Karalaitee

Buvęs pedagogas šiandien save įprasmina gindamas vaiko teises

36 metų darbo su vaikais, daug tai ar mažai? Kasdienė akistata su vaikais, stokojančiais dėmesio, rūpesčio, gal meilės. Ar visos liūdnos istorijos turi gerą pabaigą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškosime atsakymų drauge su Donatu Griškaičiu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoju.

Svajonių žemė buvo ir lig šiol liko Mažeikių kraštas

Nėra nieko įstabesnio, kaip puiki Naujųjų metų pradžia, vadinasi kalėdiniai stebuklai būna ne tik išgalvotame, bet ir realiame gyvenime. Pirmasis šių metų susitikimas ir interviu mano biografijoje išliks kaip tikrai išskirtinis. Gyvenime jau sutikau daug garsių ir žymių žmonių, bet dar neteko kalbinti ir rašyti apie tokio garbaus amžiaus žmogų, koks yra mano šiandieninis pašnekovas. Mudu labiau susipažinome ir gražiai bendravome nuo 1992 metų, kai dirbome „Mažeikių naftos“ gamykloje, bet gražūs ir šilti santykiai išliko iki šių dienų.

Neišgalvotas gimtinės ilgesys

Jau nerimastingai tiksi viso pasaulio laikrodžiai. Besibaigiantys senieji metai tuoj tuoj užvers savas duris ir ant mūsų namų kartu su žvaigždėmis triukšmingai nusileis Naujieji metai. Tokioje laiko sandūroje nuolatos nutinka labai netikėtų dalykų, kad ir susitikimų su senais gerais draugais...

Kun. R. Romanovski: „Mokėkime pastebėti šalia esantį žmogų“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Baigiasi susikaupimo, pasiruošimo laikotarpis – Adventas, artėja džiaugsmingas laikas – mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Gimimas. Visi, susėdę prie Kūčių stalo, laužysime kalėdaitį, linkėsime vienas kitam viso ko geriausio. „Tai susibūrimas, bendrystė, pabuvimas kartu, šeimos šventė. Seniau tik antrą dieną eidavome į svečius, sveikindavome, tačiau mokėkime pastebėti šalia esantį žmogų, juk tiek daug šalia mūsų vienišų žmonių. Norisi paraginti kaimynus – pakvieskite tokius žmones pas save. Tai metas, kai žmogus negali likti vienas“, – gerumu dalintis kviečia Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras relig. m. mgr. kun. Robert Romanovski.

Antras svarbiausias kūdikis – kolektyvas „Džesi“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dirbdama su tokiais visko norinčiais, nuoširdžiais žmonėmis, negaliu sau leisti būti kitokiai. Visada stengiuosi būti linksma, suprasti šalia esantį, tik gerai besijaučiantis žmogus gali visiškai atsiskleisti ir būti laimingas“, – pasakoja Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, choreografė, šokių kolektyvo „Džesi“ vadovė Simona Gargasienė. Greitai 20-metį švęsiančio „Džesi“ kolektyvo vadovė džiaugiasi savo veikla bei nuveiktais darbais. Anot jos, šokantis žmogus – laimingas žmogus.

M. Badaukis: „Pats geriausias laikas – gyventi dabar“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Visada gyvenime vadovaujuosi taisyklėmis – padėk nuskriaustam, apgink, nes nežinai, kada tau reikės pagalbos. Visi mes esame stiprūs, bet reikia neužmiršti, kad tai gali trukti tik laikinai. Svarbiausia turėti atjautą ir ja dalintis. Man tai natūralus jausmas – padėti kitam. Pagalbos ranką tiesiau ir tiesiu“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių apylinkės seniūnas Mantas Badaukis, kurį galima sutikti bene kiekvieno kaimo šventėje, renginyje ar sprendžiant iškilusias bendruomenių problemas.

S. Kaktys: „Pagrindinis tikslas – tarnystė ligoniui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Gruodžio 3 d. VšĮ Mažeikių ligoninės direktoriaus pareigas pradėjo eiti Sigitas Kaktys. „Esminiai gyvenimo etapai susiję su Mažeikiais, teko trumpai dirbti Šiauliuose, pastarąjį laikotarpį – Telšiuose“, – trumpai savo atotrūkį nuo gimtojo miesto apibūdina pašnekovas. Priėmęs daug gyvenimo iššūkių ir savo jėgas išbandęs daugelyje sričių vėl grįžo į ligoninę, kurioje teko dirbti ir gydytoju traumatologu, ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoju poliklinikos reikalams. Šįkart, įveikęs kitus kandidatus, į direktoriaus poziciją.

Z. Kristutis: „Tėvai mokė būti doru žmogumi“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Manau, kad reikia mokytis iš kitų klaidų. Neužtenka vien stalo pratybų. O mūsų pašonėje naftos perdirbimo gamykla, niekada nežinome, kas gali atsitikti“, – paklaustas apie nelaimę Alytuje sako Savivaldybės Aplinkos ir sveikatos apsaugos skyriausvedėjas Zigmantas Kristutis. Viena iš jo vadovaujamo skyriaus funkcijų ir yra organizuoti užterštų teritorijų apsaugos priemones, valymo darbus, likviduojant ekologinių nelaimių, incidentų, avarijų, katastrofų padarinius.

R. Širvinskienė: „Negaliu dvejoti, sustoti vietoje“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tarp daugelio padėkų, apdovanojimų, nominacijų Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorės Rimos Širvinskienės bagažą papildė dar viena nominacija. „Sužinojus, kad esu kandidatė Metų gimnazijos vadovo nominacijai pelnyti, pirmiausia nustebau. Paklausiau savęs, o kodėl aš? Ar tikrai esu verta šio vardo? Stengiuosi dirbti kaip ir visi direktoriai – nuoširdžiai, daug ir kiek įmanoma inovatyviau. Myliu savo darbą, didžiuojuosi ir džiaugiuosi būdama būtent šios gimnazijos direktorė, todėl noriai dirbu vardan savo mokyklos ir Židikų krašto. Po kelių dienų šią nominaciją ėmiau traktuoti lyg pasitikrinimą, kaip mane ir mano darbus mato mano gimnazijos bendruomenė ir draugai. Džiugu, kad tų draugų ir palaikančiųjų turiu didelį būrį“, – užplūdusiais jausmais dalijasi direktorė.

A. Šimkuvienė: „Už viską esu dėkinga likimui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Manau, kad atstovauju vidutinei klasei, ne pagal pajamas, bet pagal tai, kad savo darbais galiu padėti žmogui. Be to, vidutinei klasei priskiriami ir mokytojai, o aš save laikau socialine darbuotoja. Niekada nepraeičiau pro šalį, kai žmogui reikalinga pagalba, tiesiog neleisčiau sau to padaryti. Žmogus, kai yra prie skurdo ribos ar turintis negalią, tiesiog dažnai daug ko nedrįsta ar negeba daryti pats, nes yra sugniuždytas skurdo, paliestas negalios“, – taip save pristato Audronė Šimkuvienė, VšĮ Mažeikių rajono neįgaliųjų centro direktorė.

R. Dargvainienė: „Mokytis ir tobulėti reikia nuolat“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dirbu vaiko gerovės srityje, esu su vaikais, rūpinuosi jais ir tai priimu kaip milžinišką pareigą ir atsakomybę“, – „Būdui žemaičių“ teigia Mažeikių rajono savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Rasa Dargvainienė. Anot jos, sunkiausia kalbėtis patyčių klausimais. R. Dargvainienei laisvalaikio lieka, kaip pati sako, mažai, bet jį išnaudoja sode arba keliaudama po Lietuvą: „Čia tiek gražių vietų ir yra ką pamatyti.“

– Iš kur esate kilusi? Kokioje šeimoje augote?

– Gimiau Jonavoje, inžinieriaus elektriko ir medicinos sesers šeimoje.

A. Čekanauskas: „Didžiausias pasiekimas – tai šeima“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Energetikos srityje dirbantis beveik 29 metus ir visus tuos metus atidavęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, Arūnas Čekanauskas dabar šios didelės bendrovės vadovas.Galima sakyti, pradėjau nuo žemiausio laiptelio, tik baigęs Rietavo tarybinio ūkio technikumą ir įgijęs techniko-mechaniko kvalifikaciją, pradėjau dirbti pamainos inžinieriumi Mažeikių rajoninėje katilinėje. Vėliau „Mažeikių šilumos tinkluose“ dirbau inžinieriumi eksploatacijai, po to laiptelis po laiptelio atėjau iki generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigų. Dar porą kartų per tą laiką pasimokyti teko – baigiau Žemaitijos kolegiją (mašinų techninio eksploatavimo inžinierius), paskui Kauno technologijos universitetą (organizacijų vadybos  magistras)“, – apie pokyčius savo karjeroje kalba naujasis bendrovės generalinis direktorius A. Čekanauskas.

E. J. Žemgulienė: „Mokinys – tai fakelas, kurį turiu uždegti“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gal tai, kad labai mylėjau ir myliu savo darbą, kad labai norėjau būti mokytoja nuo mažų dienų, lėmė, jog aš, septyniasdešimtmetė, vis dar mokytoja. Turiu gerą atmintį, sekasi logiškai išmąstyti, gerai žinau savo dalyką, nemoku ir negaliu bet kaip dirbti – su vaikais turiu pasiekti maksimumą“, – mintimis dalijasi Viekšnių gimnazijos biologijos mokytoja Eugenija Janina Žemgulienė. Viena pirmųjų, dar 2001 m., įgijusi ekspertės kategoriją mokytoja tuo nesipuikuoja: „Man svarbiausia, kad kuo geriau paruoščiau mokinius, kurie garsintų mokyklą, kurioje aš dirbu. Ir pati kiekvieną dieną turiu mokytis, jei nesimokysiu biologijos, tai greitai atsiliksiu, o aš noriu, kad mano mokiniai visada turėtų naujausias žinias.“

R. Podelienė: „Turiu viską, apie ką svajojau nuo vaikystės“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Savivaldybės darbą šiuo metu vertinu gerai. Sudėtingas dabar laikmetis mums visiems, nes pasikeitė vadovybė“, – apie darbą pasakoja Mažeikių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Rima Podelienė. Anot jos, tai visai nenuspėjamas darbas, kai planuoti gali tik dalį dienotvarkės, o skaudžiausia – susidūrimai su socialinio būsto nuomininkais. R. Podelienė turi ir pomėgių, kuriems, kaip pati teigia, visada randa laiko – tai gėlės ir mezgimas: „Vasarą vakarus leidžiu gėlynuose prie namų, o žiemą – su virbalais rankose.“

E. Salatka: „Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Sėkmingas darbas gali būti tik tada, kai yra susikalbėjimas, dalijimasis informacija, veiksmų derinimas“, – kalba Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Salatka. Jis teigia, jog geriausiai jaučiasi gamtoje, o noras savo žiniomis bei įgūdžiais padėti gyvūnams lėmė veterinarijos mokslų pasirinkimą. Jau penktus metus savivaldoje dirbantis E. Salatka tvirtina, jog šis darbas reikalauja visos komandos pastangų.

R. Bertulis: „Laimėjimai mus verčia eiti pirmyn“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Visada domėjausi politika, norėjau labiau susipažinti su vietos savivalda ir nesigailiu, nes aplink daug gerų ir idėjinių žmonių, pasirengusių dirbti Mažeikių rajonui“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas Ramūnas Bertulis. Be politinės veiklos, jis turi ir kitą pomėgį – gamtą: „Esu gamtos mylėtojas, tai jau kurį laiką su žmona galvojome apie veiklą, teikiančią džiaugsmą bei turinčią išliekamąją vertę. Prieš keletą metų pradėjome auginti šaltalankių uogynus.“

M. Šukienė: „Kiekvienas įvykis suteikia kitokios patirties“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Man reikia veiksmo, bendravimo. Labai geras jausmas užplūsta, kai gali padaryti kažką gero, naudingo. Malonu pajusti grįžtamąjį ryšį“, – kalba Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė, hidrotechnikės specialybę turinti Milda Šukienė. Anot jos, kaimas jai buvo labiausiai pažįstamas. Be žemės ūkio, M. Šukienė domisi ir užsiima rankdarbiais: „Pirmenybę teikiu mezgimui virbalais. <...> Kartais užsiimu dekupažu.“

S. Bernotienė: „Visada buvau pedagogė. Turbūt ir liksiu“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Niekada negalėčiau išbraukti mokyklos iš savo gyvenimo. Niekada. Ji paliko ryškius pėdsakus. Jeigu tektų rinktis, eičiau tuo pačiu keliu, nieko nekeisdama, dėl nieko nesigailėdama. Ir vėl būčiau eilinė kūno kultūros mokytoja, trenerė. Man patiko ankstesnis mano darbas, patinka ir dabartinis, kasdien suteikiantis vis kitokios patirties“, – atvirauja beveik 30 metų pedagoginį darbą dirbusi, šiuo metu jau trečią kadenciją Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einanti Sigutė Bernotienė. Anot jos, pradžia politikoje buvusi sunki: „Būdavo vakarų, kai norėjosi uždaryti visas duris, užverti visus langus – likti nematoma... Prie viešumo reikėjo priprasti, jį prisijaukinti, su juo susidraugauti.“

V. Petrauskienė: „Negaliu ramiai gyventi“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Sakoma, mokytis ir save atrasti niekada nevėlu. Tai pasitvirtina stebint aktyvių senjorų gyvenimą. Veikliai, kūrybingai, vietoje nenustygstančiai senjorei ukriniškei Valerijai Petrauskienei apibūdinti labai tinka dainos, pagal kurią jai tenka šokti, eilutės: „Senelė mūsų jauna/Su džinsais ir tekina.“ „Tai ne vien dainos žodžiai, mes išties šiam šokiui nuvykome į Mažeikius ir džinsus bei baltus sportinius batelius nusipirkome. O ką?“ – šmaikštauja energija trykštanti Valerija.

J. Jokšienė: „Meilę Lietuvai įskiepijo tėvai“

Gražina Veršinskienė

Rugpjūčio 23-oji daugumai lietuvių asocijuojasi su 1989 m., kai Pabaltijo šalių žmonės, susikibę rankomis, stojo į gyvą grandinę – tai Baltijos kelias. „Mes, mažeikiškiai su latviais susikibome prie Bauskės. Praskrido lėktuvai, barstydami gėles, skambėjo graži tai datai sukurta daina. Paskui, kai pasibaigė, reikėjo skirstytis, bet kur tau – latviai susijungė su lietuviais ir visą naktį mitingavome. O kiek koplytstulpių pristatė, kiek žvakių... Visi laukai žiburiavo nuo jų šviesos – nepamirštamas dalykas“, – su pasididžiavimu tą įvykį prisimena senjorė, pavyzdinės sodybos šeimininkė mažeikiškė Juzefa Jokšienė.

M. Mineikienė: „Nusiraminimą randu maldoje“

Veikliam, žingeidžiam žmogui amžius – ne riba. Pavyzdys – Sedos trečiojo amžiaus universiteto lankytoja Marytė Mineikienė, kuri sulaukusi brandaus amžiaus suvokė, kaip jai visą laiką trūko prisilietimo prie tapybos, savirealizacijos. „Dalyvauju visur, kur tik spėju, matyt, grįžtu į tą Kodėlčiaus amžių. Tiek metų miegojusi, dabar prisikėliau ir noriu kuo daugiau sužinoti“, – sako pašnekovė, kuri ne tik namuose sukasi, bet ir tapo ant šilko, velia. Nemažai jos darbelių eksponuojama Sedos Kasdienybės meno galerijoje, kurioje dar ir padirbėja savanoriškais pagrindais.

A. Pėčelytė: „Viską galima pasiekti nuosekliu, sunkiu darbu“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Jei užsuktumėme į klubą „Bodywise Gym and Studios“ Horšamo mieste (Vakarų Sasekso grafystė, Anglija), mus pasitiktų plataus profilio asmeninė trenerė ir jogos bei Pilates (kalanetikos) mokytoja mažeikiškė Aida Pėčelytė. Kaip pati sakė, dirbo su vyru keliuose darbuose ir štai rezultatas – ji šio klubo savininkė, Yogida studijos įkūrėja. „Pradėjus gyvenimą Anglijoje buvo tarsi naujas gimimas. Teko išmokti kitaip mąstyti, kitaip kalbėti, atsisakyti arogancijos, pažaboti ego. Perėjusi įvairius gyvenimo išbandymus, išmokau vertinti žmones kitaip ir gerbti juos nepaisant jų išsilavinimo ar rango. Supratau, kad, norint pasiekti kažką gyvenime, reikia turėti stiprų troškimą, neprarasti vilties ir labai sunkiai dirbti. Supratau tai, kad aukštasis išsilavinimas ar talentas nėra būtinas, svarbiausia sunkus darbas ir noras padėti žmonėms“, – teigia Aida.

R. Šiaulienė: „Vertybė – ne daiktai, o žmonės“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Sprendžiant kilusias problemas visada būtina išklausyti abi puses. Tik tuomet rezultatai bus džiuginantys, – kalba LR Seimo nario patar4ja Reda Šiaulienė. – Mūsų kraštas labai gražus ne tik gamta, bet ir žmonėmis, kiek daug mes turime talentingų įvairaus amžiaus žmonių. Šis darbas man suteikė galimybę pažinti dar daugiau tokių vaikų ir suaugusiųjų bei mėgautis jų kūryba ir skleidžiamu grožiu.“ R. Šiaulienė, kaip pati teigia, mėgsta intensyvų gyvenimą, ekstremalų sportą. Didžiausias jos pomėgis – motociklai: „Visada svajojau apie jį, tad palaikoma aplinkinių prieš trejus metus įgyvendinau savo svajonę ir šiandien jau važinėju savarankiškai.“

O. Jasmontienė: „Vaikų meilė ir darni šeima – varomoji jėga“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Savo politine veikla noriu prisidėti prie rajono socialinės gerovės stiprinimo, laisvos, veržlios, pilietiškos visuomenės formavimo“, – kalba Šiaulių banko Mažeikių klientų aptarnavimo centro vadovė, išrinkta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, neseniai gimtadienį šventusi Odeta Jasmontienė. Kaip pati teigia, jos pašaukimas – dirbti su žmonėmis, padėti spręsti jiems iškilusias problemas.

E. Ereminė: „ Kai bus sunku – dainuok...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gyvename XXI amžiuje – nors gyvenimas gerėja materialine prasme, tačiau tolstame nuo svarbiausių gyvenimo vertybių, iš kurių savo kasdienybėje sėmėsi stiprybės mūsų protėviai. Visiškai menkaverčius reiškinius mūsų vis greitėjantis gyvenimas paverčia vienos dienos, tik šios akimirkos produktu. Greit panaudotu ir išmestu kaip į pakuočių konteinerį – ko gero, jų daugiausia prikaupiame. Žinoma, pasaulis keičiasi – tai neišvengiama ir turėtume su tuo susitaikyti, tačiau tai, kas mus išskiria iš kitų gyvybės formų, tikiuosi, liks. Tos vertybės – tai pagarba gamtai ir žmogui. Tai viskas. Daug ar mažai? Manau, tiek, kiek reikia“, – apie gyvenimo prasmę samprotauja Mažeikių rajono savivaldybės valstybinėskalbos tvarkytoja, pedagogė, etnokultūros puoselėtoja, folkloro ansamblių dainininkė Eglė Ereminė. Kupiškėnė teigia, kad Žemaitijoje labiausiai pasiilgo sutartinių.

A. Avdaljan: „Norėjau būti operos dainininke“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Žemališkė Anita Avdaljan savo gyvenimo neįsivaizduoja be aktyvios veiklos: dalyvavo užklasiniame gyvenime, lankė muzikos mokyklą, aktyviai sportavo. Jaunystėje svajojo būti operos soliste. „Visa mano šeima muzikali – tėtis ir brolis grojo akordeonu, mamos brolis muzikavo įvairiais instrumentais užsieniečių klube“, – neišsipildžiusiomis svajonėmis dalijasi latvė latgalė Anita, apsigyvenusi Mažeikiuose, išmokusi grynos žemaitiškos šnektos ir prieš 30 metų ištekėjusi už armėno.

V. Macevičius: „Nori išbandyti žmogų – duok jam valdžią“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Jei nenusimatysi ateities planų, strategijos, vadinasi, dirbsi atsigręždamas atgal“, – taip kalba tremtyje gimęs, Dzūkijoje augęs, Žemaitijoje gyvenantis, po keliolikos metų vėl Mažeikių r. savivaldybės meru tapęs Vidmantas Macevičius. Kaune baigęs mokslus ir Mažeikius pasirinkęs energetikas, dirbęs Panevėžyje bei Vilniuje, dabar, kaip pats sakė, grįžo namo: „Pirmas dalykas, kurį žadėjau ir kurį reikia padaryti – grąžinti savivaldos autoritetą.“

G. Gricienė: „Gyvenimas gražus – gyvenkim jį su džiaugsmu“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Žemaičiui būdinga savybė – užsispyrimas. Šio bruožo netrūksta ir mūsų kraštietei žemaitei, Sedos miesto vardo puoselėtojai Genoveitai Gricienei, kurios iniciatyva sukurtas Sedos herbas ir Sedos vėliava, įkurta Sedos bendruomenė ir pan. Atrodo, dabar galėtų ilsėtis, bet... „Atsimenu, kad esu sakiusi: tiek prisidarbuosiu, kad į pensiją išėjusi nieko nebenorėsiu. Pasirodo, klydau. Veiklos, jeigu nesikankini, kad iš to nieko neuždirbi, per akis. Įsisteigėme Sedoje Trečio amžiaus universitetą. Esam per keturiasdešimties žmonių kompanija, kuriems nesinori atsisėdus prie lango „smerčio“ laukti“, – sako pašnekovė, kuriai 2007 m. buvo suteiktas titulas „Bendruomeniškiausia metų mažeikiškė“, akcentuodama, kad apie senatvę būtina kalbėti, nes tai neišvengiamas gyvenimo tarpsnis.

K. Kekienė: „Svarbiausias dalykas – tai pats gyvenimas“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kornelija Kekienė Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namams paskyrė 23 savo gyvenimo metus, dirbdama paruošė nemažą būrį vaikų, su kuriais dalyvavo įvairiuose dailės konkursuose. „Mano paruošti vaikai tapo laureatais ir laimėjo prizines vietas dailės olimpiadose, konkurse „Plauk garlaiviu Trakų ežere“, Japonijos ir Indijos ambasadų organizuotuose konkursuose „Aš piešiu Japoniją“ ir „Aš piešiu Indiją“ tapo laureatais ir buvome pakviesti į LR Seime vykusius apdovanojimus;  konkurse „Lietuvos tradicijos“ ir „Aš piešiu žemėlapį“ laimėtos prizinės vietos. Mus, aktyvius bei žinomus, pastebėjo ir pakvietė į LR Prezidentūrą, kur vaikams buvo organizuota šventė – susitikimas su Prezidentu Valdu Adamkumi“, – džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimus prisiminusi K. Kekienė, kurios darbas įvertintas daugeliu padėkos raštų, tarp kurių – Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namų, Mažeikių rajono savivaldybės mero padėkos raštai, Profsąjungos už aktyvią visuomenine veiklą, Ukrinų pagrindinės mokyklos – už savo vaikų gražų auklėjimą ir t. t.

J. Gintalienė: „Nesijuokiu iš kilnumo ir dorybės“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Mažeikiškiai ne tik muzikai, šokėjai, sportininkai ir pan., bet ir gabūs intelektualai. Jau ne vieną jų matėme intelektualiuose žaidimuose. Žingsnis po žingsnio to link ėjo ir Jolanta Gintalienė. „2016 metais protmūšio komandos paraginta pradėjau pati vesti žaidimą „Auksinis protas“ gyvai Mažeikiuose. Žaisti man patinka labiau, todėl su mielu noru perleidau vedimą kitiems, o pati žaidžiu“, – pasakoja Jolanta, kuriai pagrindinis laimėjimas – nuostabi šeima. Beje, ji pabrėžė, kad niekada niekas jos neišgins iš Mažeikių. „Jei išgirsite, kad gyvenu ne Mažeikiuose – pasimelskite už mane, vadinasi, man labai blogai“, – juokauja pašnekovė.

Powered by BaltiCode