Reklama 2

Meilė, neišblėstanti 50 metų

Gajutė ABELKIENĖ

     Ne taip dažnai šiuolaikinėje visuomenėje sutiksime porų, pragyvenusių kartu 50 ir daugiau metų, todėl tokios istorijos kelia pagarbą ir pačius šilčiausius jausmus. Taip ir norisi sužinoti ilgo šeimyninio gyvenimo paslaptį. O ar tokia yra? Šį savaitgalį auksines vestuves švenčiantys purpliškiai Valentina ir Antanas Kačkai tikina, jog paslapčių jokių nėra, tiesiog gyveni, nes brangini šalia esantį žmogų, jauti atsakomybę prieš šeimą, vaikus ir... turi jiems rodyti pavyzdį.

 

 

 

Kilę iš skirtingų kraštų

     Pasak namų šeimininko Antano Kačkaus, gimė jis Knabikų kaime, išgyveno ten iki 19 metų, paskui išėjo tarnauti į armiją.

     „Vaikystėje ganiau karves. Tėvai turėjo dvi savo karves, kaimynų dar ganydavome ir visur basomis. Senolis buvo padirbęs klumpes, – prisiminė Antanas. – Į kariuomenę išėjau 1965 m., tada reikėjo tarnauti trejus metus. Patekau į Uralą, į Sverdlovską. Gyvenom kartu su meškomis. Buvome prie kalinių. Tarnavau gal truputį daugiau kaip metus. Tada išsiuntė į seržantų mokyklą. Ten susirgau, pripažino džiovą, bet nežinau, ar iš tikrųjų buvo, ar pagydė. Aštuonis mėnesius praleidau Vidaus reikalų ministerijos sanatorijoje Smolenske. Čia ir žmoną radau.“

     Valentina gyveno Katynėje, netoli Smolensko. Pasak jos, vienoj kelio pusėj buvo spygliuota viela aptvertas miškas: „Mes nežinojome, kas ten yra. Kitoje kelio pusėje taip pat buvo miškas, ten eidavome grybauti. Mums visad būdavo smalsu, kas ten už tos spygliuotos tvoros, bet niekas nieko nežinojo. Vieni vienaip pasakojo, kiti kitaip. Dabar tik kaip buvome nuvažiavę, pamatėme ten įrengtą memorialą. Daug ten žmonių sušaudyta, prieš keletą metų lėktuvo katastrofoje žuvo lenkai.“

     Baigusi Katynės septynmetę mokyklą, mergina nusprendė įsidarbinti, nes šeima gyveno gana sunkiai: „Tėvo nemačiau, mama augino du vaikus viena. Nebuvo lengva, o man, panelei, norėjosi gražiau apsirengti. Per vasarą tikėjausi dirbti sanatorijoje, bet kas priims nepilnametę. Tada pradėjau dirbti valgykloje, prižiūrėjau daržovių sandėlį. Paskui reikėjo dar baigti aštuntą klasę, tad mokiausi vakarinėje. Dieną būdavau darbe, o vakare eidavau į mokyklą. Reikėdavo naktį pėsčiomis grįžti apie pusantro kilometro. Pamokos pasibaigdavo apie vidurnaktį, kai grodavo per radiją himną. Eidavau tiltu per upę, abipus tilto krūmai augo. Šalia stovėjo namas. Kartą pasakė, kad ten kažkas mirė, o aš numirėlių bijau, buvo baisu eiti. Nusukau akis į kitą pusę, o ten pasirodė, jog kažkas baltas aukštas stovi, o viršuj kažkas juoda. Norėjau atsisukti pasižiūrėti, ar manęs kas nesiveja, bet nedrįsau, tik vėliau dingtelėjo mintis, jog ten stulpas su kelio ženklu.“

     Paskui Valentina laikraštyje rado skelbimą, jog priima Ivanove į profesinę technikos mokyklą mokytis tekstilės: „Nuo Dnepro patekau prie Volgos. Dvejus metus mokiausi ir dvejus metus atlikau praktiką. Tada grįžau į Smolenską, pradėjau dirbti trikotažo fabrike ir Katynės sanatorijoje sutikau Antaną.“

Lemtinga Naujųjų naktis

     Pasakodamas apie pažintį su būsima žmona Valentina, A. Kačkus prisiminė, jog į sanatoriją atvažiavo 1966 m., prieš pat Naujuosius metus. Naujųjų sutikimas ir buvo lemtingas: „Turėjau draugą Saulių iš Leckavos. Šis pasiūlė eiti kartu sutikti Naujuosius, sakė, kad bus merginų. Taip ir padarėm. Į sanatoriją grįžom tik paryčiais, juk merginas reikėjo palydėti. Gerai, kad niekas nieko nesakė ir mūsų iš sanatorijos neišmetė. Taip ir pradėjom draugauti su Vale. Paskui Valentina važiuodavo į Smolenską dirbti, o sanatorija buvo Katynėje, tai išlydėdavau ir pasitikdavau. Po beveik pusmečio sumanėm susirašyti.“

      Abu paklausti, kaip vienas kitam krito į akį, patraukė pečiais, prisipažino net nežiną. Tiesiog susipažino šokiuose, eidavo į kiną, susitikdavo po darbo. Pasak Valentinos, parvažiuoji iš darbo, o Antanas jau stovi prie autobuso. Sanatorijoje neturėjo ką veikti, tai ir vaikščiojo.

Darbas darbą vijo

     „Pasibaigus gydymui sanatorijoje, grįžome pas mano tėvus padėti ūkio darbus apdirbti, – tęsė pasakojimą Antanas. – Paskui vėl grįžome į Smolenską ir metus išgyvenome ten. Po sanatorijos įsidarbinau mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, bet reikėjo vairuoti, o teisių neturėjau, gavau išeiti. Dirbau spaustuvėje, kur spausdino knygas, plakatus. Paskui perėjau prie geležinkelio, gavom šiokį tokį butelį, bet tokiame gyvatyne, kad baisu buvo ir žingsnį žengti, aplink vien gyvatės. Darbus dažnai keitėme, nes neturėjome kur gyventi, vis tikėjomės gauti butą. Paskui gimė sūnus Saulius. Pas Valentinos mamą buvo mažai vietos, tai parvažiavome į mano tėviškę. Parvažiavom gyventi čia. Įsidarbinau statybose. 1972 m. gavau vairuotojo pažymėjimą ir pradėjau dirbti vairuotoju. Valentina išėjo melžti karvių. Nuo 1973 m. apsigyvenome Purpliuose. Sveikata sušlubavo. Pensija nedidelė, bet pragyventi galima. Dabar dar vištų turim, katiną ir draugelį – šuniuką. Jis moteris labai myli.“

     Paklausus Valentinos, kas ją patraukė į Lietuvą, gal meilė, moteris tikino, jog nežinanti, ar iš meilės parvažiavo, ar ne, bet dėtis nebuvo kur: „Buto neturėjom, darbo irgi nelabai buvo, vaikas mažas. Antanas pradėjo sakyti, kad tėvas vienas gyvena, važiuojam, padėsim. Atvažiavom čia, kalbos nemoku, nieko nežinau, kaip durnelė, nesuprantu, kas ką šneka. Dar gerai, kad jo tėvas gerai rusiškai šnekėjo, o su mama juokingai bendravom. Ji vieną kitą žodį mokėjo, o kai virtuvėj ką nors darydavom ar dar kur, rodydavo pirštu, o aš turėjau suprasti, ko reikia, paskui vienas kitas žodis užkliuvo.“ Pasak Antano, Valentinos pirmas lietuviškas žodis buvo „duona“.

     „Įvairiose vietose gyvenom, o karvės buvo prie Vadaksties, reikėjo ten eiti. Sauliui buvo gal 2–3 metukai, nedidelis dar. Tris kartus melžėm. Iš karto davė man grupę – 25 karves. Fermos vedėja tris dienas padėjo man melžti. Išmokti melžti ne problema, bet problema, kad aš tų karvių bijojau, niekada su jomis nedarbusi, miestietė, dirbau trikotažo fabrike, nagai lakuoti, o čia su karvėm, – pasakojo  moteris. – Ganykloj visi eina karvių melžti, o aš stoviu už durų ir bijau. Žiūriu, karvės nepuola, einu ir aš. Vaikas būdavo namuose. Duris palikdavome praviras, uždėdavome lentą, kad neišeitų. Tame pačiame name dar dvi šeimos gyveno, buvo vyresnių vaikų, tai vieni kitus prižiūrėjo. Rudenį karves suvarė į fermą. Tada dar dvigubai padidino grupę, jau buvo 50 ir namuose dvi. Dar kiaulių laikėme. Valgyti nebuvo kada, pasiimdavau duonos, dešros ir užkąsdavau. Rūpėjo namai, vaikai – gimė duktė Gitana. Paskui įsidarbinau Laižuvos pašte, iš ten ir į pensiją išėjau. Dabar jau turim anūkų ir netgi proanūkę. “

Buvo visko

     Pasak Antano, nėra namų be dūmų, visko gyvenime pasitaiko, bet, svarbiausia, nusileidžia vienas kitam, apsibara, apsisukę vėl darbus dirba.

     „Labai svarbu kalbėtis ir mokėti atleisti, – sakė Antanas. – Kitų toks charakteris, kad negali atleisti, o mes greit susitaikom.“

     Valentina tikino, kad pykti ilgai nemoka, o jei jau labai supyksta, išeina iš namų pasivaikščioti ar pas dukrą pabūna, grįžta namo, o pyktis jau praėjęs: „Kaip čia ilgai nesikalbėsi, juk reikia darbus dirbti, kažko paklausti, ir eini vėl pas jį. Dažniausiai pykdavau dėl gėrimo, o dabar nebegeria, tai ir pykti nebėra dėl ko.“

Trys progos

     Savaitgalį Valentina ir Antanas laukia suvažiuojant namiškių, juk trys progos, yra ką švęsti – Antano vardinės ir gimtadienis, ir svarbiausia proga – auksinės vestuvės. 50 metų koja kojon, ranka – rankon, širdis – širdin...  

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode