A. Lalienė: „Svarbiausia – kuo daugiau su vaikais bendrauti“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Didžiausia laimė mamai – dori vaikai ir sėkmingas jų gyvenimas. Tokios pagrindinės mintys liejasi iš Adelės Lalienės, kurią „Būdas žemaičių“ pakalbino Motinos dienos išvakarėse, lūpų.„Kai jau tuokėmės, sakėme, kad būtinai turėsime keturis vaikus, kartu pamąstėme, kad ne pro šalį būtų ir šeši. Norėjome porelių, bet, va, išėjo trys vaikiai ir tik viena dukrelė, pirmoji. Džiugu, kad visi vaikai gerai gyvena, galėjo jų ir daugiau būti, bet tiek Dievulis davė“, planuota gausia šeima ir sėkmingu vaikų gyvenimu džiaugiasi Adelė, kurios sūnūs galiūnai Vytautas ir Marius, o dabar ir Mantas garsina Mažeikių ir Lietuvos vardą.

R. Radavičius: „Privalai vesti įstaigą į priekį“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Renginys niekada nebūna vienodas. Jis būna toks, kokį sukuri. Pasibaigė vienas, kuri kitą – kaip karuselė. O Kultūros centro kūrybinė siekiamybė – augti su renginiais, kolektyvu“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro direktorius Raimundas Radavičius. Penktus metus vadovaujantis šiai įstaigai R. Radavičius džiaugiasi savo darbu ir siekia jame aukščiausių rezultatų. Anot jo, svarbiausia ne repetavimas, pasiruošimo darbai, o pats renginys.

I. Pocienė: „Darau tai, kas pačiai patinka“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Retas, kuris gali pasigirti, kad yra sukaupęs 50 metų darbo stažą, o štai Irena Pocienė – taip, bet tai jos teatrinės saviveiklos stažas, kuriam ji paskyrė pusę amžiaus. Pastaruoju metu jubiliejai jos gyvenime pabiro vienas po kito: šalia saviveiklinio ir deimantinės vestuvės kitąmet bus švenčiamos, o šiemet jos pačios graži sukaktis. „Iki šiol turėjau tik padėkos, garbės raštus – už darbą, bet daugiausia už saviveiklą. Tokia nominacija pirmoji... Bet ar man?.. Juk yra žmonių, kurie tikrai dirba, o aš tik darau tai, kas ir man pačiai patinka“, – kuklinasi „2018 metų kūrėjo“ nominantė I. Pocienė.

P. Pocevičius: „Visada yra galimybė, tik reikia noro“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Šerkšnėnų seniūnijos Mažaičių kaimo ūkininkas Paulius Pocevičius spėja visur: ir savo ūkį apeiti, ir ketverius metus stovėti prie Žemalės kaimo bendruomenės vairo. Jis buvo įvertintas ne kartą – jo ūkis 2014 metais pripažintas geriausiu rajono ūkiu, jo pavardė tarp geriausių šalies ūkininkų, po poros metų nominuotas kaip „2016 m. ūkininkas“, o šiemet įvertinta ir visuomeninė veikla – tapo „2018 metų bendruomenės siela“.

G. Stasiūnas: „Gramofonyne vien gramofonų apie 300“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Buto erdvę užlieję dvidešimtųjų praėjusio šimtmečio muzikos garsai, nuo sienų žvelgiantys tapyti paveikslai, laiką skaičiuojantys senoviniai laikrodžiai, didingai triūbas iškėlę gramofonai, laukiantys, kad juos prakalbintų, senove dvelkiančiame bufete sutūpę suvenyrai ir visi jie – gramofonai. Gediminą Stasiūną vienu žodžiu sunku apibūdinti – tai ir kolekcionierius, ir tapytojas, ir drožėjas – žodžiu, meno žmogus. „Kai pradėjau rinkti gramofonus, galvojau – kiek gali jų būti... dešimt, dvidešimt, na, jau trisdešimt, o, pasirodo, tūkstančiais eina“, – kalba gramofonų kolekcionierius G. Stasiūnas.

T. Juodgudis: „Gyvenu čia ir dabar“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Aš esu laimingas, kad galiu kvėpuoti, kad galiu mylėti, kad galiu žinoti ir suprasti daug. Aš laimingas, kad galiu rūpintis kitais, o kiti manimi“, – taip kalba buvęs Viekšnių gimnazistas, šiuo metu studijuojantis anglų filologiją, 2018 m. LR Prezidentės apdovanotas už „Lietuvos 100-mečio repą“, ateitininkas Tadas Juodgudis. Pasak viekšniškio, muzika jo gyvenime užima didelę dalį, bet didžiausia aistra – sportas. Be minėtų veiklų, Tadas daug laiko skiria kūrybai.

J. I. Venalis: „Muzikos rašto išmokau dar lageryje“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Aš dieną naktį sapnuodavau, kad groju, tiesiog gyvenau su muzika ir labai išgyvenau, ar sugebėsiu mokytis Sibire“, – mena ilgametis daugelio Mažeikių meno kolektyvų muzikantas, smuikelį virkdęs net 72 metus, mokytojas, tremtinys, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas Jonas Ildifonsas Venalis.

Du žuvusius sūnus ir vyrą palaidojusi 90-metė Onutė: „Skausmą malšinu malda ir prisiminimais“

 

Žiūrint į šviesias 90-metės Onutės Netikšienės akis, nesitiki, kad likimas jai skyrė tiek daug sunkių išbandymų, kurie būtų galėję palaužti ir nuvaryti į kapus net ir stipriausią žmogų.

„Be tėvelio likau 3 metukų, mamytė mirė kai man buvo 7-eri, – tyliai kalba močiutė. – Nuo tada ir pradėjau tarnauti pas svetimus, prižiūrėjau vaikus. Būdavo ir du mažiukai, kai kada ir trys ... O jeigu vieną prižiūrėdavau, tai tada kartu reikėdavo ir kitus ūkio darbus padėti dirbti: ir kiaulėm pašarą ruošti, linus braukti ir minti, ir kulti. Buvau dar tada pati maža, 7 metukų, jėgų tų nebuvo daug, bet vis tiek įsitveriu aš į tą vaikelį ir būdavo nešu kaip kačioką ir einu prie darbų...

A. Vilkas: „Žmogaus gyvenimas yra didžiulis ratas“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos biologijos mokytojas ekspertas, Kultūros centro folkloro ansamblio „Alksna“ įkūrėjas ir vadovas Algirdas Vilkas iš visų savo veiklų pirmenybę teikia vienai jų: „Visų pirma esu mokytojas – ir tai man svarbiausia. Kad smegenys neperkaistų, jas reikia perjungti – tam tinka ir kitos veiklos, kurios viena kitą papildo“. Ir tas užsidegimas, atsidavimas veikloms, garsinančioms mūsų rajoną, neliko nepastebėtas – 2014 m. mokytojas tapo Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas.

V. Valko: „Brangiausia tai, už ką mokame ašaromis ir širdimi“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Gėris yra visų pastangų tikslas, to siekia kiekviena širdis. Gėris yra kilmingiausias dalykas, kurį turime pažinti, o rūpindamiesi kitų laime, mes surandame ir savąją“, – pokalbį pradeda Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos „Carito“ vadovė Virginija Valko, šiai veiklai vadovaujanti per šešerius metus.Visą savo veiklą grįsdama krikščioniškosiomis vertybėmis, tuštumos jausmą pripildė dalindamasi gėriu su vaikais, seneliais, benamiais, skriaudžiamomis moterimis ir kitais, kuriems reikalingas dvasinis palaikymas.

P. A. Tirlikas: „Gyvenimas visada su savo pliusais ir minusais...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Lietuvos fotografo mažeikiškio Prano Algimanto Tirliko nuotraukomis grožimasi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Net spėjome primiršti, kad jis dirbo ir dėstytoju, ir inžinieriumi, bet visada šalia su juo ėjo ir fotografija, tad 23 metų laikotarpis AB „Mažeikių nafta“ suteikė pilnatvę – pomėgis tapo ir pagrindiniu darbu. Ilgas fotomenininko kelias neliko nepastebėtas – 2009 m. tapo VI tarptautinės fotoparodos-konkurso „Gyvos žemės mintys“ laureatu, 2004 m. FIAP aukso medalininkuuž nuotraukų ciklą „Žmogus ir nafta“ (Juodkalnija), 1999 m. LFS laureatu bei kitų parodų diplomantu.

Raskite laiko ir meilės sau

Šiandien – Tarptautinė moters diena, todėl puiki proga pakalbinti buvusią mažeikiškę, jauną moterį ir mamą Severija Buivydaitę. Dar visai neseniai pašnekovė gyveno ir dirbo Anglijoje, o prieš metus apsigyveno saulėtoje Maljorkoje (Palma de Mallorca).

M. Petrauskas: „Dainavimas – darbas, hobis, gyvenimo būdas“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dievulis geriems žmonėms duoda labai daug išbandymų, juos reikia įveikti ir kažkaip nepasiduoti“, – teigia „Lietuvos talentų“ nugalėtojas, šiuo metu gyvenantis Mažeikiuose, įvairiose šventėse koncertuojantis Marius Petrauskas. Išbandymų gyvenime patyręs atlikėjas teigia, jog muzika yra viskas, ko negalima perteikti žodžiais.

 

B. Steponavičienė: „Širdyje vis dar esu vaikas...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Tik garsiai išsakyti pažadai veda pirmyn“, – teigia gražią sukaktį atšventusi, menininkė, Mažeikių „Ventos“ progimnazijos bibliotekininkė Birutė Steponavičienė. Ją pažįstantieji mini su meile, pagarba bei šiluma. Anot jos, pirmiausia dėmesio centre yra žmogus. Pati apie save nelinkusi atvirauti, bet visus jos gyvenimo vingius atspindi kūryba – eilėraščiai, tapybos darbai...

Kun. P. Jaraminas: „Ką davė Dievas, žmogus neturi atimti...“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

 „Gyvenimas yra dovana. Ja turime džiaugtis“, – taip kalba Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje tarnaujantis ir jau netrukus, vyskupo sprendimu, ją paliksiantis kunigas Paulius Jaraminas. Nuo pat vaikystės kun. Paulius atsidavęs Bažnyčiai: „Vaikystėje norėjau būti net vienuoliu. Buvau dėl to „išprotėjęs“.“ Šis žmogus nemažai laiko skiria menui: tapybai, muzikai, knygoms... Randa laiko ir žvejybai. Anot dvasininko, žmogus gali būti talentingas bet kur.

K. Kazlauskas: „Gerbsi kolegą, šis gerbs klientą...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Vizija buvo labai paprasta – pritaikyti savo žinias, savo sugebėjimus, modernizuoti bendrovę, pakelti ją į tokį lygį, kad kiekvienas čia norėtų dirbti, o Mažeikių bendruomenė būtų patenkinta mūsų darbu ir kokybiškomis paslaugomis“, – apie savo apsisprendimą vadovauti UAB „Mažeikių vandenys“ sako direktorius Kęstutis Kazlauskas.

S. Samoškienė: „Žengti į priekį su naujovėmis“

 Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

 „Optimizmas ir nuoseklus tikslo siekimas anksčiau ar vėliau atneša teigiamus rezultatus“, – taip kalba „ORLEN Lietuva“ profesinės sąjungos pirmininkė Sonata Samoškienė. Įmonėje moteris dirba 27 metus, o profesinės sąjungos pirmininkės pareigas eina tik nuo birželio 1-osios. Antrąjį savo naujųjų pareigų pusmetį pradėjusi pirmininkė teigia, jog šis darbas reikalauja daug kantrybės, ramybės bei blaivaus proto.

K. Kryžius: „Prosenelis buvo Viekšnių valsčiaus viršaitis...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Taip norisi išspręsti visas problemas, kad šūkis: „Mūsų krašte gyventi gera“ – pasitvirtintų. O seniūnas... šiais laikais yra savotiškas kunigas. Kartais tik tereikia išklausyti abi konfliktuojančias puses ir problema išsisprendžia, o kartais reikia ir kažko imtis, bent jau paaiškinti teisės aktus“, – kalbėdamas apie žmonių tarpusavio nesutarimus, teigia Viekšnių seniūnijos seniūnas Kornėlijus Kryžius.

Z. Steponavičius: „Įsipareigojimus atlikti ne naudinga, o privaloma“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Mažeikių muzikos mokykloje anuomet ne vienas menų skyrius glaudėsi. Vienam jų, dailės, kuris buvo įkurtas 1983 m., vadovauti pradėjo Zenonas Steponavičius, dabar jis – Dailės mokyklos direktorius. „Kilęs iš Klaipėdos ir 13 metų mokęsis sostinėje, būdamas jaunas ir nepatyręs, išvažiavau į nežinomą Lietuvos galą ieškoti laimės. Važiavau gauti dirbtuves, užsakymų skulptūroms, bet, kaip dažnai būna, gavau... „guzą“, – emocines duobes mena skulptorius.

A. Dargis: „Muzika – mano meilė, mano gyvenimas“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Mano skambutis Antaną Dargį pasivijo ,,Kaunas talent“ konkurse, čia šiemet atvyko atlikėjai net iš 26 pasaulio valstybių. Tai aukštesnio lygio konkursas, kuriame ir muziko vaikai neblogai pasirodė – pelnė diplomus. Jam grįžus susitikome studijoje, todėl kalba pirmiausia pasisuko apie įrašus. „Tai atskiras, dėmesio reikalaujantis darbas – reikia kruopščiai suvesti, išvalyti, norint išgauti tokį skambėjimą, kad klausytojui būtų malonu klausyti, tam reikalinga patirtis“, – pokalbį pradeda Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas A. Dargis.

P. Šverebas: „Svajoti, bet ne svaičioti...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Iš Padvarninkų kaimo kilęs istorikas Šverebs Puovėls (taip jo žemaičių pase įrašyta) sugeba rasti tokių Žemaitijos krašto istorijos paslėptų perliukų, kurie net pakeičia ankstesnius faktus. Išnaršęs Mažeikių apylinkes savo tyrimus praplėtė Žemaitijoje – praskleidęs bažnyčių varpinių ir varpų istorijos uždangą, surinkęs faktų apie iškilias Žemaitijos asmenybes, Žemaitijos paminklus – visą šią surinktą medžiagą suguldė daugybėje straipsnių, monografijose, parengtose kartu su kitais autoriais. P. Šverebas už kultūrinę ir švietėjišką veiklą apdovanotas Mažeikių krašto kultūros premija.

Šeimos gydytoja įsitikinusi: žmogus – pats sau gydytojas

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Vaikystėje svajojusi į iškvietimus pas ligonius vykti arkliuku, dabar Zita Šaulienė – „Šeimos sveikatos centro“ direktorė. Su šeimos gydytoja kalbame apie vaikystėje gimusią svajonę, gydytojo pašaukimą, darbą, dalijimąsi su kitais. Dviejų dukrų mama žinoma ir kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, neįsivaizduojanti gyvenimo be judėjimo.

L. Ligeikis: „Man pinigai – ne pagrindinis laimės kriterijus“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Šiemet nuo „žiguliuko“ ekipažo, pasiekusio Gibraltarą, savo avantiūra nenusileido ir dviratininkai Linas Ligeikis bei Mindaugas Kašėta iš Mažeikių. Sakoma, kas ieško – tas randa, o kartais tam pasitarnauja ir nepalankios situacijos... „Pernai spalį nutrūko Achilo sausgyslė, beveik keturis mėnesius nėjau į darbą, tad turėjau daug gražaus laiko prie kompiuterio. Kadangi seku naujoves, susijusias su dviračiu, suradau informaciją apie Torino-Nice rally. Šis ralis vyko trečius metus, čia nesvarbu laikas, esmė – iš taško A atvažiuoti į tašką B, mes įveikėme per septynias dienas. Taip dviese: Mindaugas – dviratininkas sportininkas ir aš – sportinio turizmo propaguotojas – rugsėjį atskridome į Milaną, iš ten autobusu į Turiną, prie starto linijos kartu su 150 dviratininkų“, – sako Mažeikių Gabijos gimnazijos kūno kultūros mokytojas metodininkas, visuomenininkas, treneris, keliautojas, šeimos žmogus L. Ligeikis.

R. Pocevičiūtė: „Turi būti laimingas pats“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Jaunatvišku optimizmu trykštanti Rinalda Pocevičiūtė nesiskundžia likimu, o geria jį visa esybe. Šiuo metu ji gyvena džiugiomis akimirkomis – lapkričio pabaigoje laukia kelionė į Vilnių, kur vyks konkurso-festivalio „Perliukai“ uždarymo renginiai, bus galimybė koncertuoti su instrumentine grupe Šv. Kotrynosbažnyčioje ir Lenkų kultūros namuose.

J. Sučylienė: „Gyvenimas skirtas gyventi...“

 

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

 „Laiko, kurio man visada trūksta, neskaičiuoju su įdomiu, savitu, turinčio charizmos, šarmo žmogumi“, – sako prieš šešerius metus iš Mažeikių į Čikagą gyventi išvykusi pedagogė, žurnalistė, ilgametė „Būdas žemaičių“ laikraščio korespondentė Janina Sučylienė.

Ilgai brandintas pokalbis su buvusia kolege užsimezgė po jos pirmo poezijos vakaro Lietuvoje. Daugeliui Janiną pažinojusių gal bus įdomu ne tik ją dar kartą pamatyti, bet ir pasiklausyti, kuo ir kaip gyvena, apie ką rašo, iš kur ji tokia ir kodėl mes šandien ją kalbiname.

 

B. Navickienė: „Esu, kas esu. Tiesiog esu krakiškė“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Pravėrus svetingus Birutės Navickienės namų duris, pasklinda malonus aromatas – kepa mokyklos užsakytas moliūgų pyragas šventei. Vis negali atsisakyti pagelbėti. „Prašantiems pagalbos turiu atsakymą – gerai, sutinku, viską padarysiu. Taip tėvų įskiepyta – pirmiausia darbas, pagalba kitiems. Šiaip esu eilinis žmogus, mėgstantis paprastumą. Mano gyvenimą lydi trys dalykai, kuriuos aš myliu, gerbiu, tik, aišku, ne viską suspėju – tai maisto ruošimas, mezgimas ir gėlės bei aplinkos puoselėjimas. Viskas patinka, kas aplinkoje natūralu: molis, gintaras, medis, smėlis, akmuo... Tą patį mėgstu ir santykiuose su žmonėmis – draugiškumą, paprastumą, tarpusavio sutarimą. Būk geras ir tau kiti bus geri – taip buvome mokomi, to ir dabar siekiu“, – pradeda pokalbį Krakių seniūnaitijos seniūnaitėB. Navickienė.

J. Tekingunduz: „Kai Dievas uždaro duris, jis būtinai atidarys langą“


Gražina VERŠINSKIENĖ

„Darbo pasiekimai, sulaukus senjoro vardo – tai skaudančios kojos ir silpnėjančios akys, neskaitant... padėkos raštų, Profesinės sąjungos medalio, profesoriaus V. Landsbergio padėkos. Bet vienu labai didžiuojuosi – ten parašyta, jog man vieno jubiliejaus proga dėkoja už tikrą pilietinę poziciją. Visuomenė mane žino kaip mokytoją, mokytojai žino kaip profesinės sąjungos lyderę. Dar esu ir Tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė, dirbu ir Kontrolės komitete, o jei išvardyti visas komisijas ir darbo grupes – esu barbė devyndarbė. Išsivysčiusioje šalyje būčiau milijonierė, Lietuvoje – kaip ir visi“, – taip save pristato mokytoja Judyta Tekingunduz.

Powered by BaltiCode