Žmogus gali būti aukštas arba žemas, lieknesnis ar stambesnis, tačiau jei jo asmenybė harmoninga, jis mums vis tiek yra gražus. Daugelis sutinka, kad grožis ir yra harmonija, tačiau graži būna ne tik išorė, bet ir vidus. Nebaigęs jokių mokslų žmogus gali būti malonus, geras, doras, atkaklus ir ryžtingas, su juo smagu būti. Toks žmogus irgi yra gražus.

    Kadangi saulėta vasara Lietuvoje dar neišskleidė savo šiltų sparnų, o dažnas lietus išbando atostogaujančiųjų kantrybę, tenka konstatuoti, kad šiluma ir gražus oras yra reta šios vasaros prabanga. Tai labai sutampa su nenuspėjama šalies politine-ekonomine perspektyva ir tolstančiomis viltimis, iš šios kadencijos Seimo sulaukti kažkokio stabilumo bei permainų. Visgi, pastebima tendencija, kad Lietuvos politikai po truputį pradeda realiai vertinti padėtį bei politiškai „pagiriotis“. Buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Seimo narys Algirdas Butkevičius žiniasklaidai teigė, jog jau pasigailėjo, kad po rinkimų nuėjo į koaliciją su Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Pasak politiko, po rinkimų į Seimą derantis dėl koalicijos, socialdemokratų poziciją jungtis prie valstiečių nulėmė tai, kad pastarieji „deklaravo kairiąsias idėjas, rūpestį paprastais žmonėmis, darbo vietų kūrimą, regionų stiprinimą“. Dabar Seime jaučiamas tam tikras atoslūgis, o tikroji abejojančių ar nusivylusių  Seimo narių „medžioklė“ prasidės neužilgo – rudenį. Visais laikais čia yra tam tikri stebėtojai, analitikai ir derybininkai, kurie dirba individualiai ir stengiasi kaip įmanoma labiau pakeisti rinkimų balansą sau palankia linkme.

Turbūt nieko labai nenustebino, kad liepos mėnuo prasidėjo bei pasisveikino švelniu lietumi, o nauja savaitė išaušo jau giedra. Vieniems gal kliuvo per daug, kitiems gal per smarkiai, bet tokia jau mūsų nepakartojama gamta ir jos neišsenkančios išraiškos priemonės. Kažkada, gerais laikais, kai be perstojo lydavo, imdavom ir sugalvodavom sėsti prie popieriaus lapo parašyti laišką senam mielam bičiuliui, klasiokui, studijų draugui ar giminaičiui. Patys savo pašto dėžutėje irgi sulaukdavome laiškų. Nekantriai atplėšdavome voką ir patogiai įsitaisę mėgstamoje kertelėje skaitydavome... Bet tai jau buvo senokai.

Katalikų bažnyčiai ir tikintiesiems Lietuvoje praėjęs sekmadienis buvo didelė istorinė šventė. Nuo šiol Lietuva turi naują palaimintąjį. Juo ypatingai gražiai ir su didele pagarba paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Prieš gerą keletą metų socialdemokratų valdžia su nepakeičiamuoju direktoriumi ir miesto finasinių reikalų strategu nusprendė nustebinti Europos Sąjungos investicijomis turizmo plėtrai Laisvės gatvėje. Dabar ją puošia papuvę suoliukai, kreivi kelio ženkai bei krivu kravu šaligatviai. Tam buvo paaukoti milijonai, bet gyvenimas verda ir nebėra reikalo atkasinėti to, kas užkasta ir neužkasta. Palikime kieno nors sąžinei. Prieš vieną šventę teko matyti, kaip vyrukas, pasiėmęs dažų indelį, padažinėjo suolelius. Tam jis gaišo labai mažai laiko, nes nudažydavo tik po vieną siaurą lentelę. Bet tai vis tiek kažkoks indėlis į senamiesčio arterijos grožį.

Laikas paknopstom ritasi priekin. Pats gražiausias, pats geidžiamiausias. Vasara. Gal ne visai oras atitinka įsivaizduojamą tokiu metų laiku: karšta saulė, jūra, kopos... Pastarieji du egzistuoja visada, tik gal ne visada pildydami poilsiautojų lūkesčius. Bet visgi vasara. Dažnam geriau ir tokia nei  ruduo. O viltis, kad ji bus geresnė, dar neišblėso – juk dar tik pradžia šio daugumos žmonių geidžiamo metų laiko.

Kiekvieno mūsų gyvenimas pilnas visokių nuotaikų ir emocijų, kurios yra tarytum nematoma varomoji jėga. Būdami maži svajojame apie tai, kuo būsime užaugę, kokią įgysime specialybę ir profesiją, kokį turėsime automobilį ir namą, kur nukeliausime ir ką pamatysime. Kai mūsų svajonės ir planai pildosi, kai neslegia bėdos, nepriteklius, ligos ir nelaimės, tada jaučiamės, kad esame laimingi. Tačiau yra žmonių, kurie netgi turėdami „pilną maišą“ bėdų, vis tiek moka džiaugtis gyvenimu ir būti laimingi.

Yra metuose dienos, kai savo duoklę atsiima būtent jaunystė. Ar gali būti kas nors žavingiau, kai grėsmingai senstantį miestą užpildo jaunatviškas siautulys. Stebint tokį pavasarinį reginį ir besimėgaujant juo, nesinori galvoti apie jokias politikas ir politikus.

Kuo gi įsimintina buvo praėjusi savaitė ir ko galime laukti bei tikėtis prasidėjus naujai. Įsimintina, kad pranešdama apie artėjančią vasarą prabildėjo pirmoji šių metų perkūnija.

Kažkada buvo pastebėta, kad  Lietuvos miestams trūksta bendrų vizijų ir jų veidai – sugadinti. Tai lemia bendros vizijos neturėjimas ir tai, kad miesto veido kūrimas atiduotas į valdininkų rankas.

Praėjusią savaitę sužinojome, kad Europos Komisija parengė dar vieną dokumentą: jame siūloma diskutuoti apie socialinius Europos valstybių reikalus, kurie kelia dalies piliečių nepasitenkinimą. Lietuva šiame dokumente minima kaip pajamų nelygybės ir emigracijos čempionė (!). Jau gal ir nebesistebime tokiais „laimėjmais“, nes mūsų valstybei tiesiog sekasi būti tarp pirmaujančių nuo „antro galo“. Žmonės dažnai skundžiasi, kad jiems teko tokia lemtis – gimti ir gyventi tokioje šalyje. Čia gegužės mėnesį dar šildomės ir kūrename krosnis, nes šalta ir drėgna. O tai reiškia, kad šildymo sezonas Lietuvoje trunka apie septynis mėnesius. Taigi mes ir vėl čempionai. Apie savižudybes jau kalbėta, apie avarijas keliuose ir žmonių žūtis irgi, emigraciją, korupciją, nusikaltimus – taip pat... Atlyginimai mažiausi, pensijos taip pat.

Po dviejų savaičių pertraukos vėl susitinkame su savo ištikimais skaitytojais. Žinoma, per tokį trumpą laiką niekas labai nepasikeitė, tačiau juk gyvenimas vietoje nestovi...

Daug kas iš mūsų net nepajuto, kaip greitai prabėgo trys šių metų mėnesiai, o šią savaitę jau laukiame ir šv. Velykų. Dažną dieną, prieš išeidami į lauką, turime pasukti galvas, kaip čia tinkamai apsirengti. Jaunimas šiuo klausimu mažiau susikaustęs ir stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš šiltų gremėzdiškų rūbų. Pavasarį galbūt labiau simbolizuoja jaunystės klegesys, jo įvairiaspalviškumas ir trykštanti energija. Vyresnioji miesto karta nei po šv. Mišių bažnyčiose, nei po didesnių renginių tokio žavesio kažkodėl nekelia. Apie sumenkusias bočių ir senjorų viešųjų akcijų galimybes byloja skurdokas miesto velykinis papuošimas Laisvės gatvėje ir prie rajono Savivaldybės. Galima ginčytis, ar tai gražu, ar ne, bet tai tebūtų bereikalingas laiko gaišimas. Jokios alternatyvos vis tiek nėra.

Praėjusi savaitė nepašykštėjo gražaus oro, gerų naujienų ir džiugių akimirkų. Visada šalia būna ir kiek niūresnių atsitikimų, nelaimių, bet nesinori kaskart kalbėti vien tik apie blogybes, kylančias kainas ar emigraciją. Geriau pasiduokime bundančiam pavasario siautuliui ir pasimėgaukime tuo, ko mums, lietuviams, labiausiai trūksta – šiluma, šviesa, gera energetika.

Savaitgalį eilinį kartą persukome savo laikrodžius vieną valandą į priekį. Jei pamenate, valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis prieš rinkimus buvo žadėjęs padaryti galą tokiam nelabai argumentuotam senų valdžių palikimui, tačiau pasirodo, kad taip darysime dar penkerius metus, nes laiku neparuošti dokumentai ES. Na, o kas bus po penkerių metų, turbūt numanote patys. Kaip ir daugelis rinkiminių „pasakų“, taip ir ši liks dulkėti kažkur užmarštyje.

Visą praėjusią savaitę buvo aptarinėjama dar viena keista ir absurdiška iniciatyva. Trys „valstiečiai“ užregistravo įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Tai numatančias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas Seimo sekretoriate registravo Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas. Pataisomis numatoma, kad pozityvi informacija turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų viso turinio, o pozityvios žinios būtų pateikiamos „informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“. Teigiama, kad korupcijos skandalai, valdžios pareigūnų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimas bei kitos problemos nušviečiant politinio gyvenimo aktualijas itin dažnai atsiduria žiniasklaidos akiratyje, o tai skatina visuomenės nusivylimą. „Neigiamos informacijos vyravimas politinės komunikacijos kanaluose skatina visuomenės nusivylimą valdžios institucijomis ir nusišalinimą nuo politinio gyvenimo, taip pat nepasitikėjimą žiniasklaidos priemonėmis ir jose pateikiama informacija“, – iniciatyvą aiškina parlamentarai.

Prasidėjo nauja laisvo pavasario savaitė. Už lango šiltėjančiu oru džiaugiasi paukšteliai giesmininkai, o nudžiųvę šaligatviai miestą daro jaukesnį ir švaresnį.

Jeigu nekeltum iš namų kojos, nežiūrėtum televizoriaus ir nesektum visokio informacinio marmalo, tai daugeliui gyvenimas atrodytų labai paprastas ir netgi gražus.Tačiau viskas yra šiek tiek kitaip.

Vienas iš svarbesnių praėjusios savaitės įvykių, kad nuo kovo 1 d. padidėjo akcizų tarifas alkoholiui ir rūkalams. Ta proga ne vienas pastebėjo, kad, jeigu „Valstiečiai“ laimėjo rinkimus, tai gali priimti tokius įstatymus, kokius jie geidžia, žinoma, Konstitucijos ribose. Link to pamažu ir einama. Bet jeigu būtų nutarta riboti aštuoniolikmečių teisę pirkti alų, tai dorumas reikalautų neversti jų tarnauti kariuomenėje. Jei jaunuolis pakankamai atsakingas, nes gali balsuoti, tuoktis, tarnauti kariuomenėje, jis gali gerti alų. Jei jis negeba imtis atsakingų sprendimų dėl alaus ar vyno, tikrai nevalia tokio žmogaus tėvynės vardan siųsti kariauti ir žūti.

   Žiema be jokių didesnių ambicijų jau pasiruošusi užleisti vietą kalendoriniam pavasariui. Šalia mūsų vis daugėja matomų arba tik juntamų ženklų, o artėjanti šiluma ir įsivyraujanti šviesa džiugina ir pamažu kelia teigiamas emocijas.

Labai gali būti, kad žiema jau tik imituoja sau būdingus ženklus ir tai paskutinis žiemos pasispardymas, vėjuotu oru ir lietumi visgi labiau primenantis rudenį.

Vasaris Lietuvoje visada išlydi žiemą arba paruošia kelią jai išeiti, tačiau pats jis pasižymi labai permainingu charakteriu ir todėl gali sujaukti, o dažnai ir sujaukia mūsų planus bei darbus.

Dažnai taip sutampa, kad gausiai pratirpęs sniegas atveria gamtos piktžaizdes, žmonių nemeilę ir žiaurumą artimiesiems, gyvąjai gamtai bei aplinkai. Tačiau tragiški pastarųjų dienų įvykiai privertė dar kartą pažvelgti į morališkai suluošintą Lietuvą.

Štai ir sulaukėme dar vienos mažytės šventės – Pusiaužiemio, kuris yra sausio 25 d. Ką gi tai reiškia mums, daug dienų gyvenantiems pilkoje ir drėgnoje gamtinėje zonoje? Čia viskas priklauso nuo paties žmogaus. Vienas, eidamas į darbą, girdi žymiai išraiškingesnį ir garsesnį paukštelių ulbėjimą, mato šviesesnį dangų bei moka tuo pasidžiaugti, o kitas – priešingai, pyksta ant viso pasaulio arba žmonos, nes vėluoja, o niekaip neranda kažkur palikto mobiliojo telefono. Matyt, kiekviena nauja savaitė prasideda tokiomis mintimis ir nuotaikomis, kokių patys labiausiai trokštame, laukiame bei esame verti. Labai svarbu ir ko linkime kitiems.

Praėjusią savaitę įvairiais renginiais ir akcijomis visoje Lietuvoje bei Mažeikiuose buvo atiduota pagarba 1991 m. sausio 13-osios įvykiams. Nors juoda gedulo juostelė ant valstybinių vėliavų simbolizuoja liūdesį ir netektis, bet visgi tai yra šventė. Jau 26-tą kartą šventėme išsaugotos bei apgintos Lietuvos Nepriklausomybės datą. Tai ne tik liūdesys, bet ir didelis pasididžiavimo, vienybės ir optimizmo demonstravimas.    

Už lango balta žiema. Visatos laikas nenumaldomai skrodžia per šviesmečius, o Žemės laikrodžiai jau tiksi naujus metus. Pražygiavo Trys karaliai ir nejučia prabėgo pirmoji 2017–ųjų metų savaitė. Pirmosios dienos buvo gražios ir žiemiškos, o naktys šaltos bei žvaigždėtos.

Pagal kiniečių kalendorių Ugninio (arba Raudonojo) Gaidžio metai prasidės 2017 metų sausio 28 dieną. 

Triukšmingai praėjo dar vienos senųjų metų palydėtuvės ir Naujųjų metų sutiktuvės. O kiek būta prieš tai laukimo, šventiško bruzdesio ir dovanų ieškojimo artimiesiems. Jau užpūstos įvairiaspalvės šventinės žvakės, pakeltos putojančio šampano taurės, o danguje, po spalvų ir triukšmo sąmyšio, vėl ramiai karaliauja žvaigždynai. Kaip milijonus metų atgal. Staiga vėl tapo ramu ir tylu.

Jau visiškai į veidą alsuoja šv. Kalėdos ir Naujieji metai, o šiais metais tai jau paskutinė mūsų laikraščio „Redakcijos skiltis“. Net nesitiki.

Pastarųjų savaičių ir dienų įvykių verpetas buvo itin margas bei nenuspėjamas, tad ir kitais metais nuobodu nebus.

Viltis ir baltas gerumas nusileidžia ant miesto, o ryto aušra pradeda rašyti naujos savaitės posmą. Tyloje galima išgirsti netgi širdies plakimą. Adventas tam yra labai tinkamas laikas. Bet galima ir nieko neišgirsti.

Pasaulio didieji miestai jau nekantrauja ir, pasipuošę įspūdingomis eglėmis bei šviesomis, laukia Didžiosios metų šventės. Šventės reikia laukti ir būti vertam šio laukimo. Mažeikiai nėra labai jau naujametiškai išraiškingas ar didesnių puošybos pretenzijų turintis ištuštėjęs paribio miestas. Pasnigus ant šaligatvių lieka vis mažiau ir mažiau paliktų pėdų įspaudų, nes nemenka, nuolat didėjanti funkcionierių dalis važiuoja tik tarnybiniais automobiliais. Dažniausiai jų maršrutas baigiasi prie kokių nors valdiškų paradinių ar „kitokių“ durų. Kita gyventojų dalis po miestą vaikšto vis rečiau, nes prekybos centrų ir turgaus kainos jau seniai viršijo jų gaunamą pragyvenimo minimumą. Vienas milijonas Lietuvos gyventojų ir mūsų kraštiečių gyvena kitose šalyse, todėl jų pėdų ant balto Lietuvos ir Mažeikių sniego aptikti tiesiog neįmanoma. Tai beveik tas pats, kaip ieškoti... sniego žmogaus.

Lengvas sniegas padabino ir nubalino naujos savaitės pradžią, primindamas, kad visai netrukus savo šokį pradės šokti dvyliktasis metų mėnuo – gruodis. Po savaitgalio vienas malonumas eiti į darbą girgždančiu sniego kilimu. Bet, žinoma, to nepatiria ir daug ką praranda tie, kurie nuolatos naudojasi asmeniniu arba visuomeniniu transportu. Dažnas iš mūsų metų pabaigoje pradedame gyventi Didžiųjų švenčių laukimu, kurį dar lydi įvairūs simboliai ir prasmės…