S. Paltanavičius: mūsų taip nelaukiami uodai gamtoje labai svarbūs

Lietuvoje balandžio pabaiga. Žaluma kiekvieną dieną tampa vis tirštesnė, dabar ją skatina ne šiluma, bet drėgmė. Tai, ko pernai turėjome labai daug, senka tiesiog akyse. Sausra tikrai negresia, bet dygimui, augimui būtinos drėgmės švaistyti negalima.

Negali jos nevertinti – tą išmano kiekvienas ūkininkas ir miškininkas. Jei pasėsi per vėlai, vėjas nuo saulės išdžiovintų kalvelių nupūs ne tik dirvos dulkes, bet ir grūdus. O miškuose sausame smėlyje pušelių šaknys nesugaus joms reikiamos drėgmės, ilgai vargs.

Šiandien visa Lietuva sodina miškus. Nors miškininkai tam skirtuose plotuose darbuojasi jau visą balandį, tačiau šiandien kiekvienas Valstybinių miškų urėdijos regioninis padalinys (o jų šalyje 42) kviečia į nacionalinį miškasodį. Kas galvojo nors kartą pamėginti sodinti girią, jau registravosi, tarėsi, išsirinko – kur arčiau, kur patogiau vykti.

Na, o kas nespėjo to padaryti, dabar pat gali kompiuteryje susirasti Valstybinių miškų urėdijos puslapį ir jame susipažinti su siūlomomis vietomis. Bandykite skambinti, tartis – gal dar suspėsite...            

Regėjome jau du šio pavasario trečdalius, liko gegužė. Nereikia lyginti, sverti ir matuoti, kaip šios dienos atrodė pernai, prieš dešimtį ar dvidešimtį metų. Tokie prisiminimai gali būti įdomūs mums, o gamtai jie tikrai nieko nesako. Ji uoliai darbuojasi, pažadina visus savo vaikus, suteikia laimę augti.

Kaip tik augimas yra svarbiausias pavasario ženklas ir rodiklis. Tačiau dabar labiausiai užburia žydėjimas. Suvalkijoje jau geltonuoja pienių laukai, geltona jų spalva keliauja ir tolyn į Lietuvą.

Pienių žydėjimas orams atvėsus bus ilgesnis. Juk daugelis pirmųjų pavasarinių augalų šių metų savo žydėjimą baigė. Nubiro žibuoklės, užgeso rūteniai. Ir šalpusniai daug kur vietoj geltonų graiželių baltuoja pūkų galvelėmis. Ir vištapienės ištįso, žiedus prarado, ir blindės...

Blindės bent dvi savaites nektarą ir žiedadulkes dalino vabzdžiams. Panašiai gyvena ir klevai – dar daug kur jie žydi, nors ilgai neužtruks. Dabar miškuose pabiro violetiniai pavasarinių pelėžirnių kupstai, baltos žliūgių žvaigždutės. Galima vardinti ir vardinti, bet kiekvieną šeštadienį tie vardai bus vis kiti.

Labiausiai žavi žaluma – štai pievų žolė pakilo, medžių lapai suplėšė pumpurus.

O tuo metu parskrido lakštingalos – nepastebėtos, tyliai... Tačiau dabar jų jau negali negirdėti.

Lakštingalos sugrįžimas yra ypatingas ženklas, reiškiantis žaliojo pavasario įsigalėjimą. Svarbiausia, žinoma, ne pievų žaluma, bet medžių sužaliavimas. Ne taip paprasta būtų šiam paukščiui plikašakiuose karklynuose garsintis. Labai kuklių spalvų lakštingala grįžta tada, kai gamta jai būna paruošusi namus.

Ne tik lakštingala tokia... Vėlyvieji giesmininkai savo poreikiais nestebina, bet viena sąlyga jiems grįžti būtina – žalia lapija. Tada visi turi kur slapstytis. Beje – ne tik slapstytis...

Taigi, kad yra dar vienas dalykas, kurį dažniausiai pamirštame. O trafaretu tapęs volungės – geltonplunksnio juodasparnio paukščio – vėlyvo grįžimo aiškinimas paprastai yra klaidingas, nes manoma, kad ji parlekia tik į lapuotą, žalią, ją paslėpti galinčią girią.

Be jokios abejonės, tai svarbu. Tačiau volungei reikia vabzdžių, kuriuos ji renka nuo lapų. Beje – ne tik ji, bet ir pečialindos, devynbalsės, nendrinukės. O jos grįžta labai vėlai.

Kad vabzdžiai jau darbuojasi, ne tik straksi, ropoja ir skraido, liudija jų graužimo žymės ant besiskleidžiančių lapų. Taip jau yra, kad naujos žalumos ir maisto poreikis didelis, todėl greitai mes nerasime nė vieno sveiko, vabzdžių nepažeisto lapelio.

Baigiasi balandis, taigi matyti jau du trečdaliai šių metų pavasario. Kadangi vasariški reiškiniai gamtoje stebimi jau paskutinę gegužės dekadą, gali būti, kad matyto ir laukiamo pavasario santykis yra dar kitoks.

Nemažai vabzdžių peržiemojo suaugėlio stadijoje, todėl skraidyti, ropinėti pradėjo sulaukę pirmojo atšilimo. Kitų žiemojusios lėliukės praplyšo ir gamtai dovanojo „naujus“, lygiais sparnais drugius, žvilgančiais antsparniais vabalus.

Tiesa, yra ir tokių, kurių žiemojo kiaušinėliai ar vikšreliai. Jų nauja karta bus šiek tiek vėliau.

Žemaitijoje gyvenantis drugys juodasis apolonas gyvena būtent taip – dabar ant rūtenių, žydinčių šio krašto kalvose, galima rasti drugio vikšrus, jie greitai virs lėliukėmis. Vasaros pradžioje iš lėliukių išsiris balti, juodais sparnų galais ir ryškiu gyslų piešiniu apolonai.

Tiesa, kai kas, sakytum, nepasikliauja gamta ir žiemoja visaip. Uodai, kurių jau greitai sulauksime, žiemoja suaugę, o kad būtų didesnė garantija, dumble dar palieka kiaušinėlius. Kas žino, kam pavasario sulaukti pavyks geriau?

Mūsų taip nelaukiami uodai gamtoje labai svarbūs: jais maitinasi kiti vabzdžiai, varlės, paukščiai, šikšnosparniai. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, kaip ekologinė piramidė gyventų be uodų. Per vasarą sulaukiama keleto uodų kartų – jie, kaip jau matėte, pasiruošę ne tik žiemai, bet ir galimoms sausroms.

Nemažai vabzdžių yra būdingi tik pavasariui, todėl jų žvalgytis reikėtų dabar. Nemažai drugių rūšių ir ypač – pavienės bitės yra pirmosios žalumos ir pirmųjų žiedų palydovės. Daug ką pavasarį maitina ir gelbsti blindės. Dabar jų žydėjimas jau baigiasi, todėl po savaitės kitos nemažai pavienių bičių, smėlėtoje pašlaitėje rausiančių urvelius, iškeliaus nebūtin.

Jos savo misiją atliko, urvelių gilumoje esančiose šoninėse nišose savo būsimiems bitukams paliko maisto, ir augdami jei nebadaus. Jų vystymasis bus ilgas, skraidyti jie išlįs tik kitą pavasarį.

Baigia tekėti beržų sula – ten, kur žiemą nupjautų beržų kelmai apkerpėjo rūgstančios sulos putomis, aitraus kvapo priviliotos suskrido musės, atplazda drugiai. Kvapai vabzdžių pasaulyje labai svarbūs, maistą ir kitos lyties individą jie gali pajausti ir už kilometro. To negali nei vilkas, nei lapė.

Žvėrys tik atrodo jautrūs. Kai kurie jų kai kada tampa visai neatsargūs... Sakytum, kad jiems šio pasaulio pavojai neegzistuoja..

Taip būna... Štai prieš keletą dienų naktį teko grįžti iš Anykščių, važiavau per girią vingiuojančiu asfaltu kuo lėčiau, nes ant kelio išdygdavo tai stirna, tai ežys. Ore plazdėjo spiečiai naktinių drugių, iš pakelės plastelėjo slanka...

Kas nutiktų, jei skubėtum? Ko gero, būtų labai negerai. Ir vairuotojui, ir mašinai, o svarbiausia – visiems tiems kelyje sutiktiems gyviams.

Ar tai buvo visi tos nakties susitikimai? Kur ten... Išvažiavus į laukus pasipylė kiškiai – tokie pūkuoti, dideli ir labai lėti. Vienas net kelio vidury sustojo, styptelėjo ant užpakalinių kojų – nustebęs ilgai žvelgė į mašinos šviesas. Paskui straktelėjo šalin ir nušuoliavo kažkur.

Bet ne visi vairuotojai taip važiuoja? Deja, ne visi. Todėl kasmet keliuose žūsta tokia gausybė gyvūnų.

Būkite atsargūs, būkite dėmesingi, saugokite kiekvieną gyvybę. Savo – taip pat, nes į kelią gali išeiti, išbėgti ar iššokti šernas, stirna, elnias ar briedis. O susidūrimas su jais būtų baisus. Jiems ir mums.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode