Reklama 2

Vandens paukščių lesinimas turi būti atsakingas

 

     Kalendorinė žiema Lietuvoje jau praleido pirmąjį savo mėnesį, tačiau rimtų šalčių, kurie sukaustytų dirvą ir vandens telkinius, dar nebuvo. Kelias naktis pasilaikiusi minusinė temperatūra ir kiek šaltesni orai šiauriau Lietuvos, paskubino vandens paukščių migraciją į žiemovietes, tačiau kalėdiniu laikotarpiu vėl atšilus, paukščiai apsistojo ežeruose, tvenkiniuose, mariose, o laukuose dar ir per Kalėdas ar net Naujųjų metų laukuose stebėtos gulbės giesmininkės, žąsys, gervės, pempės, dirviniai sėjikai, kurie įprastai Lietuvą palieka iki žiemos pradžios.

     Pastarosiomis žiemomis šalčiams Lietuvą sukaustant vis vėliau ir trumpiau, nemažai sparnuočių, žiemas įprastai leidžiančių Vakarų Europos šalyse, neskuba jas pasiekti ir iki Lietuvą užplūstant  didesniems šalčiams, apsistoja mūsų šalyje. Šių metų gruodžio pradžioje į Žuvinto ežerą nakvoti grįždavo net 11 000 žąsų – tai rekordinis skaičius, užfiksuotas Žuvinto ežere tokiu metų laiku. Iš Lietuvos išskristi neskubantys paukščiai puikiai indikuoja pasikeitusias klimatines sąlygas ir natūralių mitybinių sąlygų tinkamumą, esant šiltai žiemai. Tiek dirvoje, tiek vandenyje paukščiams šiuo metu dar nesunku susirasti natūralaus maisto.

     Šiais laikais visur skubantys žmonės neretai pamiršta apsidairyti aplink ir pasižiūrėti, kaip iš tiesų gyvena mūsų gamta. Nemažai žmonių, vedini gerų norų, neįvertina realios situacijos ir žvelgdami tik į kalendorių skuba „į pagalbą“ paukščiams, kurios jiems dar tikrai nereikia. Viena tokių vietų, kiekvienais metais sulaukiančių šimtų paukščių globotojų – Nemuno upė ties Kaunu. Ypatingas sąlygas šaltomis žiemomis vandens paukščiams sukurianti Kauno hidroelektrinė (KHE), į Kauno miestą žiemomis pritraukia iki 17 000 vandens paukščių. Jau rudens antroje pusėje žemiau KHE kartu su antimis pradeda būriuotis ir migruojančios gulbės nebylės, kurių balti ir grakštūs kūnai priverčia ne vieną pro šalį keliaujantį žmogų sustoti ir pasigrožėti šiais paukščiais. Tačiau neretai šis grožėjimasis perauga į perdėtą globos jausmą ir dar migracijos metu skubama gulbes lesinti parduotuvėje prisipirktais batonais, manant, jog taip padedama vandens paukščiams. Tačiau šis kelias anaiptol nėra teisingas, o tik sukelia daugiau problemų tiek patiems paukščiams, tiek jais besirūpinantiems ornitologams. Vyraujant šiltiems orams, gulbės nebylės, kaip ir kiti vandens paukščiai, neskuba skristi į įprastines žiemojimo vietas, nes natūralaus maisto jiems pakanka ir Lietuvos vandenyse, tarp jų ir Nemuno upėje ties Kaunu. Pradėjus juos papildomai maitinti neatėjus tikriems šalčiams, paukščiams suformuojamas įspūdis, jog ties Kaunu yra neišsenkami maisto ištekliai, todėl jie nesiekia skristi į piečiau esančius regionus, kur vandens telkiniai neužšąlą net šaltomis žiemomis ir kuriuose pakankamai pilnaverčio maisto. Mat būtent maisto stygius yra vienas iš stimulų, skatinančių paukščius migruoti ieškant geresnių mitybos sąlygų. Taigi, Kaune bei kitose šalies vietose jaukinamos ir lesinamos gulbės kiekvienais metais vis gausiau čia pasilieka žiemoti, o užklupus didesniems šalčiams, kada mažėja atviro vandens plotai, o aplinkiniai telkiniai jau visiškai užšalę, paukščiai nebeturi galimybės perskristi kitur, kur dar yra natūralaus maisto. Taip paukščiai tampa priklausomi tik nuo žmogaus globos, nors natūraliai jie galbūt būtų ramiai leidę žiemą žymiai palankesnėje aplinkoje. Dar blogiau, jau per daugelį metų susiformavo tradicijos paukščius šerti balta duona ar net įvairiomis bandelėmis, juoda duona. Tuo būdu paukščiai ne tik negaudavo pilnaverčio maisto, kuris užtikrina gerą paukščių būklę, bet nuo tokio pašaro paukščiai ėmė tukti, sutrikdavo jų normali medžiagų apykaita. Ornitologams pasvėrus kai kurias žiemojančias gulbes, jų svoris net antroje žiemos pusėje, kai paukščiai natūraliai gamtoje netenka bent dalies sukauptų riebalų išteklių, gerokai viršijo laukinėje gamtoje sutinkamų individų svorį. Pavyzdžiui, Kaune viena sugauta patelė svėrė net 14 kg, kai literatūroje nurodomas 11 kg maksimalus svoris. Esant tokiam viršsvoriui bei su nepilnaverčiu maistu negaunant būtinų laukiniams paukščiams medžiagų, gali sutrikti jų fiziologiniai procesai, tarp jų hormoninė veikla, kas lemia tiek jų gebėjimą veistis, tiek jų produktyvumą, t. y. išperintų jauniklių skaičių. Taigi, žmogus ne iš piktos valios sutrikdo natūralius gamtinius bei paukščių fiziologinius procesus, dėl ko stebime vis daugiau neperinčių gulbių vasaros mėn.

Lietuvos ornitologų draugija (LOD) jau daugiau nei penkerius metus ėmėsi inciatyvos koordinuoti šių paukščių lesinimą Kaune, taip stengiantis visuomenei suformuoti teisingus vandens paukščių lesinimo įpročius. Buvo daug kalbama apie tai, kada iš tiesų reikėtų padėti lesinti vandens paukščius jiems nedarant žalos, visuomenė prašoma nepradėti vandens paukščių lesinimo rudenį ar žiemos pradžioje ir nutraukti jį, atšilus orams. Daug buvo kalbama ir apie teisingą lesalą, kuris būtų pilnavertis ir netukintų vandens paukščių. Daug metų formuojant teisingą požiūrį į vandens paukščių globą, buvo pasiekta gerų rezultatų, kurių dėka norintys prisidėti prie maitinimo pradėjo gulbėms nešti ne batonus ar saldžias bandeles, bet pilti grūdus, kurie gulbėms ir antims yra tinkamiausias lesalas šaltais žiemos laikotarpiais. Tačiau būtent šalčiausiu laikotarpiu stebimas sumažėjęs paukščių mylėtojų aktyvumas, todėl jų suviliotų gulbių gyvybių klausimas dažnai nuguldavo ant LOD pečių.

Pastarosiomis žiemomis vandens paukščių lesinimas Kaune tapo itin populiaria laisvalaikio praleidimo veikla, todėl žiemą prie Nemuno atvyksta šimtai kauniečių ir aplinkinių rajonų gyventojų, norinčių padėti žiemojančioms antims ir gulbėms. Vis gausėjant savanorių globotojų būriui, LOD ir toliau pasiryžusi šviesti visuomenę, kada ir kuo reikia lesinti gulbes bei kitus vandens paukščius, kaip ir anksčiau, akcentuojant, kad per anksti pradėtas intensyvus jų šėrimas atneša daugiau žalos nei naudos mūsų sparnuočiams. Tuo pačiu, įvertinus išaugusį žmonių aktyvumą, šią žiemą LOD tiesiogiai prie lesinimo prisidės mažiau nei praėjusiomis žiemomis, o  nuo ateinančios žiemos šią globą ketinama visiškai perleisti visuomenei, toliau ją šviečiant ir konsultuojant. Ankstesnėmis žiemomis LOD per sezoną sulesindavo nuo 5 iki 10 tonų grūdų, tačiau paskutiniais metais, išaugus savarankiškai lesinančių žmonių būriui, taip pat ūkininkams pradėjus jiems tiesiogiai kaip paramą tiekti grūdus, LOD tiesioginis dalyvavimas lesinant vandens paukščius Kaune nebėra būtinas. Nors žiemojančių paukščių globą ateityje planuojame visiškai perduoti, tačiau užėjus itin šaltai žiemai ir Nemunui užšalus iki pat Kauno ornitologinio draustinio (2 km žemiau KHE), LOD visgi planuoja tiesiogiai prisidėti prie vandens paukščių lesinimo ties KHE, siekiant, jog paukščiai nepradėtų gaišti dėl natūralaus maisto trūkumo, tačiau tokia pagalba bus planuojama tik užsitęsus ekstremalioms žiemos sąlygoms. Tuo tarpu esant įprastai žiemai, kaip jau minėjome, LOD rūpinsis tik visuomenės švietimu ir konsultavimu, siekiant tinkamos vandens paukščių globos.

Lietuvos ornitologų draugijos informacija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode