neatsispyrė ir nemaža dalis mažeikiškių, kuriems iki prekybinio svaigulio arčiausiai buvo Šiauliai arba Klaidėda.

  Vėlyvas lietus išskalbė peizažą ir nuplovė rudenio spalvas. Kurį laiką už langų viešpatavo tik tamsa ir pilki atspalviai – pats niūriausias rudens metas. Tai toks keistas laikotarpis, kai dėl laiko persukinėjimo, tik pažiūrėjęs į laikrodį, gali suprasti, kiek valandų, ir nenueini į lovą visiškai netinkamu tam laiku.

     Naujos savaitės rytą mus pasitiko ne tik atšalęs oras, bet ir ant žemės nugulęs sniegas.

Praėjusi lapkričio 13-oji diena dar kartą sudrebino Europą ir pasaulį kruvinais teroristų išpuoliais. Gedint visų žuvusiųjų per naujausius teroristų išpuolius Prancūzijoje ir, nepaisant viso skausmo, šiandien pažangi pasaulio civilizacija ir galingosios pasaulio valstybės tiesiog privalo atsakyti į daugelį klausimų. Atsakymai daugelį gali šokiruoti.

Nuplėšdami kasdienį kalendoriaus lapelį ir išmesdami jį į šiukšlių dėžę dažnai net nesusimąstome, ką mums ir pasauliui davė praėjusi diena ar savaitė. Iš dienų susideda mėnesiai, metai ir amžiai...

Daugeliui iš mūsų labai mielas ir priimtinas toks raudonas lapų gaisras. Prasidėjus lapkričiui vis dar džiaugiamės šiltos saulės ir nuostabių rudens vaizdų malonėmis. Tačiau pastebima, kad gamta ir žmonės vis dar norėtų sulaukti lietaus. Štai jau antroji rudens pusė, o sausra tebesitęsia. Keletas paskutinių dienų paženklintos ypatingu gamtos lūžiu. Jei stebime gamtos pokyčius, negalėjome nepamatyti staiga plykstelėjusių ryškių lapų spalvų. Jos buvo ir prieš tai, bet dar vis išblukusios, labiau pastelinės. Dabar jos sodrios, sukaupusios visą nepakartojamą šio rudens grožį. Spėkime juo pasidžiaugti, nes dalis medžių jau nupliko, nuogesni darosi klevai, liepos ir drebulės. Su kiekvienu stipresniu vėjo gūsiu nuskrieja ir pulkai lapų, o medžiai ir jų šakos virsta bespalviais išraiškingais grafiniais piešiniais. Dar vienas ruduo... Toks, koks turi būti...

Palyginti keista, kad spalio mėnesiui pamažu einant į pabaigą, dar ne visi medžiai nusimetė gražų vasarinį rūbą, o lapų spalva daug kur visai ne rudeniška. Rudeniška kaita ir virsmas vyksta labai pamažu tarytum kažko saugantis ar bijantis. Įvairiaspalviai lapai, atitrūkę nuo medžių, visiškai neskubėdami leidžiasi ir dar ilgai sklando ore, kol pagaliau nusileidžia ant mūsų miesto šaligatvių ir takelių. Ar gali būti taip, kad lapai tiesiog bijo būti per greitai sugrėbti ir sukišti į didžiulius maišus? Dalis gyventojų mano, kad toks pedantiškas miesto švarinimas nuo rudeninių lapų perdėtas ir neleidžia nei vaikams, nei suaugusiems pasidžiaugti ir pasigrožėti natūralia gamta. Deja, negalime pasakyti, ar rudeninė gamta mūsų tikrai prisibijo.

Tarsi lydima gražaus auksinio rudens penktadienį Mažeikiuose nuvilnijo graži ir kilni akcija: sujungusi senamiestį su naujamiesčiu eisena už gyvybės išaugojimą keliaujant vainikuota didingu bažnyčios varpų gaudesiu, iškilmingu garbaus dvasininko sutikimu ir bendra, suvienijusia renginio dalyvius ir visus tam neabejingus, malda – šv. Mišiomis ir rožiniu.

Ruduo, ruduo,

Krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai… („Poliarizuoti stiklai“ – „Medžiai be lapų“)

Tarytum atkartodami legendinės dainos žodžius, kaip „lapai auksiniai“ amžinam poilsiui tyliai nusileido ir paskui save nuleido didžiąją Gyvenimo uždangą dvi Lietuvos legendos.

Praėjęs savaitgalis mūsų rajono gyventojams ir vėl buvo pilnas visokių įvykių, švenčių, renginių, jaudulio ir šurmulio, bet, sprendžiant pagal regioninės televizijos žinių laidas bei oficialią informaciją, visur buvo galima suspėti. Vienur oficialiai pastovėti, „protingai“ pakalbėti, o kitur, kaip renginio „vinį“, net įteikti piniginį čekį. Tai dažniausiai daro keli „etatiniai“ rajono Savivaldybės politikai ir, žinoma, politikės. Keičiasi tik vieta ir aprėdai.

 Į pabaigą ritasi pirmasis rudens mėnuo. Auksinio rudens. Gamta, nugvelbusi gražuolės vasaros dalį, tarsi ją kompensavo rudenį. Bet šiandien kalbėsime ne apie tai.